Apie skiltį
Vydūnas ir aš
Vydūnas
Likimo veikimas
Žmogaus esybė stovi aukščiau visų gamtos ypatybių ir visų veikimų, o kol
nesijaučia stovinčiu aukščiau, tol jis tiki, kad veikia jis pats. O iš
tikrųjų jis yra tiktai prižiūrėtojas, o veikia gamta, ir žiūrėdamas
jisai save visiškai užmiršta ir su gamtos veikimu sutinka ir tiki, kad
veikia pats.
Laisvė ir likimas apsikabina, kad rastųsi prasmė; ir prasmėje į mus
žvelgia likimas. Paprastai žmonės supranta, kad likimas viską suardo,
griauna ir yra kaltas dėl visų gyvenimo skriaudų, ir ypatingas tuo, kad
nežinai, iš kur ir kada užgrius. Likimas kiekvienam yra vis kitoks ir
dėl to kyla klausimas: kodėl man taip atsitiko? Tuomet ieškoma atsakymo
kurio turbūt ir nėra. Yra ir tokių, su kuriais likimas maloniai
apsieina, kuriems viskas sekasi, ant jų likimas gausiomis rankomis
verčia savo gėrybes. Tačiau koks palaimos ieškojimas jų akyse, turbūt ir
jiems užtenka baimės, pavydo, skausmo ir be viso to, ne kartą toks, kaip
sakoma, prakilnios kilmės žmogus pasirodo visame savo veikime, jog jis
žemas, baugiai žemas ir bjaurus, žiūrint į jo mintis, geismus ir visą
pasielgimą. Apie likimo įvairumą turbūt dar daug būtų galima kalbėti,
nes matome , kad jo valioje yra žmogaus vidinis gyvenimas: geismai,
jausmai, mintys ir kt., žmogaus aplinka: supantys žmonės ir tai, kas yra
suteikiama, ką mato ir girdi, o galiausiai ir laiko tekmė.
Žvelgiant kiek giliau matome, kad panašių žmonių ir likimas panašus.
Kaip kiekvienas vaikas yra dalis tos šeimynos, kurioje gyvena, kaip
tėvui esant girtuokliui, motina ir visi vaikai taip pat kenčia. Visi
ligotų tėvų vakai yra silpnučiai pagal kūną. Žvelgiant dar giliau
matyti, kad kiekvienos šeimynos likimas panašus ir į to krašto ar šalies
žmonių likimus. Ir taip turbūt galima eiti dar toliau, bet tada tai jau
sunkiau pajausti kaip likimo priespaudą. Kęsti turi likimą kiekvienas,
nors jis panašus, tačiau kiekvieną sužeidžia skirtingai, tai turbūt
priklauso nuo to, kaip pasirengęs jį priimti. Nors skirtingų pasaulio
šalių likimas skirtingas, tačiau visa žmonija apsiausta plačiausio
Likimo skritulio ir kiekvienas yra to likimo pasiekiamas ir koks jis
bebūtų, žmogus jį turi nešti kaip savo kryžių.
Kai kurie žmonės tiki, kad likimas siunčiamas Dievo arba ateina iš
gamtos, nes jie nežino, kad pasaulis turi savo gyvenimo priežastį. O
žmogus ir yra to pasaulio dalelė, tai ir likimas pačiame žmoguje
randasi, kaip jo gyvenimo priežastis.
Yra daugybė priežodžių ir patarlių: kaip pasiklosi taip ir išmiegosi;
pasakyk kas tavo draugai, pasakysiu, kas esi tu ir kt. Tai lyg nieko
bendro neturi su likimu, tačiau tai viskas rišasi: kokios tavo mintys,
toks tu ir pats. Tokiu būdu, mintimis, kaip ir veikimu, galima likimą
keisti.
Tačiau atsitinka taip, kad žmogų užklumpa tai, kas visai netikėta, ir
atrodo, kad visai nepelnytai. Visame Visatos gyvenime viskas yra gerai
surengta ir mažiausias dalykas neatsitinka prieš tą tvarką ir nutinka
žmogui, visuomet turi savo priežastį. Bet, kad tai suprasti, reikia
žinoti, jog žmogus nėra vien kūniškasis žmogaus pavidalas, kuris auga,
sensta ir pragaišta. Žmogus yra aukščiau visų kūniškų apsireiškimų.
Išskiriamas trejopas žmogaus veikimas jeigu tik kūniškas, tai matomas
tik regimame pasaulyje, jeigu geismų, tai kas stovi arčiausiai žmogaus
esybės, o jeigu minčių, tai lemia regimąjį pasaulį, o geismai riša prie
jo. Geismai tarsi nuveda prie to, kas yra svetima, o mintys pastato į
tokią aplinką, kuri iš jo vidaus išaugusi. Anksčiau ar vėliau gauni
viską, ko geidi, tik niekuomet tai, ko tikiesi, nes geismai yra daužymo,
laužymo, žavinimo jėgos, bet jos veda žmogų į palaimingą likimą. Tai
žmogaus veikimas gali būti toks, koks žmogus yra, ir jei toks jo
veikimas, toks jo ir likimas. Tai turbūt nėra čia tas griaunantis,
baugusis likimas, nes jis priklauso nuo paties žmogaus minčių. Nešdamas
žmogus tokį likimą, jį priima kaip tokį jam skirtą, atskirdamas nuo savo
jausmų, geidulių ir minčių. Pakliūna į vidurį, iš kurio visa kyla, nes
jis yra apsuptas gyvo, atsiliepiančio gyvenimui likimo.
Likimas žmogų sužeidžia, kai ateina iš išorės, o tam, kam ateina iš
vidaus augina. Eidamas žmogus iš dienos į dieną ar per mirimą ir
gimimą, augina savo likimą: kaip maisto prisigamina, kurį paskui pačiam
tenka išragauti. Mat veiksmai, atlikti ankstesniame, mums nežinomame
gyvenime, uždarė mus kelėjime, iš kurio šiame gyvenime negalime pabėgti.
Nors atrodo, kad likimas skaudžiai plaka, bet žvelgiant toliau
maloniai vilioja. Ši vilionė galima tada, kai į likimą žiūrimą kaip į
savo pareigų pildymą. Tik nelengva visuomet žinoti, kas ta pareiga, tik
aišku, kad ji stovi likimo kelyje ir veda iš savivalės. Išėjęs iš
savivalės žmogus patenka į šeimą, apjuostą vienu likimo tinklu. Jo
likimas jam visai neberūpi, nėra skaudus. Iš šeimos likimo reikia įaugti
į dar didesnį, tautos ar pagaliau žmonijos likimą. Gyventi savo esybėje
taip giliai, jog apglėbtum visą savo giminę, visą tautą. Tuomet žmogus
nebeveikia prieš kitus, nebeveikia prieš savo likimą. Jis yra kartu su
likimu. Galiausiai žmogus įauga į žmonijos aukštumą. Jis jaučiasi vienu
su visa žmonija. Tuomet jis nebepavaldus likimo valdžiai, nebeturi nei
savo, nei tautos likimo, o tampa nešamu žmonijos likimo, kurio veikimas
yra vienybėje su žmogumi, iškopusiu iš vergovės pančių į pilnąją
palaimą, laisvę. Iš likimo skaudžiausių apraiškų išauga malonė, o
skausmai ir kančios virsta palaima. Nebelieka likimo, nes pats žmogus
yra sąmoninga likimo jėga.
Vydūnas. Raštai II t. Likimo
kilmė Vilnius: Mintis. 1991, 496 p. [126-183]
Perpasakojo
Tomas Tursa |