MOTERIŠKOS MALDOS

Viešpatie, man žmonės kalba, kad esu neturtinga, ligota, puskurtė, pusaklė, bevalė - jų manymu – jau beviltiška ir mano dienos jau esą suskaitytos. Jie liepė man eiti čionai ir melstis, bet nepamokė maldos žodžių… Tad meldžiuosi savo žodžiais:

…Viešpatie, jei pridėsi savo karalystę prie žemiškų gėrybių, - duok man gėrybių.
      Jei pridėsi savo karalystę prie sveikatos, - duok man sveikatos.
      Atverk man ausis, jei į jas įdėsi savo žodžius.
      Nuskaidrink mano akis, jei leisi pamatyti pasaulį tokį, kaip jį sutvėrei.
     Ir duok man valios tvirtybės, jei priimsi tarnystėn.
    …Tebūnie, Viešpatie, kaip Tu nori.
     Jei nori, duok man ir ilgą gyvenimą. Tik niekada neatimk iš manęs to „dabar“, kuriame štai taip – tiesiog - galiu su Tavimi būti!

/Dievo kvailelės malda/

Mano Viešpatie Dieve, aš nesuprantu, kur einu.
Aš nematau kelio priešais.
Aš nesu visiškai tikra, kur jis baigsis.
Aš iš tiesų nepažįstu net savęs,
ir tai, kad manausi sekanti Tavo valią, nereiškia, kad aš iš tiesų tai darau.
Bet tikiu, kad troškimas Tau patikti iš tikrųjų Tau patinka.
Ir viliuosi, jog trokštu šito, kad ir ką daryčiau.
Aš viliuosi, kad niekad nieko nedarysiu be šito troškimo.
Ir žinau, jeigu aš tai darau,
Tu vesi mane teisingu keliu, net jei aš galbūt nieko apie jį nenutuokiu.
Todėl pasitikėsiu tavimi visuomet,
net jei galbūt jausiuos apleista ir mirties šešėlyje.
Aš nebijosiu, nes Tu visuomet esi su manimi
ir Tu niekada nepaliksi manęs su manosiomis negandomis vienos.

/Pagal T. Merton/

Viešpatie, Tu geriau už mane žinai, kad aš kasdien senstu. Ir vieną dieną būsiu visai sena. Apsaugok mane nuo pagundos kiekviena proga ką nors pasakyti. Gelbėk mane nuo didėjančios aistros tvarkyti kitų reikalus. Apsaugok mane nuo plepėjimo apie gausybę smulkmenų ir suteik man polėkio būti sąmojinga. Išmokyk mane nutylėti savo ligas ir negalavimus, kurių vis gausėja, o kiekvienais metais didėja mano noras apie jas pasakoti. Išmokyk mane kantriai iškęsti kitų nusiskundimus. Išmokyk mane to išmintingo suvokimo, kad ir aš galiu klysti. Aš nenoriu tapti šventąja – su jais nelengva sugyventi, o tapti sena niurzga būtų vainikas pačiam velniui.

/Šv. Teresė Avilietė/

Dieve, žinai gi, kaip Tau dėkoju už tai, kad vis dėlto prisikasei ir iki manęs, nelaukdamas mano senatvės bejėgiškumo, duodamas jį anksčiau, idant jame būdama susitikčiau Tave; kad vienąsyk ėmei ir peržengei ribą, skiriančią sakralią erdvę su visomis dvasingomis jos formomis ir mano kasdienybę su visa jos buitimi, rutina, skubėjimu; ribą, skiriančią Mišias ir maldas nuo mano rytų ir vakarų, su vis tuo pačiu valgio dalijimu, drabužėlių lyginimu, grindų ir vaikų kojyčių plovimu, tokių mielų žmonių kalbinimu, nepalikdamas niekur tuštumos, beprasmybės, neramybės; kad spausdama įprastu maršrutu mokykla-darbas, staiga apšąlu - koks pašėlusiai gražus šitas miestas, šitas pasaulis net ir su visomis savo ekonominėmis krizėmis. Nes Tu, net ir puikiai pažindamas mano „kritinį protą“, leidi pamatyti šį pasaulį Tavo akimis, kuriomis matei kiekvienos jo kūrimo dienos pabaigoje - gerą; kad rugpjūčiui plyštant nuo žiogų Tu gali nusileisti iki pat morkų lysvės, tiesiog tarpuvagy partrenkdamas visu savo nenusakomumu ir neaprėpiamumu ir palikdamas aiškų žinojimą, kad mirtis bus susitikimas šviesoje - dar didesnėje už tą, kurią štai, morkas ravėdama, patiriu; kad lapkričiui netikėtai užvertus nepravažiuojamomis pusnimis, brisdami su sūneliu troleibuso stotelės link per mišką, staiga galime apstulbti nuo jo grožio ir pamiršti apie mokyklą; kad Tavo žvaigždėtas dangus kartais toks pritrenkiantis, jog nebeįstengiu išlementi prieš miegą jokios maldos, kuri būtų stipresnė už šitą nuostabą; kad kartais nepakeliamai skauda dėl kiekvieno dūstančio tamsoje ir nemeilėje, ir tame skausme pasiutusiai daug tikrumo; kad, nepaisydamas mano liūdnos patirties, Tu vis dėlto duodi drąsos mylėti, švelniai atverdamas visą mano bejėgiškumą šioje srityje, bet sykiu ir vienintelę galimą prasmę - mokytis to iki pat pabaigos; kad mano dukrytė, spausdama glėbyje savo Rainį, yra laimingiausia Lietuvoje katalikė, pilna tikėjimo, kad Tu žiūri į ją iš Dangaus ir kartu džiaugiesi...

/Daina P./