Apie skiltį „Vydūnas ir aš“
 

Žmoniškumas Vydūno filosofijoje

Žmoniškumo problema užima pačią svarbiausią vietą Vydūno filosofijoje. Beveik visi jo raštai yra persmelkti žmoniškumo. Žmoniškumas kartu yra ir pagrindinis Vydūno gyvenimo principas. Visus įvykius ir tikslus jis vertindavo pagal tai, kiek jie savyje turėdavo žmoniškumo. Tačiau jokiu būdu Vydūnas nebuvo vien tik stebėtojas ir vertintojas, bet ir aktyvus idėjų skleidėjas bei žmoniškumo propaguotojas.
Žmoniškumas išreiškia įvairių savybių rinkinį, kurį turintis žmogus yra žmoniškas. Tokiu tapti yra kiekvieno žmogaus gyvenimo prasmė ir tikslas. Žmoniškumą pasiekęs žmogus tampa dieviškas. Toks žmogus nepasiduoda likimui, pažįsta save ir supančią aplinką, nėra pasinėręs į materialumą, yra išmintingas, sąžiningas, aiškiai mąsto, nevergauja geiduliams.
Geiduliai yra viena didžiausių kliūčių žmoniškumui pasiekti. Geidulių valdomas ir juos nuolat tenkinantis žmogus niekada nebus laisvas. Norėdamas ugdyti žmoniškumą žmogus privalo atsispirti geiduliams. Nes kiekvienas geidulys mažina ir temdo sąmoningumą ir menkina žmoniškumą. Žmogus turi būti savo kūno šeimininkas ir neleisti geismams jo valdyti.
Aukštą žmoniškumo lygį pasiekęs žmogus nepasiduoda geiduliams, jo nedomina laikini dalykai. Jis yra iš tiesų laisvas ir nevaržomas. Ir išsilaisvinęs iš geidulių vergovės jis tampa daug doresnis, nes geiduliai jo neverčia elgtis priešingai. Toks žmogus yra aukščiau savo prigimties.
Žmoniškumo siekimas yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas. Kiekvienas žmogus turi bent dalelę žmoniškumo. Nuo jo paties daugiausiai priklauso, ar jis užsidegs, ar ir toliau tik rusens. Žmogaus gyvenimo prasmė yra tobulėjimas. Tą privalu žinoti norint sąmoningai gyventi. Visa tai, ko žmogus mokosi, turi ugdyti žmoniškumą.
Didysis Slėpinys, Absoliutas arba Dievas užima labai svarbią vietą Vydūno filosofijoje. Kuo labiau žmogus prie jo priartėja – tuo žmoniškesniu jis tampa. Vydūno Dievo suvokimas yra vienas giliausių ir teisingiausių. Jam Dievas nėra užgaidų pildytojas, egzistuojantis kažkur šalia pasaulio, tarsi būtų sukurtas dėl žmogaus. Jam Dievas yra esantis visame kame, visagalis ir amžinas. Žmogus yra dėl Dievo, o ne atvirkščiai.
Bent truputį žmoniškumo pasiekęs individas numano apie Dievo egzistavimą. Tačiau jo suvokimas toks negilus, kad Dievą jis suvokia tik kaip kažkokį žilabarzdį senuką, sėdintį kažkur danguje, o velnią kaip visų nelaimių ir blogio priežastį, veikiantį atskirai nuo Dievo. Tokie žmonės taip pradeda bijoti nelaimių, kad ima garbinti velnią, kad tik jis nepadarytų nieko blogo. Tačiau gilesnis suvokimas žmogui padeda suprasti, kad Dievas yra visagalis ir Jis yra visų laimių ir nelaimių priežastis. Jam tarnauja ir Liuciferis, nes tai yra jo sukurtas pats galingiausias angelas, kritęs per savo puikybę. Todėl reikia suvokti, kad nėra ne tik kitų dievų, bet be Dievo nėra nieko.
Žmoniškumas, Vydūnas manymu, yra pats svarbiausias dalykas, norint kad tauta išliktų. Jis skatina žmones taurėti, tobulėti ir ugdyti save tam, kad jie būtų pajėgūs pasipriešinti. Kai tautai kyla pavojus išnykti, ji „tegali išlikti savyje augindama aukštesnės gyvybės vaisius, būtent išminties, teisybės, meilės, grožybės, dorybės vaisius“ . Tauta pati iš vidaus turi stiprėti ir auginti savyje tokias savybes, kuriomis būtų galima didžiuotis ir jomis pasinaudojant priešintis nutautinimui. Žmogui gyvenant šiame aukštesniame žmoniškume ir vystant šias savybes, jos vis labiau įsigali. Žmogus tarsi prašvinta ir įžengia į naują gyvasties būvį. Jame pasireiškia visa tai, kas dieviška: išmintis, gėris, meilė, grožis, tiesa.
Žmoniškumą reikia ugdyti ne vien tik tada, kai yra grėsmė tautai išnykti. Žmoniškumas atlieka svarbų vaidmenį tobulinant ir palaikant tautos gyvastį. Kuo labiau tobulės kiekvienas tautos narys, tuo labiau kils ir pati tauta. Šio tobulėjimo proceso tempai ir rezultatai labiausiai priklauso nuo kiekvieno tautos nario.
Kad ir kiek Vydūnas būtų nagrinėjamas, tai nėra tai, ko pats Vydūnas būtų norėjęs. Juk jo pagrindinis tikslas buvo ne apie save ir savo idėjas pranešti kitiems, bet kad žmonės gyventų tuo, ko jis mokė. Juk yra didžiulis skirtumas tarp žinojimo, kuriuo keliu eiti, ir ėjimo tuo keliu.

Žmoniškumas ir Didysis Slėpinys

Visų kitų kūrinių tarpe žmogus labiausiai išsiskiria savimone. Norint, kad išryškėtų žmogaus gyvenimo prasmė, turi kuo labiau atsiskleisti savimonė. Esmingiausia savimonės savybė yra ta, kad ji geba nukrypti į du kraštutinumus: materialumą (daiktiškumą) arba dvasingumą. Taigi žmogaus dėmesys gali krypti į matomus dalykus arba į būties paslaptis. Antroji nuostata pasireiškia kaip žmoniškumas, o jis yra glaudžiai susijęs su religija. Religiją Vydūnas apibūdina kaip „pasiruošimą atsiverti pačiai būties paslapčiai“. Tikėjimo dalykuose Vydūnas pastebi, kad yra skirtumas tarp religinių mokymų ir pamaldumo arba religingumo. „Jei žmogus neturi religingumo, tai ir religija nėra jam būdinga, nors jis ir išpažįsta kokį nors religinį mokymą. Tuomet jis yra visiškai pavaldus daiktiškumui ir galbūt jam net trūksta tikro žmoniškumo bruožų“ . Žmogus turi savyje turėti gyvąjį tikėjimą, o ne teorines žinias. Tuomet jis atsiskleis kaip žmogus. Nykstant gyvajam tikėjimui nyksta ir žmoniškumas. Žmogui daug svarbiau rūpintis savo sąmonės šviesėjimu, negu mintinai mokytis religines tiesas. „Jis privalo savo esme tapti sąmoningas žemiškame gyvenime, jame išaugti, atsiverti Didžiąjam Slėpinui ir įgyti tokį sugebėjimą, kuris vadinamas gyvąja religija.“ . Su kuo didesne jėga sąmonė atsiduos begalybei, neaprėpiamumui, dieviškumui, tuo gražiau išsiskleis žmoniškumas.
Žmoniškumas yra viena svarbiausių anapusybės apraiškų. „Jis skleidžiasi būtyje ir patiria erdvės ir laiko apribojimus. Tačiau žmogus gali tapti budresnis tam, kas yra anapus erdvės ir laiko.“ . O anapus jų yra Didysis Slėpinys, Amžinasis Dievas.
Religija yra priemonė žmogui tapti tobulesniu kuriančiojo Dievo įrankiu. „Religijos dėka žmogus tampa esminga kūrybos jėga, keliančia aukštyn viso pasaulio gyvenimą“ . Didėjant jo žmoniškumui šviesėja jo sąmonė ir kartu su savimi kelia aukštyn visą gyvąjį pasaulį. Religijos dėka žmogus gali patirti gyvenimą Dievuje ir didžiausią žmoniškumo atsiskleidimą.
Tai, kad žmogus yra dvasinė gyvybė, geriausiai jaučia kūdikiai. Jie geriausiai jaučia savo dvasinę kilmę, nes mažai reiškiasi kūniškumas, giliai miega aistros. Deja, vėliau bręstant ši tiesa yra primirštama ir vis labiau pasiduodama daiktų pasauliui. „Žmogus ima tapatinti save su kūnu, pasiduoda norams, aistroms, geiduliams, kurie, biologiškai bręstant kūnui, stiprėja, aktyvėja“ . Tokiu būdu žmogų pavergia pažmoniškumas. Dažnas žmogus atėjęs į šį pasaulį vis labiau pasiduoda erdvės ir laiko nulemtiems apribojimams, susitapatina su jų turiniu. Bet jam svarbu grįžti prie to, iš ko jis yra kilęs – prie Didžiojo Slėpinio. Šiuo atsigręžimu ir pasireiškia pats tikriausias jo tikėjimas. O iš šio tikėjimo kyla visa tai, kas veda į žmoniškumo esmės atskleidimą.
Žmoniškas žmogus yra tas, kuris suvaldo savo „žemesnes jėgas” (aistras, norus ir t.t.). Nepajėgdamas to padaryti žmogus materialėja, tuo pat metu prarasdamas žmoniškumą (darosi gyvuliškesnis). „Savo gyvenimu žmogus turi atsikleisti kaip dvasinė esybė, išsklaidyti jį apgaubusius materijos rūkus“ . Svarbiausias žmogaus gyvenimo variklis – dvasinis jo sąmonėjimas. Dvasios-sielos srityje gyvenantis žmogus gali pilniau pajauti laimę, jo sąmonė daug skaidresnė ir jau nebeapsiniaukia, jei tik jis nenusižengia gyvenimo dėsniams.
Tas, kuriame žmoniškumas ir dieviškumas tiesiog švyti, yra pajėgus padaryti tai, ko kiti žmonės neįstengia. Gali gydyti ligas, padėti kitiems varguose. Vien savo buvimu šalia ir pavyzdžiu gali padėti kitiems žmonėms išsilaisvinti iš tamsos ir viso to, kas bloga. Žmogus turi laisvą valią ir gali rinktis tarp šviesos ir tamsos kelių. Nuėjęs tamsos keliu jis tik kenks kitiems žmonėms. Bet tikroji žmogaus pareiga yra siekti šviesos. Tai teisingas kelias. Jis išlaisvina iš daiktiškumo ir veda į dvasios laisvę.
Žmogaus nusigręžimas nuo dvasinių dalykų ir atsisukimas į daiktiškumą lėmė tai, kad žmogus išrado daugybę priemonių, praplėtusių jo ribotas galimybes. Jis mokėsi būti sumanesnis ir daug ką ištyrė bei užvaldė gamtą. Tai jam suteikė daug pasitikėjimo savimi. Bet visa tai privedė prie to, kad jis pradėjo nepagrįstai didžiuotis savimi, laikyti save žemės valdovu. Tačiau toks nusigręžimas nuo Dievo pagimdė žmonėse gobšumą ir žiaurumą. Tai sukėlė karus. Būtent šie karai ir kitos nelaimės yra aiškus įrodymas, kad žmogus eina ne ta linkme. Jie skatina apsispręsti ir ugdyti savyje žmoniškumą.
Žmogus turi visus savo darbus skirti Aukščiausiajam. Tokiu būdu stiprės ir taurės jo dvasinė asmenybės galia, kuri jį pakels virš visų vargų, menkumo ir tamsos. Norėdamas įveikti gyvenimo sunkumus, žmogus turi eiti dvasingumo keliu ir leisti žmoniškumui pasireikšti jo gyvenime. „Stengdamasis eiti tuo keliu, žmogus pamirštąs pasaulio niekingumus ir gyvenimo skausmus“ . Bet pats ėjimas tuo keliu ir sunkumų įveikimas neturi būti pagrindinis žmogaus tikslas. Jo tikroji užduotis yra „prieiti Slėpinį, kurs laukia žmogaus anapus erdvės ir laiko“ . Tą slėpinį, kuris yra neaprėpiamas ir amžinas.
Tikintis žmogus turėtų visiškai pasitikėti Dievu. Jis turi suprasti, kad visa tai, kas įvyksta jo gyvenime, yra tik į gera. Ir nelaimės, ir ligos yra Dievo skatinimas žmogui tobulėti, įspėjimas, kad jis kažką daro netaip. Tačiau dažnai žmogus bijo ateities ir išbandymų. Todėl lankosi pas įvairius ekstrasensus, bioenergetikus, pranašautojus, chiromantus ir kitus burtininkus. Tokie veiksmai pažeidžia pirmąjį Dievo įsakymą, nes žmogus pradeda ieškoti kitų „dievų“. Taip žmogus nebepasitiki savimi ir tampa priklausomas nuo kitų. Jis nebegali ramiai gyventi, negali priimti sprendimų nepasitaręs su savo burtininku, tiki horoskopais ir daro viską, kad tik neatsitiktų kokia nelaimė. Žmogus turi suvokti, kad iš tiesų nelaimė nėra sveikatos ar materialinių turtų praradimas, o nusisukimas nuo Dievo.
Aukštesnis žmogaus suvokimas padeda atsikratyti mirties baimės. Žmogui, susitapatinusiam su savo kūnu, mirti yra labai sunku. Šį pasaulį lengvai palieka tas žmogus, kuris žino, kad yra daugiau nei kūnas. Todėl jam ne taip sunku šį kūną palikti. Jis supranta, kad „mirimas yra kitos sąmonės atsiradimas vietoje kasdieniškos“ . Kitaip sakant, mirtis yra tik sąmonės būsenos pasikeitimas. Žmogus, nežinantis apie savo gyvastį Dievuje, yra tarsi negyvas. Jis bijo mirties. Vietoj to, kad gyventų baimėje, jam reikia suvokti, kad yra kilęs iš Dievo. O Jis negali išnykti.
Kiekvienas žmogus yra tarsi įrankis Kūrėjo rankose. Žmogaus užduotis yra pasistengti būti kuo geresniu įrankiu. Tą jis gali padaryti savo gyvenimu apreikšdamas aukščiausiąjį žmoniškumą. Jis turi prisidėti prie pasaulio išganymo. Kūrimo vyksmas kiekvienoje tautoje apsireiškia skirtingais būdais. Jei ji šiam veikimui atsiduoda – jis ją kelia į viršų. Jei ne – siunčia jai įvairias nelaimes, kad tautos žmonės atsimintų, kas yra žmogaus pašaukimas.
Žmogus gali ir turi išmokti būti stiprus visose gyvenimo srityse. Kaip tai padaryti? Reikia atsiminti, kad Dievas yra vienintelis mūsų stiprybės šaltinis. Tuomet galėsime aukštai iškilti virš visų gyvenimo neramumų.
Žmogus yra pasiekęs aukščiausią materijos pakopą. Per jį Absoliutas yra suvokęs save patį. „Žmogus, sąmoningai siekiąs dvasinio šviesumo, žinąs kaip jo siekti ir įgyjąs galią jį pasiekti, yra absoliutan beveik sugrįžusi jo dalelė“ . Sugrįžti į Absoliutą yra viso gamtos vyksmo tikslas.
Vydūnas pataria, kaip žmogui tapti šviesesniam. Jis pataria saugotis įvairių nešvarumų, visų nedorybių, piktumų, geidulių, pasididžiavimo ir visko, kas negera. Taip pat nepamiršti melstis Dievui. Malda reikia dieną pradėti ir užbaigti. O kiekvieną darbą dirbant – Dievą atsiminti. Taip elgdamasis žmogus dar labiau šviesėja. Vydūnas sako, kad iš maldos nereikėtų daryti duoneliavimo (išmaldos prašymo). Tikroji malda yra mylėti Dievą, vykdyti jo valią, o ne prašyti, kad Dievas padėtų. Jei žmogus Dievą laiko tik jo užgaidų pildytoju, tai toks požiūris rodo jo menką Dievo suvokimą ir silpną tikėjimą. Žmogus turėtų mylėti ir širdyje laikyti tik tai, kas gera, gražu ir teisinga. Tam pradžią žmogus duoda pats. Kai tik žmogus pasišvenčia Didybei, ji jame ir apsireiškia. „Galutinis tobulėjimo tikslas – žmogaus išsivadavimas iš materijos varžtų, sąmonėjimas, jo dvasinio prado susiliejimas su absoliutu“ .

ŽMONIŠKUMAS KAIP TAUTOS UGDYMO PRIEMONĖ
IR IŠLIKIMO SĄLYGA

Vydūnas gyveno tokiais laikais, kai lietuvių tautai grėsė nutautėjimas ir netgi išnykimas. Tai labiausiai sąlygojo po 1871-aisiais metais įvykusio Vokietijos suvienijimo prasidėjusi nutautinimo banga Mažojoje Lietuvoje. Lietuvių kalba buvo šalinama iš visų gyvenimo sričių. Vydūnas gyveno tokioje aplinkoje kur buvo žeminamas jo tautiečių orumas, niekinamos lietuviškos vertybės ir kalba. Jis matė, kaip silpnesni jo tėvynainiai praranda savo tautiškumą ir kaip tai kenkia jiems patiems.
Vydūnui rūpėjo jo tautos likimas ir jis ieškojo būdų priešintis germanizacijai. Šiuo klausimu Vydūnui svarbi buvo ne pati tauta kaip visuma, bet kiekvienas atskiras jos narys. Juk visi žmonės pirmiausia yra tautos nariai, o tauta savo ruožtu priklauso visai žmonijai. Kiekvienas žmogus yra susietas su savo tauta ir kartu su visa visuma. Todėl norint keisti tautą reikia „taurinti pamatinę visuomenės ląstelę – žmogų, tobulinti jo dvasios pasaulį, pasiekti to, kad kiekvienas individas būtų savo tautai bei žmonijai, „būtent jos gyvumui, šviesėjimo židinys“ .
Kaip augalai geriausiai auga toje vietoje kur jiems skirta, taip ir žmogui labiausiai tinka gyventi savo gimtinėje. Čia jis „gali lengviau ir tikriau apreikšti visišką savo žmoniškumą“ . Žmogus yra veikiamas to krašto jėgų, kuriame jis gyvena. Jėgų poveikis yra tuo stipresnis kuo daugiau to žmogaus giminės kartų yra susijusios su žeme, kurioje jis gyvena. Tėvynė žmogui padeda giliau ir esmingiau patirti gyvenimo dvasinį turinį, gamtos gyvybę ir būtį. Žmogus yra labai tampriai susijęs su savo gimtąja žeme. Šis prisirišimas labiausiai atsiskleidžia žmogui išvykus į svečią šalį. Ten jis turėtų pajausti dvasinį skurdimą. „Nutrūkę žmogaus ryšiai su tauta, gimtosios kalbos praradimas reiškia iškrypimą iš natūralios jo dvasinio tobulėjimo eigos, ryškų jo dorovinės ir apskritai dvasinės kondicijos sumenkėjimą, disharmoniją su savimi pačiu bei su pasauliu“ . Yra žmonių, kurie šio ryšio nejaučia. Jie nesieja savo gyvenimo prasmės su tėvyne, ir taip nesuvokia savo būties esmės. Labiausiai jiems rūpi materialiniai turtai. Tokį posūkį į materialumą sukelia tėvynės neturėjimas.
Didžiausia dvasinio nuosmukio priežastis yra svetimos kultūros įsiveržimas į Lietuvos kraštą. Lietuviai pamėgo kitos tautos kultūros vaisius ir pradėjo juos pamėgdžioti, pamiršdami tai, ką jiems yra palikę protėviai. Norint išlipti iš nuosmukio, reikia sugrįžti prie viso to, kas buvo protėvių daroma. Nes tai yra pagrindas, kurio negalima pamiršti. Reikia ant jo statyti toliau, toliau augti atsispiriant nuo šio pagrindo. Tuomet bus dirbama su didesniu džiaugsmu ir labiau mylima tėvynė.
Dažnai taip atsitinka, kad žmogus, siekdamas šviesesnės sąmonės, krypsta į kitas tautas. Norint, kad taip neatsitiktų, „reikia pačiam tiek aukštai dvasioje ir doroje kilti, kiek tiktai galima, ir savo dvasios gyvybę lietuvišku būdu apreikšti“ . Tuomet jis taps savo tautai pavyzdžiu ir tokiu būdu ragins juos pasilikti lietuviais. Tai yra kiekvieno lietuvio užduotis – kilti pačiam ir kelti kitus. Nes augimas ir auginimas yra tautos išlikimo sąlygos. „Gyvendami su viens kitu, žmonės turėtų vienas kitą šelpti, taip kad kiekvieno žmoniškumas tarptų ir augtų, o nebūtų skaudžiamas“ . Pavyzdžio parodymas yra geriausias būdas paskatinti kitus siekti aukštesnio žmoniškumo. Peikti kitus yra labai lengva, o parodyti gerą pavyzdį gali tik didingi žmonės.
Kai tautai kyla pavojus išnykti, ji „tegali išlikti savyje augindama aukštesnės gyvybės vaisius, būtent išminties, teisybės, meilės, grožybės, dorybės vaisius“ . Tauta pati iš vidaus turi stiprėti ir auginti savyje tokias savybes, kuriomis būtų galima didžiuotis ir jomis pasinaudojant priešintis nutautinimui. Žmogui gyvenant šiame aukštesniame žmoniškume ir vystant šias savybes, jos vis labiau įsigali. Žmogus tarsi prašvinta ir įžengia į naują gyvasties būvį. Jame pasireiškia visa tai, kas dieviška: išmintis, gėris, meilė, grožis, tiesa.
Tauta yra tuo stipresnė, kuo daugiau turi dvasios galybės, kurioje sąmonių turinys yra psichinis-dvasinis, ir kuo daugiau šviečia. Jei kiekvienas tautos žmogus sąmoningai ir savo noru siektų žmoniškumo eidamas pažangos taku, tuomet tokia tauta taptų labai kilni ir galinga. Tačiau to ji turi siekti ne tam, kad valdytų kitas tautas ir būtų aukščiau jų. Bet tam, kad prisidėtų prie bendro žmonijos kilimo. Kaip vienas žmogus gali parodyti gerą pavyzdį savo tautiečiams ir taip juos paskatinti tobulėti, lygiai tą patį gali padaryti ir tauta žmonijos atžvilgiu.
Vydūnas teigia, kad žmonės buriasi į tautas pagal tai, kas jas vienija. Tai yra malonumas, širdingumas, užuojauta, meilė. Tačiau yra žmonių, sakančių, kad žmonės turi vienytis iš neapykantos kitiems ir kovoti. Tarsi šioje neapykantoje ir kovoje slypėtų visa pažanga. Reikia suprasti, kad į pažangą ir laimingesnį gyvenimą gali vesti tik vienybė. Kiekviena tauta turi savitumų, kurie įvairiai pasireiškia, tačiau šie skirtumai neturėtų kelti neapykantos kitoms tautoms. Vieninga tauta visada yra stipri. Vieningumui palaikyti reikalingi šilti santykiai. Tokius santykius išlaikyti padeda dora. Pati niekingiausia tautos dalelė yra ta, kuri skaldo vieningumą reikšdama priešingumą, pyktį ir neapykantą.
Kituose žadinti visa tai, kas gražu, padėti jiems augti ir skatinti tobulėti, turėtų būti savaime suprantama užduotis kiekvienam. „Kiekvienas tautos žmogus pašauktas visa daryti, jeib jo tautos sąmoningumas vis aiškiau atsikleistų ir vis šviesėtų“ . Geriausia tai pavyksta padaryti, kai savo elgesiu, kalbėjimu ir rašymu parodai pavyzdį kitiems. Nes kiekvienas žmogus veikia kitus, o su kiekvienu šviesesniu žmogumi švinta ir visa tauta. Pati šviesiausia tauta yra ta, kuri yra tikinti ir suprantanti, kad ji yra ir gyvena Dieve. Tai suvokusi tauta randa atsakymus dėl jai nutikusių nelaimių priežasčių. Ir jas supranta kaip raginimą atsibusti Jame.
Visuose religiniuose mokymuose atsispindi žinojimas apie žmonijos aukštybę. Ir kuo gyvesnis šis žinojimas, tuo šviesesnė tautos gyvata. Tas žinojimas yra tikrosios žmogaus didybės ilgesys. Kuo reikšmingesnė tautos gyvenime tampa religija, tuo turiningesnis tampa ir tautos gyvenimas. Tauta paskiria savo gyvenimą Kūrėjui ir yra Jo palaiminama. Tuomet ji žino, kad gyvenimas yra valdomas ir puoselėjimas paslaptingų galų. „Jei tautos žmonės užsisklendžia ir savo esme nebėra atviri Kūrėjo poveikiui, tai šis poveikis tam tikru mastu susilpnėja. Taip visados atsitinka, kai žmonės vis daugiau atsigręžia į daiktiškumą“ . Žmonių atsisukimas į materialumą ir nusisukimas nuo Dievo jo nepanaikina, tik susilpnėja jo poveikis žmonėms. Tauta ir kiekvienas žmogus atskirai yra laisvi pasirinkti kuo tikėti. Žmogus turi laisvą valią ir yra laisvas atiduoti savo gyvenimo valdymą į Kūrėjo rankas. Toks žmogus suvokia, kad nei jis pats, nei koks nors kitas žmogus nėra pajėgus geriau valdyti gyvenimo, nei sugeba Kūrėjas.
Tautos gyvenimas yra tampriai susijęs su religija. Silpnėjant religijai silpnėja ir tauta. Vydūnas teigia, kad pagrindinė senųjų tautų, tokių kaip toltekai, inkai, egiptiečiai, persai, babiloniečiai, graikai, romėnai, išnykimo priežastis yra būtent religijos nuosmukis. Šį nuosmukį daugiausiai lemia išlepimas ir palaidas gyvenimas. Kai instinktai ir aistros tampa nevaldomos, susilpnėja dorovinio gyvenimo galia, smunka esminis žmoniškumas. Dėl šio nuosmukio pamirštama tikroji religinių papročių prasmė. Tradicijos ir papročiai neišnyksta, tačiau jų laikomasi tik paviršutiniškai. Tokiu atveju apeigos tampa tik veiksmu, kuris išoriškai nesiskiria nuo to, kas buvo atliekama anksčiau, tačiau tame nėra jokios gelmės.
Tikyba yra sielos kultūros sąlyga. Tauta gali krauti įvairiausius turtus, skleisti mokslą, meną ir dorą, bet tai nieko nepakeis, jei ji bus be tikybos. Tautos gyvybė didės, bet ne tobulės. Kiekvienos tautos užduotis yra vystyti dvasinę, o ne materialinę kultūrą, nes būtent ji yra visos tautos gėris. O materialūs dalykai yra beveik beverčiai ir labai laikini. Laimės paieškos materialiuose dalykuose veda į nuosmukį. „Mūsų tauta tegali išlikti, kad viršų jos gyvenime turės dvasios jėgos ir kad jomis daugiau tikėsime negu materinėmis galiomis“ ,- rašė Vydūnas. Tikyba pakelia iš paprasto žmoniškumo lygio į aukštesnįjį, pilnesnįjį ir dieviškąjį. Ir tokiu būdu žmogus tampa galingesniu veiksniu pasaulyje, negu buvo prieš tai.
Kiekvienas žmogus yra atsakingas už bendrąją žmonių sąžinę ir savo veiksmais ją skaidrina arba temdo. Tai reikia žinoti kiekvienam, kad jis suprastų, jog reikia valyti ir valdyti savo vidų ir taip prisidėti prie bendro gėrio. Tauta žmogui nėra vien tik duotybė, bet ir uždavinys. Jis turi gyventi ne vien tik sau, bet ir savo kraštui, turi prisidėti prie jo gyvinimo. Kiekvienas žmogus yra susietas su kitu, jis yra kitų veikiamas ir kitus veikia. Tas veikimas gali būti šviesinimas arba tamsinimas. Kitaip sakant, geras arba blogas. Vienas žmogus kitą gali uždegti, pašviesinti, tačiau gali padaryti ir atvirkščiai – tempti į tamsą. Ten, kur ši tamsuma stipriau pasireiškia, pradeda gęsti visa tauta. Apmiršta žmoniškumas ir viršų ima pažmoniškumas. Kiekvienas žmogus savyje privalo auginti žmoniškumą. Tai raktas į darnią ir vieningą visuomenę. Kol šito nebus, vyraus disharmonija, egoizmas, pažmoniškumas, blogis.

Aurimas Gudas (VDU studentas)

Literatūra:
Vydūnas. „Kiekvieno išmanymas brangintinas“ // Žvilgis į gyvenimo gelmes. I. Gyvenimas – kelionė tobuluman. Klaipėda: Litera. 2006. P. 75.
Vydūnas. „Religija per žmonijos istorijos tūkstantmečius“ // Raštai. T. 4. Vilnius: Mintis. 1994. P 128.
Vydūnas. „Suvaržytas ir nuskaidrintas sąmoningas žmoniškumas“ // Raštai. T. 4. Vilnius: Mintis. 1994. P. 194.
V. Bagdonavičius. „Žmoniškumo prigimties aiškinimas Vydūno veikaluose“ // Problemos. 1978. Nr. 1. P. 72.
V. Bagdonavičius. „Asmenybės tobulėjimo samprata Vydūno filosofijoje“ // Dorovinis asmenybės tobulėjimas. Vilnius: Mintis. 1976. P. 210.
Vydūnas. „Sąmonė“ // Raštai. T. 1. Vilnius: Mintis. 1990. P. 519.
Vydūnas. „Mirimas“ // Žvilgis į gyvenimo gelmes. I. Gyvenimas – kelionė tobuluman. Klaipėda: Litera. 2006. P. 152.
V. Bagdonavičius. Filosofiniai Vydūno humanizmo pagrindai. Vilnius: Mintis. 1987. P. 116.
V. Bagdonavičius. Sugrįžti prie Vydūno : straipsniai, esė, pokalbiai. Vilnius: Kultūra. 2001. P. 53.
V. Bagdonavičius. „Harmoningos asmenybės problema ir Vydūnas“ // Kultūros barai. 1978. Nr. 3. P. 51.
Vydūnas. „Žmogus ir gimtinė jo šalis“ // Žvilgis į gyvenimo gelmes. I. Gyvenimas – kelionė tobuluman. Klaipėda: Litera. 2006. P. 39.
V. Bagdonavičius. „Vydūno filosofijos bruožai“ // Vydūnas. Raštai. T. 1. Vilnius: Mintis. 1990. P. 23.
Vydūnas. „Mūsų uždavinys“ // Raštai. T. 1. Vilnius: Mintis. 1990. P. 190.
Vydūnas. „Tautos gyvata“ // Raštai. T. 1. Vilnius: Mintis. 1990. P. 320.
Vydūnas. „Kiekvieno išmanymas brangintinas“ // Žvilgis į gyvenimo gelmes. I. Gyvenimas – kelionė tobuluman. Klaipėda: Litera. 2006. P. 75.
Vydūnas. „Pavienis žmogus ir tauta“ // Žvilgis į gyvenimo gelmes. I. Gyvenimas – kelionė tobuluman. Klaipėda: Litera. 2006. P. 41.
Vydūnas. „Aukštyn vedančios galios“ // Žvilgis į gyvenimo gelmes. I. Gyvenimas – kelionė tobuluman. Klaipėda: Litera. 2006. P. 68.