LABAI SVARBU STEBĖTIS

Žinoma, kad yra svarbu ką nors gerai stebėti. Tada galime geriau įvykį arba daiktą ištirti ir jį suprasti.

Bet stebėtis yra visai kas kita. Nustebti reiškia atsirasti naujai vidaus būsenai. Atsitiko kas nors staiga – ir žmogus nustemba. Ir tai ne taip greit pamirštama.

Kai žmogus stebisi, jis pasidaro visai kitoks, lyg šviesesnis. Kai dalykai tiriami stebintis, prasiveria jų esmė.

Maži vaikai gali labai stebėtis. Net naujagimiai nustemba. Tik įsižiūrėkime į juos, kai pirmą, antrą ir dar tūlą kartą jie žiburį pamato. Jų veideliai apreiškia, kad jiems tasai yra didžiai nuostabus dalykas. Vis iš naujo žiūri į jį ir niekaip negali atsižiūrėti. Tik iš lengvo jie liaujasi stebėtis. O suaugę žmonės žiburiu visai nesistebi.

Paprastai sakome: žmogus stebisi tik nauju dalyku, kurio jis dar nežino, bet su juo susipažinus, jau nebėra kuo stebėtis. Todėl, atrodo, kad mažas vaikas stebisi mažiau ar daugiau visais dalykais, kol šie jam nėra žinomi.

Bet maži vaikai kartais apsireiškia taip, tarsi būtų ką pastebėję, ko suaugusieji neregi ir negirdi. Todėl mažieji yra dažnai pašiepiami. Sakome jiems: nekalbėk niekų. Kartais juos apšaukiame net melagiais, nes yra tik tie dalykai, kuriuos suaugusieji mato. Ir tie dalykai yra tokie, kaip žmonės juos supranta.

Tada vaikai ir nutyla. Ir stengiasi pastebėti tik tai, ką suaugusieji mato ir girdi. Pagaliau ir vaikai nieko kito nebemato. Įpranta į visa žiūrėti taip, kaip ir visi kiti. Bet ar tada, kai mažieji nustoja stebėtis, jie geriau supranta dalykus? Paprastai tuo tikima.

Vis dėlto yra kitaip. Iš anksto pasakysiu, kad jaunas žmogus iš lengvo praranda sugebėjimą stebėtis. Pamažu jis vis daugiau tenkinasi tik dalimi to, ką dar pastebi. Ir tampa paviršutinišku.

Be abejo, augantis ir besimokantis vaikas sužino, kaip koks nors pastebėtas dalykas veikia, ką jis reiškia gyvenant juslių pasaulyje. Sužino jo vardą ir gali apie jį kalbėti. Kuo greičiau visa tai įvyksta, tuo greičiau vaikas netenka sugebėjimo stebėtis. Todėl ir sako žmonės, kad tam, kuris žino, nebėra kuo stebėtis. Todėl kai kurie ir giriasi tuo, kad žino, jog nėra stebuklų, kad jais tiki tik nežinėliai ir nesusipratėliai.

Bet ar tikrai taip yra? Net paprasčiausi dalykai yra slėpiniai. Kuris tai neigia, tas, žinoma, jų giliau ir netirs. Pasakys: viskas aišku – kaip ant delno padėta. Taip reiškiasi aklumas, kuris rodo, kad tokie žmonės yra kuo nors apniaukti ar apsvaiginti.

Pasiaiškinkime, kas yra žiburys, kas ta jo liepsnelė, kaip ji atsiranda!

Imi degtuką, brėžteli – jis dega ir uždega žvakę. Viskas atrodo paprasta. Bet tos liepsnos nebuvo, o dabar yra! Ji staiga atsirado. Iš kur? Imkime ją ranka! Jos nepaimsime. Tačiau ji dega. Pirštą skaudžiai nudegina. Ji karšta. Ką visa tai reiškia? Sako, seniau vienas kitas lietuvis galėjęs rankomis liepsną nuo žvakės paimti, ją panešioti ir vėl ant žvakės uždėti. Be abejo, pats nesu to matęs.

Ėję mokslus bandys aiškinti, kaip liepsna atsiranda ir kas ji yra. Sakys, kad degtuką brėžiant trinasi, kas ant jo galvutės buvo užtepta. Iš to trynimo atsiranda karštis. Tas elementas, kurs po plona žievele ant galvutės buvo, trynimo dėka pradeda tuoktis su tuo oro elementu, kurį vadiname deguonimi. O šis susituokimas taip veikia, kad akys jį pastebi kaip liepsnelę. Toji tada ėda medinį degtuko strypelį ir gali persinešti ar būti pernešama ant žvakės dagties ir vaško. Ir štai žiburys!

Bet ar tai jau viskas? Kas iš tikrųjų yra tai, ką vadiname šiluma, karščiu, kas tas elementų susituokimas, kas yra liepsna? Juk šie kasdieniai dalykai tuo visai nėra paaiškinti. Pasilieka paslėpti nuo mūsų supratimo. Net labai aukšto mokslo žmonės rašo, kad, pavyzdžiui, šilumos esmė dar nėra ištirta. Šiluma ir liepsna – slėpiningi dalykai, kaip ir daugelis kitų. /.../

Nuostabus yra liepsnos dydis, jos karštis bei šviesa. Visa tai pareina iš to, kas dega. Yra ir tam paaiškinimų. Bet nuo to dalykai netampa mažiau nuostabūs. Liepsna yra ir lieka reiškinys, kurs iš neregimos, negirdimos srities į mūsų juslinio suvokimo regratį atlekia. Ji yra slėpinys.

Tatai mūsų sentėviai gerai žinojo. Jie į ugnį žiūrėjo su tikra nuostaba ir pagarba. Yra daug žmonių, kurie juos dėl to laiko nežinėliais. Bet visai be pagrindo. Tokie žmonės patys nenumano, kas ugnis yra, ir tiki, kad mūsų sentėviai buvo tokio jau menko supratimo kaip jie patys.

Iš tikrųjų seniau žmonės daug gyviau numanė, kad mus gaubia kitas – neregimas, negirdimas pasaulis, kuris tam tikroms sąlygoms veikiant reiškiasi mūsų juslių pasaulyje.

Atsiranda vis daugiau mokslininkų, kurie tai patvirtina. Žmogaus išmanymo galia per kelis šimtmečius ne tik šviesėja, bet ji gali ir menkėti. Dabar tai jau labai aiškiai yra suprasta. Mūsų laikų žmonės, nebegalėdami stebėtis, neteko ir galimybės giliau pažvelgti į pasaulio bei gyvenimo slėpiningumą.

Dabar ir kaimuose žinoma elektra ir jos šviesa. Elektra varo mašinas ir padeda žmogui dirbti. Ji apšviečia mūsų kambarius ir suteikia mums sąlygas visa pastebėti, savo uždavinius spręsti, savo darbus dirbti.

Bet kas ta elektra iš tikrųjų yra? Vienas vokietis mokslininkas neseniai pasakė, kad apie tai mąstant ima šiurpulys. Jis suvokė visą šio dalyko slėpiningumą. Ir elektra yra reiškinys ano, mus supančio pasaulio, kuriame gyvename, bet kurio paprastai nepastebime.

Tačiau didžiausioji žmonių dalis nebesistebi elektra. Jie gyvena ir ja naudojasi lyg sapne. Jų mąstymas yra sustingęs, apmiręs. Todėl ir didžiuojasi kažką suprantą ir yra aukštai kultūroje iškilę. /.../

Taip veikia tai, kas mūsų supratimui nežinoma. O panašiai vyksta ir augančių reiškinių  srityje. Sakoma, kad augimas prasideda iš daigo. Bet kas tuo paaiškinta? Nieko esmingo. O kurs tuo tenkinasi, praranda stebėjimosi galią ir apniaukia savo sielos akis. Todėl tokiems žmonėms nėra stebuklų.

Koks be galo nuostabus yra žmogaus augimas, jo sąmonės šviesos atsiradimas, jos šviesėjimas ir tamsėjimas, ir kaip dėl to visi dalykai, visas gyvenimas atrodo pilnesnis arba tuštesnis. O dvasiai šviesėjant, vis daugiau tenka stebėtis, o stebintis – sąmonė šviesėja.

Taip atsiveria visumos gelmės ir aukštybės. Ir žmogus jaučiasi esąs apgobtas ir palaikomas neapsakomai didžio Slėpinio, kurį įvardija paprastu žodeliu, sakydamas: tai – Dievas.

Vydūnas

„Jaunoji karta“, 1932, nr. 20, p. 398-399

ir knygoje „Žvilgis į gyvenimo gelmes“, 2008, Klaipėda

Apie skiltį „Vydūnas ir aš“