DVYNIŲ POKALBIS

...Nėščios moters įsčiose kalbasi dvyniai. Vienas kūdikis tikintis, kitas – ne.

Netikintis: Ar tu tiki gyvenimu po gimimo?

Tikintysis: Žinoma. Juk akivaizdu, kad po gimimo kažkas yra, gyvenimas tęsiasi. Mes esame čia, kad taptume pakankamai stiprūs ir pasiruoštume tam, kas laukia mūsų po gimdymo.

Netikintis: Kvailystės! Po gimimo jokio gyvenimo negali būti. Argi tu gali įsivaizduoti, kaip toks gyvenimas atrodytų?

Tikintysis: Na, smulkmenų nežinau, bet aš tikiu, kad ten bus daugiau šviesos ir kad mes galbūt vaikščiosime savo kojomis ir valgysime savo burna. Galbūt patirsime kitokių pojūčių, kurių dabar nė nepajėgiame suvokti.

Netikintis: Kokia nesąmonė! Neįmanoma vaikščioti ir pačiam valgyti. Tiesiog juokinga! Juk mes pririšti prie virkštelės, kuri mus maitina. Gyvenimas po gimimo neįmanomas jau vien todėl, kad mūsų gyvybės aprūpintoja – virkštelė – yra labai trumpa.

Tikintysis: Aš esu įsitikinęs, kad gyvenimas po gimimo yra. Tiesiog viskas bus kitaip. Galima kai ką ir įsivaizduoti. Galbūt virkštelė mums bus tiesiog nebereikalinga.

Netikintis: Eik jau eik… Jei ten būtų gyvenimas, tai kodėl dar niekas iš ten nesugrįžo? Gimdymas yra gyvenimo pabaiga, o po to – tuštuma, niekas.

Tikintysis: Ne, ne! Aš tiksliai nežinau, koks bus gyvenimas po gimimo, tačiau bet kokiu atveju mes pamatysime savo Mamą ir Ji mumis pasirūpins.

Netikintis: Mamą? Tu tiki į mamą? Ir kur gi ji yra? Jei mama egzistuoja, tai kur gi ji dabar?

Tikintysis: Ji yra aplink mus. Ji visur, mes joje esame, dėka jos judame ir gyvename. Be Jos šis pasaulis paprasčiausiai neegzistuotų.

Netikintis: Visiška nesąmonė! Niekada nemačiau jokios mamos ir todėl akivaizdu, kad jos nėra.

Tikintysis: Nesutinku su tavimi. Tu tiesiog neįsiklausai. Juk kai viskas aplink nutyla, galima išgirsti, kaip Ji dainuoja, ir pajusti , kaip Ji glosto mūsų pasaulį. Aš tvirtai tikiu, kad tikrasis mūsų gyvenimas prasidės tiktai po gimimo. Nagi, įsiklausyk. Bent pabandyk...