Algirdas Saudargas 

ŽODŽIO DURIS PRAVĖRUS

Senovės kalbos buvo giliau įsisąmoninusios būsimąjį Kristaus atėjimą, negu šiuolaikinės kalbos yra suvokusios faktą, kad Jis jau atėjo. Šiandien kalbos lenktyniauja, kuri greičiau pamirš Kristaus pasirodymą pasaulyje.
(Max Picard)

 ĮVADAS

             Negalima skųstis dėmesio stoka mūsų gimtajai lietuvių kalbai. Leidžiami žodynai, rūpinamasi kalbos kultūra. Kuriama ir lietuviška filosofinė terminija. Bet ar   įkvėps ji lietuvišką mąstymą? A. Maceina atsako į šį klausymą neigiamai ir čia pat iškelia naują: „Kiek lietuvių kalba yra atvira metafizikai arba, tiksliau sakant, kiek metafizikos esama pačioje lietuvių kalboje. Nes mąstymas kalbos nemetafizina. Mąstymas tik atskleidžia (išryškinta A. S.), kas kalboje yra jau metafiziška“. Pats autorius, parodęs kiek daug metafizinio mąstymo galimybių slypi lietuviškame veiksmažodyje būti, rašo: „Nors veiksmažodis būti metafiziškai ir yra pats pagrindinis, tačiau jis nėra vienintelis, turįs jai reikšmės: visa kalbos sąranga - jos sandų turtingumas bei lankstumas - yra filosofavimui neatstojamos vertės (...). Lietuvių kalbos žodyno turtingumas ir gramatinės sandaros įvairumas rodo, kad lietuviškasis mąstymas pajėgia nuostabiai plačiu mastu bei giliu laipsniu įsiskverbti į mąstomąjį objektą ir nusakyti net ir vos suvokiamus, betgi tikrovinius jo ryšių bei santykių atspalvius. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba nenusileidžia jokiai kitai kalbai, kuria istorijos eigoje buvo sukurta ar yra kuriama aukšto lygio filosofija. Mūsų kalba yra atviras kelias į mūsų filosofiją. Ar mes juo eisime, ar pasuksime sustabarėjusiu svetimybių keliu, priklauso nuo mūsų įžvalgos, kad savas mąstymas yra nusakomas tik sava kalba“ (Antanas Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė, Roma, 1978, p. 287).
            Pamėginkime žengti atsargų žingsnį savo mąstymo kryptimi, pažvelkime į savo kalbą, ir ji mus nustebins. Lietuvių kalboje net pati žodžio tarimo eiga turi metafizinės prasmės. Ištarkime viena kryptimi: Diev-as. Ištarkime atvirkščiai: veid-as. Dabar prisiminkime apreiškimą: „Padarykime žmogų, pagal mūsų paveikslą ir mūsų panašumą“ (Pr 1, 26). Nuostabu: Apreiškimo tiesa įspausta pačioje kalboje. Gal tai atsitiktinis sąskambis? Tačiau šis pavyzdys toli gražu ne vienintelis. Meilė - laimė, rytas - tyras, roda - dora, jėga - gaja - tarytum atkartoja Dievo - veido, dieviško - žmogiško santykį. Rimti - mirti, gimti - migti, liga - giltinė - tarytum grupuojasi aplink šiapus - anapus santykį. Žodžių lygus - gilus dvejulę tarytum paremia platus - talpus, plėsti - slėpti. Ir visa tai sudėta kaip ant delno - mūsų gyvoje vartojamoje kalboje. Darbe, kuriame, matyt, pirmą kartą atkreiptas dėmesys į šią nuostabią mūsų kalbos simetriją, rašoma: "Kiekviena šių improvizacijų gali neatlaikyti griežto lingvistinio skerspjūvio, tačiau jų visuma verčia susimąstyti. Iš tiesų, iš kur tai? Kūrėjas - kūrinys. Įvardinti daiktus. Kaip atlikti perėjimą, transcensą iš dieviškos plotmės į žmogiškąją, iš Kūrėjo plotmės - į kūrinio?  Ad imaginem - pagal atvaizdą. Iš tiesų, jei žmogus - tai Dievo atvaizdas, tuomet, priartinus žodį Diev- prie atspindžio plokštumos, pagal veidrodinės simetrijos dėsnį turime išvysti žmogaus veid-ą. Žodžio dauginimasis atžalomis uždaro jį plokštumoje. O šitaip žodis išsiveržia iš realybės į anapusinę būtį, atlikdamas transcendentinį šuolį, virsmą. Geniali senovės žmogaus nuojauta? Ar Adomo ir Ievos visažinojimo žaismas?" (Algirdas Patackas. Saulė ir kryžius, Kaunas 1983, mašinraštis).
            Neketiname šio „atspindžio dėsnio“ įrodinėti. Pirmiausia, neaišku, kur toks įrodymas galėtų rasti atspirties. Lingvistika tegali patį reiškinį „apkarpyti“, pavyzdžiui, parodydama tą ar kitą žodį esant skoliniu ir tuo pačiu visą dvejulę neturint šaknų lietuvių kalboje. Bet vargu ar toks „apkarpymas“ paneigs patį reiškinį. Greičiau priešingai. Pavyzdžiui, paimkime žodį vėlė. Vėlei išskridus anapus, palieka lavonas. Kalbotyra rodo, kad lavonas, reiškiantis "paliovusio gyventi žmogaus kūnas", yra kilęs iš indoeuropietiškos šaknies low (K. Būga). Taigi šiuo atveju kalbinis atstatymas „apvalo“ pačią simetriją nuo laiko dulkių.
            Ketiname parodyti šio "atvaizdo dėsnio" gyvastingumą ir veiksmingumą, pavartodami jį kaip būdą metafiziniam lietuviškų žodžių turiniui atskleisti. Tik pakeisime svarstymo kryptį, Dievo-veido dvejulę imdami ne pradiniu tašku, bet galutiniu tikslu, tarytum piramidės viršūne, į kurią subėga visos plokštumos ir linijos. Pradėsime gi nuo „piramidės“ pagrindo ir pamėginsime atpažinti šį atspindį pačiame paprasčiausiame, gerokai nutolusiame nuo savęs kaip Dievo paveikslo suvokimo, mąstymo judesyje, pačiame menkiausiame „atodūsyje Dievop“.

PIRAMIDĖS PAPĖDĖ 

... teisiojo siela yra ne kas kita kaip rojus, kuriuo gėrisi Viešpats...
(Šv. Jėzaus Teresė Avilietė)

             Žmogus nuolatos esti judėjimo sankirtose. Šitokios būsenos šaknys slypi Pirmapradėje nuodėmėje. Nusigręžęs nuo Dievo, Adomas pateko į erdvėlaikio verpetus, ir tiktai Atpirkėjo viltis galėjo jį kiek apraminti. Toksai žmogaus būvis persmelkia ir kalbą. Max Picardas rašo: „Kalboje yra liūdesys, kadangi Paties Dievo joje jau nebėra; joje yra nevilties, išsklaidytos iliuzijos, kilimas ir kritimas, judėjimas pirmyn ir atgal, ieškojimas kažko prarasto. Kalba laukia To, kuris buvo Žodyje“. Todėl nenuostabu, kad būtent „senovinėse kalbose yra apdaira, lėta ir Kristaus atėjimo nuojauta“.
            Rojuje pirmasis žmogus buvo vienovėje su Visata. Tai nebuvo panteistinis susiliejimas, bet religinis kilmės, buvimo bei likimo bendrumas (plg. A. Maceina. Saulės giesmė). Nusidėdamas Adomas šią vienovę prarado ir pasijuto „nuogas“. Jaustis nuogam - reiškia jausti savo vienatvę, pergyventi skausmingą rėžį, atidalinantį būtybę nuo Visatos. „Kai vienovė buvo sulaužyta, atsivėrė spraga su naujumos smurtu (...). Dėl lūžio tarp žodžių ir daiktų erdvė tapo padalinta, taip pat ir žmogus susidūrė su nauju rėžiu. Ir kadangi laikas buvo įtrauktas į lūžį, pas žmogų atėjo mirtis“ (M. Picard). Vienyje su Dievu vienatvė prieštarauja pati sau, todėl vienatvę įmanoma pajusti tik nusigręžus nuo Dievo, t. y. nusidėjus. Taip ir Adomas pasijuto tarytum atrėžęs save nuo Visatos, bet tuo pačiu ir prapuolęs joje. Ne veltui Viešpats klausia nusižengusio Adomo: „Kame esi?“ (Pr 3, 9). Puolęs žmogus prarado savo vietą pasaulyje. O. Milašius rašo: „Aš vaikiausi save patį ir nepajėgiau sučiupti. Dvi būklės, kuriose buvau, - miegas ir budėjimas, gyvenimas ir mirtis - tęsėsi ir be paliovos jungėsi, kadangi nebuvo vietos“ (Oskaras Milašius.  Rinktiniai raštai, t. 3, Kaunas, 1983, mašinraštis). Prasidėjusi Istorija pripildyta nuolatinio žmogaus rūpesčio ištarti savo beviltišką būklę. "Kiekviename ištartame sakinyje ataidi atsakymas į Dievo klausimą - Adomai, kame esi?" (M.  Piccard).
            Pažymėkime šitą skausmingą nuopuolio būklę, nusakomą lietuvišku žodžiu rėžis, šitaip: r-ž. Žodžių, turinčių šaknyje r-ž, pagrindinės reikšmės susietos su prasme rėžti. Apgrežę šią šaknį, turime ž-r. Čia semantika vienareikšmiškai susieta arba su prasme žiūrėti, arba su savybe žėrėti, t. y. tarytum žvilgsnį patraukti. Rėžis yra pagrindinis puolusio žmogaus, psichologiškai atsiveriančio Visatai, įspūdis. Save teigdamas, žmogus stengiasi šį rėžį pergalėti ir žiūri į tai, kas žėri anapus rėžio. Žiūrėti prasmė labai ryškiai padalinta į žiūrėjimo subjektą (žiūrėti, žiūra, žiūras - didysis apuokas) ir objektą (žara, žarija). Žodis žiūrus apima abi prasmes: 1. linkęs žiūrėti; 2. gerai matomas, perregimas ("žiūrus oras, toli matyti"). Taigi žiūrėjimas veiksmu sujungia subjektą su objektu ir veiksmo plokštumoje yra statmenas „rėžiui“, kuris subjektą nuo objekto atidalina. Veikimas yra pats kasdieniškiausias puolusio žmogaus buvimas - piramidės pagrindas, po kuriuo tebėra jau tik žemė...

PIRAMIDĖS STATYMAS 

Tik nemanykite, kad šitas susikaupimas įgyjamas protu, kuris stengiasi mastyti Dievą esantį jo viduje, arba vaizduote, kuri bando Jį įsivaizduoti esantį mumyse.
(Šv. Jėzaus Teresė Avilietė) 

            Renesanso mąstytojas Dž. Piko dela Mirandola pateikia pasakojimą apie tai, kaip Dievas, baigęs kurti pasaulį, sumanė sukurti būtybę, kuri šį jo kūrinį pajėgtų įvertinti, juo stebėtųsi ir jį mylėtų. Bet pamatęs, kad nebeturįs jokio provaizdžio šiai naujai būtybei - žmogui sukurti. Todėl, anot Mirandolos, Viešpats sukūręs žmogų be jokio aiškiai skirtino paveikslo ir jam taręs: „Nepadariau tavęs nei dangiško, nei žemiško, nei mirtingo, nei nemirtingo, kad, būdamas laisvas ir pagarbos vertas kūrėjas, pats sau suteiktum tokią formą, kokios nori. Galėsi nusileisti iki žemiausių, neprotingų būtybių ir savo dvasios valia galėsi pakilti iki aukščiausių, dieviškų būtybių“. A. Maceina prasmingai pastebi, kad „Mirandolos žmogus yra ne begalinis, o tik atviras ir kad tik beveidis žmogus gali susikurti sau veidą“. Kitaip tariant, žmogaus sukūrimas pagal Dievo paveikslą nėra jo užsklendimas kažkokiame, kad ir tobulame pavidale, bet, priešingai, žmogaus „atvirumas yra absoliutumo išraiška reliatyvinio buvimo plotmėje“ (A. Maceina).
            Norėdamas susikurti savo veidą, beveidis žmogus turi pakilti iš gryno veiksmo plokštumos. Tam prie instinktyvaus veiksmo, kai žvelgiama į tai, kas žėri, turi prisijungti sąmoninga valios pastanga, kurią lietuviškai vadiname dėmesiu. Susidomėjęs žmogus gali žiūrėti ir ten, kur žiburio nebėra. Pažymėkime šį valios aktą d-m. Jo prasmių laukas taip pat suskyla į subjekto ir objekto sritis. Juk domė (=dėmesys) krypsta į dėmę, kurios prasmės: 1. sutepta vieta, 2. nuodėmė, 3. savo spalva išsiskirianti vieta; žymė. Netgi tai pačiai formai dėmė nurodomos dvi papildomos reikšmės: 1. dėmesys; 2. mintis, nuomonė. Paties veiksmažodžio domėtis pagrindinė reikšmė yra 'atsidėjus žiūrėti'. Lygindami d-m su ž-r, matome silpnėjantį dirgiklį ir stiprėjantį valingą veiksmą. Juk dėmė, kaip "savo spalva išsiskirianti vieta", menkiau patraukia žvilgsnį negu tai, kas žėri. Savo ruožtu, domėtis reiškia „atsidėjus žiūrėti“, taigi žiūrėti veikliai ir valingai.
            Pereidami nuo d-m prie m-d, jau neberandame rėžio, skiriančio žiburį nuo žiūrovo. Pagrindinė m-d prasmė lietuvių kalboje surišta su žodžiu medis, arba tiksliau medė (medija, medžias) = miškas, giria. Miškas nebuvo rėžis, nuo kažko atskiriantis. Miškas buvo būtent ta aplinka, kur link buvo nukreiptas pažinimas. Būdinga, kad m-d neturi 'rėžio' prasmės tik baltų kalbose. Tuo tarpu rus. meža, lot. medius, gr. mėtos, sanskr. madhya, gotų midjis reiškia 'vidurinis'. K. Būga tai aiškina tuo, kad medžias sudarė sieną "tarp lietuvių ir slavėnų sodybų, augdamas jų tarpe in der Mitte, jų viduryje, būdamas jiems vidurinis". Šį aiškinimą reikėtų apibendrinti visiems indoeuropiečiams, kuriems iškeliaujant iš protėvynės, miškas buvo tapęs rėžiu nuo paliktosios tėviškės. Todėl jų kalbose d-m ir m-d santykis atitinka namų - ribos santykį; plg. lot. domus - medijus, rus. dom - meža. Tuo tarpu baltų, kurie niekur iš senosios tėvynės nekeliavo, kalbose m-d išlaikė nepažintos aplinkos prasmę, o rėžiu tapo pati atspindžio plokštuma tarp d-m ir m-d prasminių laukų. Juk dūmas miško gyventojui reiškia namų židinį (ši prasmė atatinka lot. domus). Tačiau d-m / m-d plotmėje rėžis tarp savo ir svetimo, pažinto ir nežinomo nėra ryškus. Štai miško dovaną, medų, vartojame kaip savą. Tuo tarpu "savo" srityje pažinimas dar labai miglotas, ką patvirtina žodžiai dūmaka - 'rūkas, migla'; dumblas; dumsus 'tamsus'; dumpis 'sąmyšis', dumpys 'chaosas' (S. Daukantas).
            Pažinimas pasiekia tikslą tiktai perėjus nuo domėtis prie matyti. Visas m-t prasmių laukas jau atspindi aiškią ir apibrėžtą būtybės savastį. Erdvėje mes matuojame tai, ką matome. Tai, ką mes aprėpiame laike, yra metas. Juk ir motina, kuri kūdikį maitina, yra pati pirmoji žmogaus savastis. Apgręžę žymenį, turėsime t-m. Taip pažinimas baigiamas, nes anapus to, kas mat-yti, yra tiktai tam-sa. Pirmapradis rėžis, atspindžio plokštumos pavidalu prasiskverbęs į pažinimo vyksmą, virto logine - gnoseologine prieštara. Matau tai, kas netamsu, tamsu tai, ko nematyti. Vis tik tamsi Visata yra mums artimesnė negu „skausmingai rėžianti“ Visata. Į tamsą galima pasinerti, ir tamsa būtybę gali apgaubti. Tačiau tamsa išlieka bauginanti, nes nepažinta. (...)
            Perėjimas iš veiksmo plokštumos į pažinimo apibūdina žmogų kaip biologinę - psichologinę būtybę. Visa šiuolaikinė biologinės ir psichologinės pakraipos antropologija aptaria žmogų kaip būtybę, besiblaškančią tarp veiksmo ir pažinimo plokštumų. Anot O. Milašiaus, „Kai kurie net taip toli nuėjo, jog savo vaikiška drąsa bandė begalinę nesuprastinamą erdvę skirstyti į dvi dalis, kurių viena, pagal juos, apimtų kosminę materiją, o antroji vien tik „išorines tamsybes““. Išdrįstume teigti, kad šis aprėžtumas yra tolima dualizmo pasekmė. Juk priešpastatyti gėrį blogiui kaip šviesą - tamsai, - tai nukelti etinį lygmenį į pažinimo plotmę. Mąstyti gėrį kaip šviesą, priešpastatant jį tamsai, - reiškia pripažinti geru tiktai tai, kas pažinta, kas sava. Šviesa gėrio pavidalu iš kūrybos šaltinio nusileidžia į kūriniją. Čia randame gilų ryšį tarp dualizmo ir žinojimo. Neveltui krikščionių mistikai, kaip, pvz., šv. Kryžiaus Jonas, tiesia kelią į Dievišką šviesą ne per tai, kas matoma, bet būtent per tamsą. Nukreipti žvilgsnį nuo to, kas žėri, nuo akstino tiesioginiam veiksmui ir išplėšti iš tamsos tai, kas sava, yra pažinimo (gnoseologinis) judesys. Įsižiūrėti, „domėtis“ į tamsą, į nematomą, nepažintą, nesavą ir atsiverti jai yra jau etinis būtybės judesys. Etinėje plotmėje būtybė atsiveria Visatai kaip gėrybei. Priimti kaip gera tai, kas nepažinta ir nesava, yra būtinas, nors ir netikėtas žingsnis, norint ištrūkti iš pažinimo spąstų.
            Pažymėkime šį etinį būtybės atsivėrimą g-r. Čia prasmių laukas nepaprastai platus ir reikalautų atskiros apžvalgos, todėl pasinaudosime tiktai prasme gėris. Apgręžę g-r, turime r-g, kurio pagrindinė prasmė yra regėti. Žodžiai 'žiūrėti', 'domėtis', 'matyti' ir 'regėti' lietuvių kalboje išsidėsto būtent šia tvarka. Čia aiškiai jaučiama kirčio slinktis nuo objekto prie subjekto. Žodžiu žiūrėti pabrėžiamas objektas, o subjektas yra jo valioje. Žiūrima ten link, kur kažkas žėri. Žodis domėtis taip pat pabrėžia objektą, tačiau subjektas jam jau nebėra pavaldus, bet veiklus, valingas veikėjas. Sakydami matau, kirtį atitraukiame nuo objekto ir tarytum patalpiname tarp subjekto ir objekto. Domiuosi pačiu daiktu, matau jau lyg ne patį daiktą, bet jo pavidalą, formą, esančią tarp manęs ir daikto. Sakydami regiu, kirtį nukreipiame jau į patį subjektą. Juk regėjimas, rega rodo į regėtoją, jo gebą regėti ar jo nuosavą subjektyvų reginį. Tuo tarpu 'žiūra' (plg. apžiūra), 'dėmesys', 'matymas', 'matomumas' labiau rodo į objektą bei patį žiūrėjimo, domėjimosi ar matymo veiksmą.
            Štai šita slinktis subjekto link ir graso paversti būtybę Visatos kaip gėrybės „regėtoja“, užsklęsti ją etinėje plokštumoje. Pati etinė plotmė graso pavirsti nauja estetine savastimi, kuria būtybė „gėrisi“. Žmogus, užsisklendęs etinėje - estetinėje plotmėje, virsta tarsi V.  Mykolaičio-Putino „somnambulu“. (...)
            Norėdami įsigilinti į to priežastis, sugrįžkime į pradinį tašką, kai Rojuje vienovė dar nebuvo nuodėmės suardyta. "Kai skaistybės ir nuolankumo dvasia ką tik gimusiam Adomui pašnibždėjo keltis nuo žemės ir laiminti pasaulio grožį, protėvis pasijuto esąs Visata", - rašo O. Milašius. Kur skirtumas tarp somnambulo ir Adomo? Kad atsakytume į šį klausimą, reikia kruopščiai patyrinėti sąvokos vienis vystymąsi. Žodžio vienas prasmių laukas skyla į tris plotmes: 1. vienas, kaip atskiras nuo kitų, vienišas; 2. vienas, kaip bendras keliems, vieningas; 3. vienas, kaip neasmeninis, neišsiskiriantis, vienodas. Vienio vystymasis pasireiškia tuo, kad, norėdami pergalėti vienatvę, privalome ieškoti vienybės su kitais. Tačiau vienybės pasekmė yra individualumo nuskurdinimas ir vienodumo apraiška. Taip gimsta nauja vienatvė - vienodumos vienuma. Tad g-r / r-g plotmėje atstatytoji vienybė su Visata graso panteistiniu susiliejimu. (...) Tuo tarpu Adomas iki nuopuolio buvojo ne vienybėje, bet vienovėje. Žodis vienovė apibūdina ne vienišumą ir ne vieningumą, bet vietą, kurioje vieningai būnama (plg.: ramovė, senovė, šventovė, bendrovė). Kitaip tariant, vienovė individualumo nepažeidžia, kartu suteikdama erdvę vieningam Buvimui. Šitaip vienio kaitos ratą pralaužia ir O. Milašius „Laiške Storgei“: „Nuo pirmo ligi paskutinio mūsų fizinio ar protinio gyvenimo judesio, Storge, kiekvienas daiktas, esąs šiame gamtiniame pasaulyje, kuriame būname tik kelias dienas, paklūsta vienintelei būtinybei - būti patalpintam. (...) Šios neapibrėžtos, nepatalpintos visatos gelmėse aš žinau vieną tikrą vietą, kurioje protas neįklimpsta, ir toji vieta yra mano meilė“. Rojuje Adomas buvo Dieviškosios Meilės Vienovėje. Praradęs šią buveinę, žmogus savo pastangomis tesugeba pirmapradį rėžį paversti pažinimo riba arba savo vienatvę iškeisti į etinę - estetinę vienybę. Kiekvienoje plotmėje jis mėgina susikurti savo veidą, užsidėdamas „žiūrovo“ ar „domaus žiūrovo“, „matytojo“ ar „regėtojo“ kaukę, bet, pereidamas į kitą lygmenį, skausmingai ją nuplėšia. Vienovės užduotis lieka neišspręsta. „Vienas vienintelis klausimas, o Hiramai, įprasmina didžiąsias mūsų kančias: Kur yra erdvė?“ (O. Milašius).

PIRAMIDĖS VIRŠŪNĖ 

Būtų kvailystė, jeigu galvotume patekti į dangų, neįėję į savo vidų, nepažinę savęs, neapmąstę savo menkumo.
(Šv. Jėzaus Teresė Avilietė)

             Nuodėmė atitolina žmogų nuo Dievo. Ne tik puolęs žmogus prarado rojų, bet ir pats Dievas pasitraukė iš pasaulio. Veltui Jo ieško biblinis Jobas: „Jei eisiu į Rytus, jis nesirodo; jei į Vakarus, aš nepastebiu jo; jei į kairę, ką turiu daryti? Aš nepasiekiu jo. Jei kreipiuosi į dešinę, nematau jo“ (Job 23, 8-9). Visoje visatoje neliko vietos, kur žmogus galėtų atrasti vienovę. „Materialioje visatoje, išplėstoje iki begalybės, vietos užtenka viskam, išskyrus vietą“ (O. Milašius). Pagal Viešpaties užmanymą pats žmogus turi tapti ta vieta, kurioje atstatoma vienovė. „Žmogus yra vieta, kurioje absoliutas kaip „filosofų Dievas“ virsta „Abraomo ir Jokūbo“, vadinasi religijos Dievu. (...) Tai nereiškia, kad Dievas nustoja buvęs Absoliutas; tai tik reiškia, kad Absoliutas priartėja prie žmogaus kaip Gyvybė ir Meilė, palikdamas bendrinės bei abstrakčios idėjos plotmę" (A. Maceina). Praradęs Dievo meilės Vienovę, žmogus ją privalo atstatyti savąja meile savojoje širdyje. „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 22). Taigi, norėdamas atstatyti savo veidą Dievo akivaizdoje, žmogus privalo atsigręžti į savo vidų. Toks judesys priklauso jau religijos plotmei, ir jam nebepakanka proto veidrodžio. M. Meterlinkas rašo: "Egzistuoja kitas veidrodis, tamsesnis ir gilesnis, kurį mes slepiame pačioje intymiausioje mūsų esybės gelmėje; jokia smulkmena jame neišryškėja, ir žodžiai negali išsilaikyti jo paviršiuje; mintis jį sulaužytų, jeigu nors akimirksniui atspindėtų jame savo grubią šviesą; bet jame kartkartėmis išnyra kažkas kitas. Ar tai ne siela? ar ne pats Dievas? ar ne Jis ir ji kartu? Šitai liks niekuomet nesužinota, ir vis dėlto šie beveik nematomi reiškiniai - vieninteliai tikrieji gyvenimo vadovai labiausiai netikinčio ir akliausio iš mūsų“.
            Lietuviškų žodžių veidas ir vidus semantinį lauką pažymėkime v-d. Veiksmažodis veidėti ar vydėti prasme 'regėti', 'žinoti' (K. Būga) išliko šiandieninėje kalboje tokiuose pavidaluose: 'išvydau', 'pavydas', 'nevidonas', 'vyzdys'. Prisiminę seką nuo 'žiūrėti' iki 'regėti' galime pastebėti, kad 'vydėti' labiau už kitus pabrėžia subjektą. Čia tarytum įvyksta žvilgsnio atgręžimas (inversija) subjekto vidun. Apgręžė žymenį, turime d-v. Dvejulės d-v semantinis laukas išsisemia prasmėmis Dievas, dvasia, dviese, davė.
            Šitaip pasiekiama piramidės viršūnė, Dievo-veido akivaizda. Nueitą kelią galima pavaizduoti šitokiu brėžiniu:

              Galima į tyrinėtus prasmių laukus ir kitaip pažvelgti. Greta nuoseklios sekos nuo 'žiūrėti' iki 'vydėti', galima išvesti lygiagretę tarp pažinimo linijos: žiūrėti - domėti - matyti ir vydos linijos: žiūrėti - regėti - vydėti. Būdinga, kad tik antrosios linijos žodžiai įgijo „burtininkavimo“ prasmę, kuriai atstovauja žodžiai ragana, vydraga, rus. vedjma. Pats jungiantysis žodis žiūrėti taip pat turi burto prasmę: latv. žerbins, slav. žeriobi - burtai. Įdomu, kad lietuvių kalboje, nors ragana turi griežtai neigiamą atspalvį, vydėtojai žodžiuose vaidila, vydūnas (plg. slavų kalbose išlikusį burtininko, žynio sinonimą vedun) neigiama prasme, atrodo, nebuvo vartojami.
            Pažinimo ir vydos linijų narių prasminė sąranga yra tapati. Domės objektas yra medė, kaip ta aplinka, į kurią nukreiptas domės - dėmės pažinimo vektorius. Atitinkamai gėris yra regos objektas, kaip vydos vyksmo aplinka. Galimas dalykas, kad ir regos - rago pora nurodo vydos kryptį (plg. „ant rago“ - viešoje, matomoje, judrioje vietoje; lot.: rego - 'valdau', 'kreipiu į tikslą'). Pažinimas baigiasi pažintosios savasties, kurią galima pavadinti matija (plg. lot. materia), atskyrimu nuo tamsos. Atitinkamai vydos išdavą galima pavadinti vydija, kuri atskiriama nuo dvasios.
            Dabar prasmės laukų sąrangą galime pavaizduoti šitaip:

             Jeigu vydiją suprasime kaip šv. Jėzaus Teresės Avilietės sielos pilį, tai Apaštalo Pauliaus žodžiai mums neskambės kaip metafora: „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nepriklausote patys sau“ (l Kor 6, 19). Kita vertus, čia atsiveria ir pati didžioji, prometėjiška vydijos ir matijos sukeitimo grėsmė. „Puolę angelai susigundė sutapatinti save su nesuvokiama dieviškąja ugnimi, kuri buvo jų buveinė, bet nuo kurios jie vis tik žinojo esą atskirti tam tikro nieko, tam tikros išorės sąvokos, t. y. aukščiausios aukos idėjos, kurioje, kaip prieš apraišką, taip ir po jos, slypėjo neišsemiama dievybės paslaptis“ (Oskaras Milašius).

Iš „Ethos. Baltų kultūra ir lietuviška savimonė“, 1984 m., savilaida