šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės
mažasis tobulumo kelias
Pristatome tik ką išleistą (2-asis
taisytas leidimas, 2007)
G. Martin'o knygą Mažasis tobulumo kelias.
Vargu ar begalima nuosekliau ir išsamiau aprašyti šventosios Kūdikėlio
Jėzaus Teresės šventumo kelią, kaip tai padarė Gabrielis Martinas savo
knygoje Mažasis tobulumo kelias. Ją reikia tiesiog imti ir
skaityti, įsijaučiant ir sugeriant kiekvieną žodį. Pristatydamas
šią mažą, bet labai reikšmingą šventumo suvokimui knygelę, norėčiau
apmąstyti šioje ir apskritai visose knygose apie šventumą bei
Evangelijose dažnai sutinkamą dvilypės žmogaus prigimties prieštarą.
Mažas, mažasis, mažoji tai žodžiai, dažnai pasitaikantys
Gabrielio Martino knygoje Mažasis tobulumo kelias. Galbūt todėl
ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė vadinama mažąja.
Šiandieninėje Europos kultūroje niekas nenori būti mažu, likti
nepastebėtu, nekalbant jau apie nuolankumą. Europos kultūra yra
orientuota į asmenybės iškėlimą, į saviraišką, į sėkmę, į išraiškingą
gyvenimo stilių ir į kitus, daugelį viliojančius dalykus. Tokio ar
panašaus didumo siekimas neskatina žmogaus dvasinio tobulumo ir tolina
jį nuo dieviškumo.
Šv. Teresės mažasis tobulumo kelias yra visiška priešingybė tam keliui,
kuris propaguojamas per visas žiniasklaidos priemones. Mažoji Teresėlė
kviečia būti mažu, nepastebimu, nuolankiu, nusižeminusiu, kas yra bene
sunkiausias dalykas, o ypač šiais laikais, kai visi nori ir raginami
išreikšti save, kad ir nežmoniškais būdais.
G.
Martino knygoje Mažasis tobulumo kelias rasime paradoksalių ir
prieštaringų teiginių. Jis rašo, kad mažasis Teresėlės šventumo kelias
yra visiems prieinamas ir lengvas, bet vėliau jis pastebi, kad tai nėra
priemonė šventumui pasiekti be jokio vargo, kad šis kelias reikalauja
ypatingo savęs išsižadėjimo ir pasiaukojančios meilės. Dvasiniame
gyvenime, rašo autorius, juo labiau augi, juo turi
darytis mažesnis.
Ši
keista prieštara paaiškėja gilinantis į esminį religingumą, kai
pradedame suvokti, kad žmoguje yra dvi gyvybės, apie kurias kalbėjo
Jėzus: Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo
gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi nauda žmogui, jeigu jis
laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei? Arba kuo žmogus galėtų
išsipirkti savo gyvybę? Taip šis prieštaringas teiginys užrašytas
Evangelijoje pagal Matą (Mt 16, 25-26). Šį paradoksalų teiginį rasime
visose Evangelijose (žr. Mk 8, 35-36; Lk 9, 24-25). Evangelijoje pagal
Joną šis dviejų gyvybių slėpinys perteiktas panaudojant prilyginimą apie
grūdą: Iš tiesų sakau jums: jei kviečio grūdas nekris į žemę ir
neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių. Kas
myli savo gyvybę, ją pražudys, o kas nekenčia savo gyvybės
šiame pasaulyje, išsaugos ją amžinajam gyvenimui (Jn 12, 24-25).
Be abejo, žmogus yra nepalyginamai sudėtingesnis nei grūdas, tačiau tam
tikra prasme ir grūdas, ir žmogus turi dvi gyvybes. Jei atidžiau
įsižiūrėsime į grūdo ir iš jo išaugančio augalo gyvenimą, lengviau
suprasime prieštaringą, Jėzaus dažnai minimą dviejų gyvybių slėpinį ir
prieštaringas mintis apie mažąjį tobulumo kelią, kuris kartu yra ir
lengvas, ir sunkus.
G. Martinas
savo knygoje šių dviejų gyvybių, kurių viena turi augti, o kita mažėti,
aiškiai neįvardija. Kartais jis vadina vienu ir tuo pačiu vardu siela.
Grūdo gyvybės gana aiškios. Viena jų yra pats grūdas, kuris atitiktų
žmogaus fizinį kūną, o kita jame slypinti gyvybė prasikala želmeniu,
kai grūdas krinta į žemę ir numiršta. Žmoguje viskas daug sudėtingiau.
Kalbėdami apie dvi gyvybes, mes dažniausiai omenyje turime kūną ir
sielą. Tačiau Jėzus minėtose ištraukose iš Evangelijų nekalba apie kūno
gyvybę. Nei graikiškame originale, nei vertimuose į kitas kalbas kūnas
neminimas. Akivaizdu, kad, nepaisant visų pastangų, kūnas vis tiek
numirs.
Kaip aiškina Šv. Rašto vertėjai į lietuvių kalbą Č. Kavaliauskas ir V.
Aliulis, graikiškame originale keturis kartus pavartotas žodis
psiche, kurį lietuviškai verčiame gyvybė, siela,
asmuo. 25-oji eilutė, pasak vertėjų, kalba apie laikinosios gyvybės
pražudymą, o 26-oji apie pakenkimą amžinajai gyvybei, sielai, sau kaip
žmogui.
Sielos gyvybė gana aiški ji yra svarbiausioji ir amžinoji žmogaus
gyvybė. Tačiau kas yra toji gyvybė, kurią gelbėdami prarasime amžinąją
sielos gyvybę?
Kūno gyvybė,
kaip matėme iš Šv. Rašto, nėra mūsų ieškomoji gyvybė. Norint ją
suprasti, tenka prisiminti nuolankumą, nusižeminimą, kuris
supasaulėjusioje krikščionybėje tapo vis mažiau suprantamas ir
priimtinas, net ir tarp dvasiškių. O juk tai pagrindinė dorybė. Be visų
kitų dorybių, kaip sako šventieji ir mistikai, galima patekti į dangų, o
be nusižeminimo ne.
Kristaus sekime rašoma: Sukilk pats prieš save ir nepakęsk
savyje jokios puikybės; pasidaryk toks mažas ir taip žemai atsistok, kad
visi kiti galėtų per tave vaikščioti ir tave mindžioti, kaip viešųjų
aikščių purvą. Sukilti pačiam prieš save galima tik tada, kai tavyje
yra ne vienas aš. Yra mūsų sielos Aš, kuris ir yra tikroji, amžina
žmogaus gyvybė, ir yra laikinas, žemiškasis, kurį dažniausiai vadiname
egoistiniu aš. Egoizmas, egoistas, egoistinis tai žodžiai, kuriuos
dažniausiai vartojame neigiama prasme. Jie kilę iš lotyniško žodžio
ego, kuris reiškia aš.
Egoistinis aš yra kilęs iš kūno gyvybės. Tai reiškia, kad ir ta
psichinė gyvybė (gr. psiche), kuri atsiranda iš kūno gyvybės,
kaip ir pats kūnas, yra kilusi iš žemės. Siela yra kilusi iš Dievo ir
ten jai skirta sugrįžti, o egoistiniam aš skirta sugrįžti ten, iš kur
yra kilęs, į žemę. Ar ne todėl dorybės, skirtos egoistiniam aš
naikinti, pavadinimas nusižeminimas, o lotyniškai humilitas
(kilęs iš humus, kas reiškia dirva, žemė), yra kilęs iš
žodžio žemė.
Randame dvi
psichines gyvybes (sielas), gyvenančias tame pačiame žmoguje. Žmogus,
vaizdžiai tariant, yra tų dviejų gyvybių, kurių vieną reikia išsaugoti,
o kitą prarasti, sankirta ir sąveika. Kai žmogus suvokia savyje esant
dvi gyvybes ir pradeda skirti jų pasireiškimus, jis jau gali eiti
mažuoju šv. Teresės ar bet kokiu kitu šventumo keliu.
Be
abejo, kiekvienas gali eiti mažuoju tobulumo keliu taip pat ir vedinas
paskatų, kylančių iš egoistinio aš: pavyzdžiui, norėdamas patekti į
dangų ar būti šventu. Tokiame šventumo kelyje gali būti beveik visi
pagrindiniai mažojo tobulumo kelio bruožai, kuriuos nuosekliai ir iš
esmės aprašo knygos autorius G. Martinas. Iš egoistinių paskatų žmogus
gali prisiversti būti kūdikiškai mažas ir silpnas, gali būti
neturtingas, gali pasitikėti Dievu, būti atsidavęs, apaštalauti ir netgi
būti paprastas, tačiau jis visa tai darys be džiaugsmo ir meilės. O
meilei savo knygoje G. Martinas paskyrė net du pačius ilgiausius
skyrius: penktąjį ir šeštąjį. Kaip čia neprisiminti apaštalo Pauliaus
himno meilei: ...jei neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis
ir skambantys cimbolai (1Kor 13, 1-13).
Argi gali žmogus džiaugtis ir mylėti, jeigu jis kažko, tegu ir labai
kilnaus siekdamas, naikina pats save? O juk beveik visos priemonės,
kurias naudojo šv. Teresė ir kurios aprašytos Mažajame tobulumo
kelyje (mažumas, silpnumas, neturtas, pasitikėjimas, atsidavimas,
paprastumas), yra prieš mano egoistinį aš ir naikina jį. Giliai
įsijauskime. Kai nėra manęs, visa kita netenka prasmės. Tai kaip aš
galiu džiaugtis ir mylėti, prarasdamas savąjį aš? O Teresė gyveno
džiaugsme ir meilėje. Laikinasis aš yra labai priešingas mažajam
tobulumo keliui.
Kai žmogus suvokia, jog jis naikina ne tikrąjį save, bet, būdamas mažas,
nusižeminęs, atsidavęs, neturtintas, paprastas ir t. t., į žemės purvą
mindo tą egoistinį aš, kuris užgožia amžiną sielos Aš, tada jis jau
gali džiaugtis ir mylėti, eidamas Teresėlės ar kitokiu šventumo keliu.
Tada jis gali jausti ir matyti, kaip iš tikrųjų pildosi anie, anksčiau
minėti prieštaringi žodžiai: dvasiniame gyvenime juo labiau augi, juo
mažesnis turi darytis.
Nors ir sunkus yra mažasis tobulumo kelias, Teresė juo ėjo
džiaugsmingai ir su pasiaukojančia meile. Ji žinojo, kad aukoja ir
naikina ne tikrąją save. Nuo pat mažens ji jautė savyje du skirtingus
aš ir aiškiai skyrė, kuris iš jų yra tikrasis, o kurį reikia mažinti.
Šv. Teresė savo užrašuose apie tai rašo, naudodama skirtingas išraiškos
priemones: Kadangi man būdinga ir savimeilė, ir gėrio
meilė, vos tiktai pradėjau rimtai galvoti (o tai sugebėjau dar
visai maža būdama), užtekdavo mane perspėti, jog negerai yra daryti
vieną ar kitą dalyką, ir manęs jau nebeimdavo noras dar sykį tai
pakartoti.
Kitoje vietoje žmoguje esančią dviejų aš prieštarą ji išreiškia per
dviejų valių priešpriešą: Mano Dieve, aš renkuosi viską! Nenoriu būti
tik pusiau šventąja, aš nebijau dėl Tavęs kentėti, bijau tik vieno
dalyko kad nepasilaikyčiau savo valios, pasiimk ją, nes aš renkuosi
viską, ką Tu nori, kad pasirinkčiau!
Šv. Teresė Avilietė savo raštuose sako labai aiškiai: Temiršta
manasis aš ir tegyvena manyje kitas, aukštesnysis, kuris tarnystėje Jam
yra naudingesnis nei aš.
Vargu ar gali
žmogus eiti šventumo keliu (nebent tik įsivaizduodamas), kol jis
nepradeda jausti egoistinio aš netikrumo. Tik pradėjęs jausti laikino
aš netikrumą ir iliuzoriškumą, žmogus nusivilia tuo, kuo taip labai
pasitikėjo, tuo, kas atrodė šitaip vertinga ir pradeda ieškoti to, kas
nenyksta ir amžina. Tai, ko gero, galima laikyti tobulumo ar šventumo
kelio pradžia. Pamažu žmogus pradeda jausti savyje kitą, nenykstančią
gyvybę, kitą Aš, kurio vedamas jis jau gali aukotis, suprasdamas, kad
auka yra ne tik praradimas to, kas laikina, bet atradimas ir auginimas
to, kas nenyksta ir amžina.
Skaityti Mažąjį tobulumo kelią visada ir visiems yra naudinga.
Tik reikia skaityti atidžiai, įsiklausant į savo vidų ir savo jausmus.
Ką aš jaučiu, kai G. Martinas skaitytoją nuosekliai veda šv. Teresės
mažuoju tobulumo keliu? Pajėgčiau aš ar ne būti mažas ir silpnas? Jeigu
pajėgčiau, tai kiek laiko, ar ilgam? O gal net girdėti nenoriu apie
mažumą ir silpnumą? Ar aš pajėgčiau būti neturtingas? Ar galiu
pasitikėti Dievu, Jam visiškai atsiduoti, pasiaukoti? Kaip aš žiūriu į
paprastumą? Ir, svarbiausia, klausytis savęs.
Atidžiau įsiklausę išgirsime du balsus. Garsiai ir argumentuotai kalba
egoistinio aš, kurio įrankis protas. Tikroji gyvybė, sielos Aš
byloja per širdį. Tačiau širdis kalba taip tyliai, kad dažnai jos net
negirdime. Atsiverkime tyliam širdies balsui, nors jis ir prieštarautų
proto argumentams.
Šventoji Kūdikėlio Jėzaus Teresė ieško atsivėrusių širdžių, kad galėtų
siųsti joms dangaus rožių lietų. Ar esame pasiruošę jį priimti?...
Aleksandras Žarskus
|