Apie skiltį
Vydūnas ir aš
Vydūnas
ŽMOGAUS SUSIVOKIMO KELIAS
/Kelias į dangaus karalystę/
Yra valandų, kai sėdi susimąstęs,
užsimiršęs, nežinai kur esąs, nors jauti ir regi. Kyla ir rimsta
jausmai. Ateina mintys viena po kitos, kaip dangumi plaukiantys
debesėliai.
Žmogaus vidus kaip koks pasaulis
pilnas visokių pavidalų, keliaujančių šen ir ten. Kartais ateina greitai
ir staigiai, rodos viską sugriautų, bet ir vėl išnyksta. Žmogus žiūri į
viską ir stebisi, nieko nesiimdamas. Tarsi nebūtų jo darbas visa tai
valdyti.
O juk tai jo vidus! Paties žmogaus vidus!
Jam priklausąs pasaulis! Argi žmogus neturėtų būti jo valdovas?
Plaukiančios mintys nesustabdomos,
jausmai, norai nesuvaldomi... Žmogus pradeda suvokti, koks jis yra
silpnas savo pasaulyje. Pamažu jis pradeda suprasti savo padėtį, pradeda
atskirti save nuo savo patyrimų ir bando susivokti. Ilgas tas susivokimo
kelias...
Pasidaro aišku, kad žmogaus vidus yra
tarsi namai, į kuriuos kas nori įeina ir išeina, jo visai neatsiklausę.
Ateina ir tokių svečių, kurie suteršia visą namą, ateina ir tokių, kurie
sukelia sumaištį, o žmogus nieko negali padaryti.
Bet svarbiausia, kad tuos bjaurius, o
kartais ir gerus svečius laiko savo paties esybe! Žmogus dar neprabudęs,
jis kenčia lyg sapne, neatsimena savęs, mato vien savo jausmus,
geidimus, mintis ir jais gyvena. Vieni jų teikia jam džiaugsmą, o kiti
labai vargina, tiesiog pavergia.
Jų pavergtas ir apsunkintas žmogus pamažu
pradeda jaustis esąs nuo jų atskiras daiktas, atskira gyvybė. Ir taip
žmogus atsistoja ant susivokimo kelio ir žengia juo pirmąjį žingsnį.
Antrasis susivokimo žingsnis yra
sugebėjimas susikaupti, parimti, susitelkti prie vieno dalyko. Dirbdamas
svarbų darbų, žmogus savo dėmesį turi kreipti į savo veiksmus.
Nesubrendusiam žmogui tai sunku. Bet iš lėto žmogaus sugebėjimas parimti
prie vieno dalyko, su visu dėmesiu, didėja, auga.
Sugebėjimas susikaupti ir parimti yra
svarbus žmogaus susivokimo žingsnis. Taip žmogus pradeda savo vidų
švarinti, valyti. Nebeįleidžia visokių valkatų ir bastūnų, kviečia tik
padorius ir išmintingus keleivius, nors iš pradžių valkatos dar labai
veržiasi į jo vidų.
Pamažu žmogaus vidaus namuose atsiranda
tyla. Žmogus jaučiasi sau vienas savo namuose, savo viduje.
Parimti ir susivaldyti tai dvi dalys to
paties susivokimo žingsnio. Parimdamas ir susivaldydamas žmogus pradeda
savyje tvirtėti. Vis dėl to, jis dar toli nuo tikro susivokimo ir tobulo
savęs pažinimo. Jis dar nėra suradęs savosios esmės, bet žmogus jau
išvysta šalį, į kurią jam reikia eiti. Jo jau beveik nebeplėšo ir
nebedrasko visokie norai, troškimai, mintys. Jis jau savyje surado
tikrąjį pagrindą. Dabar žmogaus darbai kyla iš vidinės ramybės ir
pasižymi tvirtumu.
Regimasis arba kūniškas žmogus dabar yra
Savasties įrankis. Per jį jau veikia aukštesniosios galios, žmogaus
Savastis.
Žmogus jau nesiblaško, bet pasilieka
savyje, o jo esybė tarsi padidėja. Iš vidaus, iš pačios sąmonės, iš
daugeliui nežinomos gelmės pradeda plūsti vis didesnė galia, vis
aiškesnė išmintis, skaistesnė meilė, tvirtesni siekimai.
Dabar žmogus viską pastebi. Jis mato, kaip
į vidų, į jo namus, jo pasaulį liejasi lyg nauja gyvybė, nauja šviesa,
nauja esybė. Žmogaus vidus pamažu tampa dievnamiu. Pati šventenybė ji
pildo. Žmogus žiūri į ją ir stebisi. Jis regi tai, ko dar niekuomet
nebuvo matęs. Parimęs ir susivaldęs žmogus tampa reginčiu.
Taip žmogus susivokimo kelyje žengė dar
vieną žingsnį. Praregėjęs žmogus jau atskiria, kas yra tikra ir kas
niekinga, kas tėra tik praeinanti iliuzija.
Savo viduje regintis žmogus išvysta ir
tai, kas jį iškelia virš viso paviršutinio, medžiaginio gyvenimo. Ir
nėra kas galėtų prilygti aukštybėms.
Aukštybių gyvybė laimina nepaprastu būdu.
Gyvinės srovės iš žmogaus esybės gelmių plūsta į jo širdį ir į visą
žmogų. Jos yra visiška ramybė, išmintis, galybė ir grožybė, tiesiog
visiškas išganymas.
Ir žmogus nusilenkia savo viduje prieš tą
Nenusakomąjį moters nepagimdytąjį. Dabar žmogus vien tik jį garbina.
Moters nepagimdytasis vis labiau apsireiškia žmoguje. Aukštybės dvasia
liejasi į žmogų. Jis yra prie savo esybės priežasties prisiartinęs, prie
tikrosios savo Savasties. O tai yra Aukščiausiojo garbinimo būsena. Tai
garbinimas ne lūpomis ir ne mintimis, bet gyvu gyvenimu, visišku
atsidavimu.
Vis labiau skaidrėja žmogaus žvilgsnis,
vis greičiau nyksta debesys. Vis
daugiau atsigauna žmogus.
Buvęs savęs suvokimas, įprastoji persona,
tarsi pradeda dingti. Ne, ji nemiršta. Bet tai, ką žmogus anksčiau laikė
savimi, virsta indu tam, kas iš Aukštybės atplūsta.
Žmogus jaučiasi jau nebe tuo namu, nebe ta
persona, jis nebesitapatina su ja, bet yra jos šeimininkas.
Jis nebėra ir tas, kuris tame name sulaukė
Aukštojo svečio, kurį už viską garbina, bet susivokia, kad jis yra
vienovėje su visos gyvybės priežastimi, su gyvuoju Dievu, kuris
apsireiškia žmoguje ir Dievo sūnumi vadinamas.
Nėra čia daugiau Dievo ir žmogaus. Yra
viena vienybė. Žmogus, besiilgintis savo tėvynės, pagaliau sugrįžo į
namus, susivokė. Žmogus surado, kad tikroji jo esybė yra Dievas.
Tuo žinojimu jis gyvena Dievuje ir Dievas
jame. Žmogus surado savo buvimo priežastį ir visiškai rimsta savyje.
Iš: Vydūnas. Žvilgsnis į gyvenimo gelmes I. Gyvenimas kelionė tobuluman,
Klaipėda, 2006, p. 83-87
Perpasakojo
Aleksandras |