Aš stovėjau prie dangaus
ir pragaro vartų
ĮŽANGA
Nuo 1972 metų, kai Reimondas Mūdis (dr. Raymond A. Moody) išleido
pirmąją knygą apie žmogaus išgyvenimus klinikinės mirties metu, šią
ypatingą žmogaus, esančio ribinėje padėtyje tarp gyvenimo ir mirties (near-death
experience), sąmonės būseną pradėjo tyrinėti psichologai. Apie tai
parašyta daug knygų, kurių tik kelios išverstos į lietuvių kalbą.
Yra surinkta ir atspausdinta labai daug klinikinės mirties patirčių
liudijimų. Dažniausiai žmonių, kurie klinikinėje mirtyje pabuvojo
trumpai nuo sekundžių iki keliolikos minučių. Trumpai mirusiųjų
pasakojimai yra gana panašūs ir juose pasikartoja tie patys išgyvenimai,
kuriuos jau pirmoje savo knygoje Gyvenimas po gyvenimo aprašė R. Mūdis.
Trumpai klinikinėje mirtyje buvusių žmonių patirtis beveik visada būna
teigiama. Kai kurie tyrinėtojai paskubėjo daryti išvadas, kad mirtis yra
visai kas kita, kad joje nėra skaudžių patirčių, kaip kad moko visos
religijos.
Tačiau nedaug yra atvejų, kai žmogus sugrįžta į gyvenimą po kelių
valandų ar net parų. Tokie žmonės jau būna patyrę kitokių ir dažniausiai
skaudžių išgyvenimų. Ilgai klinikinėje mirtyje buvusiųjų patirtys
skirtingos ir skiriasi net labai ryškiai, priklausomai nuo to, koks yra
pats žmogus.
Trumpai klinikinėje mirtyje buvusių žmonių išgyvenimai yra panašūs ir
teigiami, matyt, todėl, kad jie patyrė tik mirties pačią pradžią, t. y.
sielos atsiskyrimą nuo kūno, kuris, kaip tam tikras su žmogaus sandara
susijęs procesas, daugmaž visiems yra vienodas. Mirties procesui
rutuliojantis toliau, ryškėja skirtumai, kurie priklauso nuo konkretaus
žmogaus.
Glorijos Polo (dr. Gloria Polo) atvejis yra būtent toks. Jis unikalus
dar ir tuo, kad Glorija nuo fizinio kūno atsiskyrė du kartus. Kai po
žaibo kirčio ją ištiko klinikinė mirtis, jos patirtis buvo teigiama ir
panaši į tą, kurią iš pradžių patiria visi mirštantieji. Ji, kaip ir
dauguma trumpai klinikinėje mirtyje buvusiųjų, labai nenorėjo sugrįžti.
Tačiau kai ant operacinio stalo Glorija dar kartą, ir ilgam, atsiskyrė
nuo fizinio kūno, jos patirtis jau priklausė nuo to, kokia ji buvo iki
nelaimingo atsitikimo.
Yra tekę skaityti įvairių žmonių klinikinės mirties pasakojimus. Kaskart
atrandu tai, kas stebina ir pamoko iš kiekvienos, tegu ir kito
žmogaus, patirties galime mokytis. Glorijos Polo patirtis įdomi tuo, kad
pomirtinį teismą ji išgyveno kaip egzaminą, kurį laikė skaitydama savo
Gyvenimo Knygą. Ji sugrįžo į žemę, tačiau su užduotimi plačiai skelbti
tai, ką patyrė egzamino, laikyto iš Dešimties Dievo įsakymų, metu.
Tibete tokie žmonės, kurie po klinikinės mirties sugrįžta su misija
skelbti pomirtinio gyvenimo patirtį, vadinami specialiu vardu delogai.
Aleksandras Žarskus
ĮVADAS
Jei kuris nors iš jūsų abejoja ar mano, kad Dievas neegzistuoja, o
pomirtinis gyvenimas yra filmų autorių išmislas, arba jei galvojate, kad
mirus viskas baigiasi, prašau perskaitykite šią knygutę. Skaitykite ją
ištisai, nuo pradžios iki pabaigos. Po to, kad ir kaip skeptiškai
būtumėte nusiteikęs, jūsų nuomonė tikrai pasikeis.
Čia kalbama apie gerai dokumentuotą atsitikimą, įvykusį 1995 metais.
Glorija Polo (dr. Gloria Polo) yra moteris iš Kolumbijos, dantų
gydytoja, kuri mirė per nelaimingą atsitikimą. Ji buvo taip sunkiai
sužeista, kad keletą dienų gulėjo komoje ir jos gyvybė buvo palaikoma
tik aparatų pagalba. Išjungus prietaisus, ji būtų mirusi tą pačią
akimirką. Prižiūrintys gydytojai norėjo išjungti gyvybę palaikantį
aparatą. Tik Glorijos sesuo, taip pat gydytoja, primygtinai reikalavo,
kad prietaisai liktų prijungti.
Komos metu Glorija buvo anapusinėje tikrovėje ir grįžo liudyti tiems,
kurie netiki. Ji atnešė mums labai svarbų liudijimą. Bet verčiau
skaitykite jos pačios pasakojimą.
Glorija Polo patyrė mistinį išgyvenimą, kurį tiksliai papasakoja. Ši
patirtis taip ją sukrėtė, kad Viešpaties valia ji tapo balsu, šaukiančiu
į šiuolaikinę tikėjimo dykumą. Glorijos liudijimo esmė ir pats jos
išgyvenimas yra ne kas kita, kaip žvilgsnis į beribę Dievo meilę ir į
begalinį Jo gailestingumą.
Glorija kalba apie tuos pačius dalykus, kaip ir mūsų dabartinis
popiežius Benediktas XVI savo pirmojoje enciklikoje Deus caritas est
(Dievas yra meilė).
Juk Dievas mums nuolat teikia liudijimus, bet mes neigiame Jo buvimą...
|