Aleksandras Žarskus 

Vaiko vystymasis ir religinis bei moralinis auklėjimas

1. Pradžios svarba ir reikšmė. Kur slypi pagrindinės auklėjimo ir pedagogikos nesėkmių priežastys? Patarlė sako, kad gera pradžia pusė darbo arba pradžia darbą gaišina. Ši išmintis tinka visoms žmogaus veikloms rūšims. Tačiau dažniausiai pamirštame, kad ji tinka ir pradedant naują gyvybę, ją auginant bei auklėjant. Būtent pradžioje, žinome mes tai ar nežinome, yra klojami fizinės, psichologinės bei dvasinės vaiko sveikatos pamatai.
Žmogaus pradžia, tas nuostabiausias pasaulyje įvykis, materialistinės pasaulėvokos suformuotoje vartotojų kultūroje yra labiausiai nužmoginta ir apleista sritis. Čia dominuoja žemieji žmogaus instinktai. Apie gyvybės pradėjimo reikšmę vartotojų kultūroje net neužsimenama. Tarsi to, kas nematoma, apskritai nėra ar tai nesvarbu.
Gyvybės sėkloje, – ar tai būtų augalo, medžio ar žmogaus sėkla, – yra visa tolesnė gyvybės vystymosi programa. Geras ūkininkas pirmiausia rūpinasi tinkama sėkla. Kuo tas rūpestis pasireiškia sėjant žmogaus gyvybės sėklą?
Nematomasis gyvybės vystymosi laikotarpis arba nėštumas yra ne mažiau svarbus busimo žmogaus kokybei. Čia vaiko formavimąsi visų pirma įtakoja visos tėvų savybės, o ypač moralinės ir dvasinės. Pakartokime žinomą posakį: vaiko auklėjimas pradedamas devynis mėnesius prieš gimstant jo motinai.
Gimimas taip pat labai svarbus įvykis žmogaus gyvenime. Atsiskirdama nuo motinos gyvybė patiria didžiulį sukrėtimą – stresą, kuris žmogaus sąmonėje palieka gilų įspaudą (imprintingą), išliekantį ir stipriau ar silpniau veikiantį visą žmogaus gyvenimą. Visi esame girdėję apie gimimo traumas. Tai, kaip žmogus gimsta, – prievartos būdu ar natūraliai, gimimo aplinka, gydytojai ir požiūris į gimstančią gyvybę, – yra pagrindiniai veiksniai, nuo kurių priklauso galima gimimo trauma bei jos pasekmės. Net ir būsimas žmogaus santykis su mirtimi priklauso nuo to, ką žmogus patyrė gimdamas: jei jam sunku ar baisu buvo gimti, sunku ar baisu bus ir mirti.
Mūsų kultūroje žmogus yra įteisinamas tik nuo gimimo, o sąmoningai jį auklėti dažniausiai pradedame tik vaikui ėmus kalbėti. Ne tik su negimusiu, bet ir su gimusiu kūdikiu ilgokai elgiamasi tarsi su daržove, kuriai reikalingas tik fiziologinių poreikių patenkinimas. Tačiau kūdikystėje ir vaikystėje formuojasi svarbiausi ir pagrindiniai ryšiai tarp smegenų ląstelių – neuronų, kurie ir daro vaiką vienokiu ar kitokiu žmogumi. Paskaičiuota, kad per pirmuosius trejus vaiko gyvenimo metus susiformuoja apie 70% ryšių smegenyse, nuo kurių priklauso vaiko psichika. Vaizdžiai sakant, iki septynerių metų vaikas praeina pagrindinius gyvenimo „universitetus“, lemiančius koks jis bus žmogus. Žinoma, vėlesnės vaiko gyvenimo sąlygos taip pat turi įtakos, tačiau dažniausiai tai jau būna klaidų taisymas.

2. Pagrindiniai vaiko poreikiai. Būti žmogumi reiškia kam nors priklausyti, būti susietu visų pirma su mama, šeima, gimine, tauta, gamta ir su Dievu. Visuomenėje, kur pagrindinės vertybės yra daiktai ir pinigai, ryšio alkis yra ypač didelis. Vis daugiau žmonių nebejaučia tikrojo ryšio. Žmonės jaučiasi vieniši ir atstumti, nes tarpusavio ryšiai dažniausiai būna pagrįsti baime, godumu ar nuosavybės jausmu. Tačiau tikrasis Ry­šys ne­reiš­kia nuo­sa­vy­bės, jis at­si­ran­da iš vi­daus ir yra su­ge­bė­ji­mas ma­lo­niai pri­im­ti ir pa­si­ti­kė­ti.
Ry­šio il­ge­sys gy­vuo­ja nuo se­nų se­no­vės ir yra žmo­gaus pri­gim­ties bran­duo­lys. La­biau­siai bau­gi­nan­tis da­ly­kas yra vi­siš­kas at­sky­ri­mas. To­kį at­sky­ri­mą va­di­na­me pra­ga­ru. Gra­žiau­sias vi­sų re­li­gi­jų vaiz­di­nys yra to­bu­lo ry­šio vie­ta – dan­gus, ro­jus, nir­va­na, t. y. ten, kur ne­bė­ra at­sky­ri­mo. Kai žmo­gaus ry­šys su pa­sau­liu ati­tin­ka jo pri­gim­tį ir sva­jo­nes, šir­dis ran­da pa­si­ten­ki­ni­mą, o sie­la – ra­my­bę. Ta­da ga­li­ma pa­si­ner­ti į ieš­ko­ji­mų džiaugs­mą ir ri­zi­ką, ga­li­ma gy­ven­ti džiaugs­min­gai, ver­žliai, jaut­ria šir­di­mi. Ir prie­šin­gai, kai esi at­skir­tas, at­stum­tas ar ne­pa­gei­dau­ja­mas, gy­ve­ni­mas ne­iš­ven­gia­mai siau­rė­ja iki vie­nin­te­lės min­ties, – kad esi at­stum­tas, – ir žmo­gus iš vi­sų jė­gų sten­gia­si to­kią pa­dė­tį keis­ti.
Že­miš­kų­jų ry­šių pra­džia yra mo­ti­nos – kū­di­kio san­ty­kiai, tačiau jie priklauso nuo tėvo ir motinos ryšio. Motinos ir kūdikio santykiai yra vi­sų to­li­mes­nių bū­si­mo žmo­gaus ry­šių, ku­rie ateityje už­si­megs jo gy­ve­ni­me, pa­grin­das ir pa­vyz­dys. Šie san­ty­kiai ga­li bū­ti arba su­si­vie­ni­ji­mo, ar­ba prie­rai­šūs. Dar juos ga­li­ma pa­va­din­ti sau­giu ir ne­sau­giu prie­rai­šu­mu. Su­si­vie­ni­ji­mo san­ty­kiai for­muo­ja­si, kai ne­pa­žei­džia­mi Kū­rė­jo nu­sta­ty­ti pri­gim­ti­niai mo­ti­nos – vai­ko ry­šiai, o prie­rai­šūs san­ty­kiai klos­to­si, kai kaip nors pa­žei­džia­mas gy­vy­bės at­ėji­mo į že­mę pla­nas. Su­si­vie­ni­ji­mo san­ty­kiai bū­din­gi pir­mykš­tėms kul­tū­roms, o ci­vi­li­zuo­to­se tau­to­se, kur pa­žei­džia­mas pri­gim­ti­nis vai­ko ir mo­ti­nos ry­šys, daž­niau su­si­klos­to bai­me ir nuo­sa­vy­bės jaus­mu grįs­ti prie­rai­šūs san­ty­kiai. Štai ko­dėl ci­vi­li­zuo­ti žmo­nės, ku­rie yra su­si­ri­šę dau­gy­be iš­ori­nių ry­šių, vi­du­je daž­niausiai jau­čia­si vie­ni­ši ir at­stum­ti.
Ry­šys tei­kia sau­gos jaus­mą, iš ku­rio ky­la žmo­gaus vi­di­nė ga­lia ir pa­si­ti­kė­ji­mas gy­ve­ni­mu. Ry­šio dė­ka ga­li­ma iš­tver­ti iš­ori­nį spau­di­mą ir su­maiš­tį, nes po ko­jo­mis jau­čia­mas tvir­tas pa­grin­das. Kai tai pa­žei­džia­ma, tam­pa­me ne­ri­mas­tin­gi, leng­vai su­žei­džia­mi ir šal­ti. Taip yra su­au­gu­sių­jų pa­sau­ly­je, o ry­šio ne­te­kęs kū­di­kis yra be­veik pa­smerk­tas – taip tvir­ti­na šiuo­lai­ki­nė psi­cho­lo­gi­ja. Trumpai sakant, geras ryšys patenkina ne tik fiziologinius, bet ir psichologinius, bei dvasinius kūdikio poreikius.

3. Hiperaktyvūs ir dėmesio nesukaupiantys vaikai. Garsioji italų pedagogė M. Montessori yra aprašiusi tokį eksperimentą. Palei ilgą stalą, ant kurio sudėti įvairūs daiktai, viena po kitos praeina dvi vienodo amžiaus vaikų grupės. Vienos grupės vaikai ėjo šūkaudami, stumdydamiesi, praeidami pro stalą griebdavo daiktus, trumpai juos apžiūrėję mesdavo atgal ir imdavo kitą, trečią, ketvirtą, tada klegėdami nuėjo tolyn. Kitos grupės vaikai ėjo ramiai, neskubėdami, prie stalo sustoję atidžiai žiūrėjo į ant jo esančius daiktus, kai kurie vaikai paimdavo daiktą ir ilgai, atidžiai jį apžiūrėję padėdavo atgal ir tada eidavo tolyn. Kurios grupės vaikai yra normalūs?
Tarsi epidemija plinta psichologinis vaikų nepilnavertiškumas. Atsirado naujos diagnozės: hiperaktyvus, dėmesio nesukaupiantis, emocionaliai nestabilus, nemokus vaikas. Nežinia kiek jų jau yra Lietuvoje, tačiau JAV jų priskaičiuojama nuo 1,5 iki 4,5 milijono (XX a. pabaigos duomenys), daugiausia berniukų.
Neurofiziologijos daktarė Klara Hannaford tokius vaikus siūlo vadinti stressed out, survival oriented human (streso išvarginta, į išlikimą orientuota asmenybė). Turint omenyje, kas buvo pasakyta apie ryšio ir saugos jausmo reikšmę, tai labai teisinga diagnozė. Vaikai, neturintys gero ryšio su šeima, jaučiasi nesaugūs. Jie yra nuolatinėje įtampoje, nuolatiniame strese, nes jie jaučia grėsmę savo išlikimui. Jie priversti rūpintis savo išlikimu, nors tai jiems ne pagal jėgas.
Nuolatinio streso būsena labai sustiprina smegenų, atsakingų už išlikimą, procesus ir tuo pačiu susilpnina veiklą tų smegenų dalių, kurios atsakingos už mokymąsi ir adekvatų socialinį elgesį. Todėl tokių vaikų elgesys pasižymi:
-         per dideliu aktyvumu – hiperaktyvumu,
-         nesugebėjimu susikaupti,
-         nesugebėjimu elgtis pagal priimtas bendravimo normas,
-         nesugebėjimu mokytis,
-         netvarkingais, nevikriais arba blogai valdomais judesiais,
-         agresyviu elgesiu.
Tokie vaikai nėra blogi iš esmės. Jų agresyvumas ar netinkamas elgesys yra juose slypinčios baimės ir nuolatinio streso išraiška. Pasaulis jiems yra nesaugi vieta. Kai vaikas ar apskritai žmogus jaučiasi nesaugus, jis mato priešus ten, kur jų nėra. Ką nors sulaužydamas ar sumušdamas, jis jaučiasi stipresnis ir tuo pačiu saugesnis. Kitaip sakant, savo agresyviu elgesiu jis stiprina tą saugos jausmą, kurį jam turėjo suteikti gamtos ar Kūrėjo numatytas ryšys su mama ir su šeima. Nėra ryšio su mama, su šeima, nėra ryšio ir su mokytojais, su draugais, su gamta, su gyvūnais ir, suprantama, nėra ryšio ir su Dievu.
Gero ar blogo ryšio pradžia prasideda nuo pat pradėjimo. Kaip jaučiasi mama, nešiodama kūdikį – saugi ar nesaugi? Gal ją paliko kūdikio tėtis? Ryšys pažeidžiamas ir tada, kai mama tuoj po gimdymo išskuba į darbą, palieka vaikelį kitų priežiūrai. Mamos noras netrukus po gimdymo eiti į darbą, rodo silpną ryšį su vaiku.

4. Vaiko paniekinimas (Child abuse). Tai Vakarų kultūroje atsiradęs reiškinys, nežinomas senose kultūrose. Po Antrojo pasaulinio karo apie jį parašyta tūkstančiai straipsnių ir išleista šimtai knygų. Child abuse sunkiai į lietuvių kalba išverčiama sąvoka. Ji reiškia vaiko apleidimą ir dėmesio nekreipimą į jo pagrindinius poreikius, netgi paniekinimą. Turtingose, medžiaginės gerovės šalyse kenčia vaikai. Turtingiems tėvams vaikas dažnai yra tarsi „bagažas“, kuris paliekamas pas kaimynus, pas gimines arba tiesiog vienas. Toks vaikas turi tiek pat abejingų globėjų, kaip ir našlaitis prieglaudoje. Po metų kitų jis atrodys kaip meilės nepatyręs vaikas, kuriam pasaulis nėra saugi vieta gyventi. Europa, – sakė popiežius Benediktas XVI (2007-01-04), – nenori turėti vaikų ir atsisako skirti laiko ir aukotis vaikų labui.
Šis reiškinys sparčiai plinta ir Lietuvoje. Visi kalba tik apie teises, o pareigos pamirštamos, apie jas kalbėti tiesiog nepriimta. Ir vaikus auklėjame ta pačia dvasia: jie žino tik apie teises, o kur kalbama apie vaikų pareigas? Neturtingi tėvai savo vaikus palieka ar atiduoda valstybės priežiūrai. Atsirado nauja sąvoka – našlaitis turintis tėvus. Statistika bauginanti. Tik kas tryliktas vaikų globos namų augintinis yra tikras našlaitis (www.delfi.lt 2006 05 17). Blogiausia yra tai, kad taip užaugę vaikai patys tampa blogais tėvais. Ir šis reiškinys sparčiai plinta.
Tai akivaizdžiausias tautos ir visuomenės žlugimo požymis: nebesirūpinama savo tęstinumu. Nyksta pareigos ir pasiaukojimo jausmas, kurio pamatai taipogi padedami gyvenimo pradžioje. Visuomenė, apleidusi savo vaikus, yra pasmerkta lėtam išnykimui. Tai akivaizdžiai matosi statistinėse suvestinėse. Bet vėlgi, niekam tai nerūpi, nes dauguma visuomenės narių, kartu su visumos bei religiniu jausmu yra praradę ir giminės pratęsimo jausmą. Turtingiausiose ES šalyse giminės pratęsimo pareigą už europiečius atlieka musulmonai. Statistinės suvestinės ir prognozės rodo akivaizdžias pasekmes, bet kam tai rūpi? Medžiaginės gerovės visuomenė gyvena tik šia diena.

5. Vaiko vystymosi ypatumai. Šiuolaikinė pedagogika tebestovi ant tų pamatų, kurie buvo padėti XIX a., kai ne tik dar nebuvo vaiko psichologijos, bet apskritai psichologija, kaip mokslas, buvo ką tik gimusi. Į vaiką buvo žiūrimą kaip į mažą nesubrendusį suaugusįjį.
Vaikas nėra nesubrendęs suaugęs. Vaikas iš esmės yra kitoks. Ir tai, kas tinka suaugusiam žmogui, gali netikti ir net kenkti vaikui. Pagrindiniai vaiko ir suaugusiojo skirtumai glūdi sąmonėje bei mąstymo ypatybėse. Vaiko mąstymas yra vaizdinis – emocinis, o suaugusiojo loginis – racionalus. Žymiausias vaikų psichologas J. Piaget (Pjažė) vaiko mąstymą pavadino stebuklingu, t. y. panašiu į mąstymą pasakų veikėjų, kuriems pasaulis yra gyvas ir paklusta jų žodžiams. Ontogenezė pakartoja filogenezę, – sako Hekelio dėsnis. Vaiko vystymasis pakartoja žmonijos sąmonės vystymąsi. Todėl vaikai taip mėgsta pasakas, jas supranta, ir jos jiems yra būtinos, – kad vaikas išaugtų psichologiškai pilnavertė asmenybė.
  Vaikams pasakas aiškinti nebūtina. Jie jas suvokia vaizdiniu mąstymu, priešingai suaugusiems, kurie mąsto logiškai. Svarbu tik tai, kad būtų papasakota visa pasaka iš karto, nes ji yra nedaloma visuma.
Maždaug iki 10-ies metų vaiko mąstymas yra vaizdinis – emocinis. Tik apie aštuntuosius metus pamažu pradeda vystytis suaugusiems būdingas loginis mąstymas. Suaugusio mąstyme pirmiausiai eina mintis, perteikianti informaciją abstrakčiomis sąvokomis, po to sužadinamas jausmas ir tik tada sukyla noras, verčiantis žmogų veikti. Vaiko mąstymas prasideda nuo kokio nors veiksmo, poelgio, daikto pergyvenimo ir stebėjimo. Kai vaikas ką nors stebi, tai nėra pasyvus stebėjimas, bet aktyvus psichinis procesas. Vaikas mintimis neišreikš to, ką pastebėjo, tačiau pakartos mėgdžiodamas veiksmus. Toliau poelgį ar veiksmą vaikas pergyvena emocionaliai ir sujungia save su veiksmu. Vaiko mąstymas tolygus jo veiksmui. Tik vėliau, vėlyvoje vaikystėje, vaiko sąmonėje atsiranda mintys kaip ir suaugusiems. Vaikai mąsto netgi garsiai, kitaip sakant, „išoriškai“. Suaugusiems atrodo, kad vaikai labai daug šneka, tiesiog be perstojo. Tuo tarpu tai yra natūralus vaiko mąstymas.
Gimusio vaiko sąmonė maždaug iki metų yra senose, vadinamose reptilinėse (roplių) smegenyse. Vaikui vystantis, tarp 1-4 metų jo sąmonė palaipsniui pereina į limbinę smegenų dalį, į viduriniąsias smegenis, kurios yra atsakingos už emocijas. Limbinė smegenų dalis yra susieta su širdimi. Labai svarbu, kad šis ryšys nebūtų pažeistas. Dar vėliau, tarp 5 ir 14 metų, vaiko sąmonė pagaliau persikelia į naująsias smegenis – raukšlėtąją smegenų žievę.
Pirmieji septyneri vaiko gyvenimo metai – tai intuityvus, emocinis sąmonės vystymosi laikotarpis – priešloginis tarpsnis. Panašiai, kaip augalas nuosekliai praeina visus epigenetinius vystymosi tarpsnius, taip ir vaikui reikia nuosekliai praeiti visą gamtos ar Kūrėjo numatytą vystymosi programą. Negalima skubinti vaiko brandos, nes vaikui reikia vaikystės.
Prieš gerą pusšimtį metų pedagogika su savo programomis sutrikdė priešloginį vaiko vystymosi periodą. Ankstyvas loginio mąstymo brukimas paankstino lytinį brendimą, nes suaktyvino tuos smegenų procesus, kuriems, pagal Kūrėjo planą, skirta prabusti gerokai vėliau – apie 11-12 vaiko gyvenimo metus. Vydūnas yra rašęs, kad ankstyvas protavimas žadina lytines liaukas. Gamtos dėsnis toks: greitesnis brendimas – trumpesnis gyvenimas. Įdomu, kur mes skubame šiais visuotinio nerimo laikais? Genami noro visko daugiau turėti ir nerimo, kad kiti neaplenktų, mes skubiname ir savo vaikus greičiau subręsti. Pavogtos vaikystės laikai – tai dar vienas šių laikų apibūdinimas.
Daugumos šiandieninių auklėjimo problemų nebūtų, jei mes, suaugusieji, padėtume įgyvendinti tą vystymosi planą, kuris yra užkoduotas kiekviename vaike. Tačiau argi mes pasitikime Kūrėjo planais? Jau keičiame augalo genus, žadama keisti ir žmogaus. Įdomu, kokių problemų tada sulauksime?

6. Jautrieji vaiko vystymosi periodai. Jau seniai biologai yra pastebėję ypatingo jautrumo periodus gyvų būtybių vystymesi. Visas ankstyvasis žmogaus gyvenimo tarpsnis yra kritinis – jautrusis. M. Montessori pastebėjo, kad tam tikrais savo gyvenimo metais ar mėnesiais vaikas būna ypatingai jautrus vieniems ar kitiems dalykams ar įspūdžiams.
Vystymasis nėra neapibrėžtas tapsmas, bet vidinio vyksmo rezultatas, kurį valdo periodiškai pasireiškiantys ir išnykstantys stiprūs potraukiai – instinktai. Šie stiprūs potraukiai tam tikrose vystymosi stadijose verčia vaiką ypatingai „iškrauti“ energiją. Ši iškrova labai skiriasi nuo suaugusiojo.
Jautrumo periodas yra tarsi prožektorius nušviečiantis tam tikrą gyvenimo sritį. Padidėjęs jautrumas įgalina vaiką užmegzti ypatingai tamprų ryšį su išoriniu pasauliu ir nuo tos akimirkos vaiką sudominusi sritis yra nesudėtinga ir patraukli. Tik tada kai tokio jautrumo periodo metu vaikas įgyja atitinkamą savybę ar kažką išmoksta, ant jo nusileidžia nuovargio ar abejingumo šydas. Tam tikra dalis vaiko vystymosi programos įvykdyta. Tačiau užgesus vienai vaiko aistrai – jautrumo periodui, neužilgo įsižiebia nauja liepsna. Taip vaikas žingsniuoja nuo vieno pasiekimo prie kito, nuolatos iki virpesio pripildytas gyvybinės galios, kurią mes vadiname vaikystės džiaugsmais.
Šioje nuostabioje dvasios liepsnoje auga kūrybinė žmogaus galia. Tačiau jeigu jautrusis periodas praeina neišnaudotas, vėliau vaikas tą sugebėjimą įgyja labai sunkiai, tai reikalauja daug vargo ir jėgų. Tuo skiriasi vaiko ir suaugusiojo psichologija ir mokymasis.
Patirtis rodo, kaip skaudžiai vaikas reaguoja, kai išorinės kliūtys sutrukdo jo veiklą. Tą stiprų vaiko pasipriešinimą pavadinome neapibrėžta sąvoka kaprizai. Tai, kas suaugusiems nesuprantama, nelogiška ir prieštarauja jų numatytoms programoms, yra kaprizai.
Mama skundėsi, kad dukrelė, kai reikia lipti laiptais, labai kaprizijasi. Ji neseniai išmoko vaikščioti. Lipant laiptais mama, kad būtų greičiau, imdavo ją ant rankų, bet dukrelė tam priešinosi. Mamai tai atrodė nelogiška, juk ji daug greičiau užlipa laiptais su vaiku ant rankų. Mama paklausė patarimo ir leido dukrelei pačiai lipti laiptais. Ši, nors ir vargdama, bet džiugiai lipo. Užlipusi ji ėmė leistis laiptais žemyn, kad dar kartą užliptų. Taip svarbu jai buvo išmokti lipti laiptais.
Tie vaiko kaprizai praeina kaip ir jautrumo periodai. Tačiau jeigu jautrieji periodai lieka neišnaudoti, jie vaiko vystymesi palieka spragas, kurias vėliau sunku užtaisyti. Kaprizų ryšys su jautrumo periodais rodo nepatenkintus vaiko poreikius. Kaprizai yra sutrikdyto vaiko vystymosi ženklas. Jie tuojau praeina, jeigu pavyksta suprasti ir patenkinti tikruosius vaiko poreikius.
Vidinis jautrumas apsprendžia tai, ką vaikas pasirinks iš mus supančio išorinio pasaulio, kokia situacija šiuo vystymosi momentu jam tinkamiausia. Vidinis jautrumas nulemia tai, kad vaikas į vienus dalykus kreipia dėmesį, o į kitus ne. Kai tik vaiko sieloje atsiranda toks jautrumas, jis tarsi šviesos spindulys apšviečia situaciją ar tam tikrus daiktus, o kitus palieka tamsoje. Visas vaiko dėmesys susitelkia į apšviestąją sritį. Kiekvienas jautrumo periodas yra panašus į Dievo Dvasios dvelksmą, kuri atgaivina negyvąją materiją.

7. Indigo vaikai. XX a. pabaigoje vaikams apibūdinti imta vartoti nauja sąvoka: indigo vaikai. Sparčiai daugėja knygų ir straipsnių, ypač anglų kalba, apie vadinamuosius indigo vaikus. Yra ir lietuviškas internetinis puslapis apie juos: www.indigo.home.lt. Kas jie?
Visų pirma reikia pasakyti, jog indigo vaikams tinka ar priskiriamos viena ar net kelios „diagnozės“, suminėtos trečioje dalyje: Hiperaktyvūs ir dėmesio nesukaupiantys vaikai.  Apie juos sakoma, kad tai ypatingų gabumų vaikai, tačiau nenuspėjami, „sunkūs“, nesuvaldomi, maištaujantys. Vienintelis dalykas, su kuo sutinka visi rašantys apie indigo vaikus yra tai, kad su vaikais nebegalima toliau elgtis taip, kaip elgiamės iki šiolei. Reikia kardinalių permainų auklėjimo ir švietimo srityje. Kai patenkinsime pagrindinius vaiko poreikius ir leisime jiems būti vaikais, paslaptingieji indigo vaikai „išnyks“ savaime kaip ir „atsirado“. Indigo vaikai tai tos pačios problemos – netinkamo elgesio su vaikais – kitoks įvardijimas.
Pedagogas – praktikas S. Harisonas (S. Harrison) knygoje „Laimingi vaikai“ rašo: Susiklosčiusi švietimo sistema žaloja vaikus. Vaikai gimsta su įgimtu potraukiu mokytis, bet juos suvaro į mokyklą, mažai kuo besiskiriančią nuo kalėjimo, verčia sėdėti nepatogiose kėdėse ir įsiminti siaubingą kiekį nesusietos informacijos. (...) Šiandieninės mokyklos beveik neužsiima mokymu, jos kontroliuoja, diegia ideologijas ir ardo vaiko dvasią. Atimdami iš vaikų mokymosi laisvę, mes pažeidžiame prigimtinį vaikų žingeidumą, pakeisdami jį mechanišku kalimu ir dvasios skurdu.

8. Vaikai ir televizija. Dažniausiai manoma, kad neigiamą televizijos poveikį ir jos daromą žalą apsprendžia programų turinys. Akivaizdu, kad jis neigiamai veikia vaiko psichiką, bet didžiausią žalą daro ne programų turinys. Televizija, kaip informacijos perdavimo priemonė, visiškai netinka tai sąmonės ir mąstymo būsenai, kurioje yra vaikas mažiausiai iki septynerių metų.
Visą žmonijos vystymosi istorijos eigoje vaikai klausydavosi pasakojimų. Pasakos ir mitai vaikams suprantama forma, vaizdiniam mąstymui tinkamu būdu perteikia pagrindinius gyvenimo dėsningumus, paaiškina pasaulio sandarą ir visą kosmogoniją. Pasakos žodžiai žadina smegenų veiklą ir, kaip atsakas į žodinį stimulą, vaiko smegenys kuria vidinį vaizdą ar pavidalą. Tokiu būdu vystosi vaizdinis mąstymas, kuris yra ir atminties, ir kūrybingumo pagrindas.
Tuo tarpu televizija smegenims pateikia gatavą vaizdą, kurį, klausantis pasakų, kuria viduriniosios smegenys. Tokiu būdu, žiūrint televiziją vaiko smegenys beveik nesivysto.
Tą patį galima parodyti skaičiais. Žmogus per sekundę gali priimti ir apdoroti 10⁸-10¹¹ bitų informacijos. Žiūrėdamas spalvotą televiziją, žmogus akimis priima didžiąją dalį to informacijos kiekio. Tuo tarpu klausydamas pasakojimo ar skaitydamas knygą, žmogus priima tik 200 bitų informacijos per sekundę. Informacijos trūkumą papildo vaizdinis mąstymas – vaizduotė, fantazija. Smegenys lieka laisvos ir todėl girdimo ar skaitomo teksto vaizdą sukuria pačios. Todėl kiekvienas pasakos klausytojas ar knygos skaitytojas tekstą suvokia individualiai.
O žiūrint televizorių, kai smegenys yra užverstos informacija, joms belieka tik ją priiminėti ir pergyventi emocionaliai. Suaugusiajam tai nedidelis pavojus, nes jo smegenys beveik jau susiformavusios, tačiau vaikui, ypatingai iki 7 metų, kai jo smegenys dar tik formuojasi, pats televizijos žiūrėjimas daro sunkiai pataisomą žalą, nes labai pažeidžia vaizdinio mąstymo, nuo kurio priklauso atmintis ir žmogaus kūrybingumas, vystymąsi.
Jau vien tik sėdėjimas prie televizoriaus ar kompiuterio stabdo proto vystymąsi. Sėdėdamas žmogus nejuda, o vaiko smegenų ir sąmonės vystymasis tiesiogiai susietais su fiziniais judesiais, su kūno motorika. Be to, sėdėjimas prie televizoriaus, generuojančio stiprius elektromagnetinius laukus, neigiamai veikia vaikų sveikatą, o ypač imunitetą.

9. Religinis auklėjimas. Pirmiausia aptarkime, kaip mes suprantame religinį auklėjimą ir tuo pačiu religingumą. Religija daugumai žmonių yra žinojimas ir pripažinimas tam tikrų tikėjimo tiesų bei dalyvavimas religinėse apeigose ir pamaldose. Tai formalioji religingumo pusė, kuri, tiesą sakant, beveik nepakeičia žmogaus. Jei žmogus yra tik formaliai religingas, jo elgesys, išskyrus religinių ritualų atlikimą, beveik niekuo nesiskiria nuo netikinčiojo. Formali religija nesuteikia žmogui saugumo jausmo. Jis lieka toks pat nepasitikintis gyvenimu ir bijantis mirties, kaip ir materialistas.
Visai kas kita yra esminis religingumas, kurio esmė yra vidinis ryšys su širdimi (Dievu) ir iš to ryšio kylantis pasitikėjimo gyvenimu bei saugumo jausmas. Pagrindas tokiam religingumui yra dedamas kūdikystėje ir vaikystėje. Ir jis priklauso nuo jau minėto vaiko ryšio su mama bei su šeima.
Esminio religingumo atsiradimas yra labai subtilus procesas, kurį lengva pažeisti, bet sunku atstatyti. Religingumas yra susietas su vaiko vystymusi, su „aš“ susiformavimu ir su jau minėtu sąmonės perėjimu iš senųjų smegenų per viduriniąsias į naująsias smegenis. Senieji smegenys apsprendžia visumos jausmą ir tuo pačiu esminio religingumo, t. y. ryšio su viskuo kas yra, su Dievu jausmą. Juose taipogi glūdi gyvybės pratęsimo instinktas, kuris šiandieninėje kultūroje yra labai susilpnėjęs.
Informacija iš juslių plūsta į senąsias smegenis. Senosios smegenys tą neapdorotą informaciją siunčia į viduriniąsias smegenis, kurios yra centrinis visų smegenų funkcijų mazgas. Tiesioginis nervų kanalas viduriniąsias smegenis jungia su širdimi. Viduriniosios smegenys nuolat siunčia širdžiai signalus ir priima nurodymus iš širdies – kaip atsiliepti į išorinio pasaulio dirgiklius.
Žmogaus dvasinis centras yra širdis. Biblijoje širdis yra paminėta virš 600 kartų, o protas tik tris kartus. Jau vien iš to galima daug ką spręsti. Visose religijose garbinamas ne protas ar intelektas, bet širdis. Žmogaus esminis religingumas, o tuo pačiu ir santykis su pasauliu priklauso nuo širdies ir smegenų ryšio. JAV nacionalinis protinės sveikatos institutas šį ryšį pavadino širdies ir smegenų pokalbiu. Deja, atrodo, kad daugumos šiuolaikinių žmonių proto ir širdies ryšys yra labai pažeistas arba nutrūkęs. Šio ryšio pažeidimo arba nutrūkimo priežasčių reikia ieškoti vaikystėje. Jau minėjome, kad tarp vienerių ir ketverių metų vaiko sąmonė iš senųjų smegenų persikelia į viduriniąsias, kurios tiesiogiai jungiasi su širdimi. Jeigu vaiko ryšys su mama ir šeima yra geras, tada formuojasi minėti susivienijimo santykiai, kurie yra esminio religingumo pagrindas. Tai širdies veikla pagrįsti santykiai. Meilę patiriantis vaikas taipogi atsako iš širdies einančia meile. Širdis kalba į širdį, į meilę atsakoma meile.
Protas kalba garsiai, o širdis kalba tyliai. Nepažeisti vaikai mėgsta tylą ir pasiduoda jos kerams. Tyla turi žadinančiąją ir perkeičiančią galią. Po tylos yra kitaip negu prieš ją. Tyla ugdo nuostabą ir pagarbą, intuiciją, nuojautą, esmės suvokimą. O visa tai stiprina ryšį su širdimi. Tylūs meditacijos pratimai ugdo darnių, grakščių judesių poreikį ir sugebėjimą bei moko atsargiau elgtis su daiktais.
Tylus sėdėjimas ir atida judesiams bei lygsvarai yra susiję su savo kūno suvokimu, jo jausmais ir gyvybingumu, su kūno – dvasios vienove. Tyla padeda labiau susivokti savyje, skaistina jausmus ir mintis, stiprina vidinį gyvenimą. Tyloje auga ir stiprėja gilesnio ryšio ir žmoniškumo sąmonė.
Visose religinėse bendruomenėse svarbią vietą užima meditatyvūs skaitymai, giesmės, ceremonijos, simboliai, apgaubti tylos. Susitikimui su šventumu, su širdimi, kurioje gyvena Dievas, svarbiausia yra rimtis ir visiška tyla. Vidinė ramybė ir jautrus savos esybės, daiktų ir pasaulio suvokimas ugdo esminį religingumą: slėpiningos gyvenimo prasmės nuojautą, ryšio ir vienybės su visu pasauliu jausmą, Dievo globos bei pašaukimo nuojautą. Religija – tai tylus širdies (Dievo) kvietimas ir žmogaus atsiliepimas. Tačiau mes negirdime širdies (Dievo) kvietimo, jeigu mūsų viduje nėra ramybės. Tylos valandėlės ar pamokos yra esminis ir nepakeičiamas religinio auklėjimo pagrindas.
Labai svarbu išnaudoti tą vaikystės tarpsnį, kai vaiko sąmonė yra vidurinėse smegenyse, kurios turi tiesioginį ryšį su širdimi. Tokio amžiaus vaikui svarbu ne kaip viskas buvo ar vyksta, bet kodėl. Į šituos vaiko kodėl tėvams kartais sunku atsakyti, nes vaikui (širdžiai) reikia moralinio atsakymo. Tai jautrusis moralinio vystymosi tarpsnis. Nikitinai, kurie užaugino septynis savo vaikus ir auklėjo anūkus, rašė, kad jie pastebėjo, jog žmogaus orientacija į moralines vertybes prasideda kūdikystėje.
 Kai mamos ir vaiko ryšiai yra nutrūkę ar labai pažeisti, formuojasi prieraišūs santykiai, kurie nėra palankūs ryšiui su širdimi formuoti. O pedagoginių programų brukamas loginis mąstymas per anksti stumia vaiko sąmonę į naująsias smegenis, kurios neturi ryšio su širdimi. Tokiu atveju, vaiko sąmonė, blogai užmezgusi ar visai neužmezgusi ryšio su širdimi, skuba į naująsias smegenis, bet lieka menkai susijusi ar visai atskirta nuo visuminio psichikos centro – širdies, arba, vaizdžiai sakant, nuo Dievo. Kai klausiame žmogaus, kur jame gyvena Dievas, visi rodo į širdį, o kai klausiame kur yra jo „aš“, rodo į galvą.
Ap­žvelg­si­me pa­grin­di­nius su­si­vie­ni­ji­mo ir prie­rai­šių san­ty­kių bruo­žus, juos prieš­pas­ta­ty­da­mi:
 - Su­si­vie­ni­jęs žmo­gus mo­ka bū­ti, jis yra pa­si­ti­kin­tis (tuo, kas vyks­ta) ir ra­mus. Prie­rai­šus žmo­gus gy­ve­na tu­rė­ji­mu, jis ne­ri­mau­ja ir bi­jo pra­ras­ti, ne­tek­ti.
 - Su­si­vie­ni­jęs pa­si­ti­kin­čiai pri­ima tai, kas vyks­ta, ir są­vei­kau­ja su tuo. Jis va­do­vau­ja­si in­tui­ci­ja, šir­di­mi ir iš­lie­ka my­lin­tis vi­so­se si­tu­a­ci­jo­se. Prie­rai­šus sten­gia­si val­dy­ti tai, kas vyks­ta, ir puo­la ar­ba gi­na­si. Jis va­do­vau­ja­si in­te­lek­tu ir daž­nai yra ag­re­sy­vus.
 - Su­si­vie­ni­ju­sių žmo­nių san­ty­kiai yra pa­grįs­ti in­tui­ty­viais, širdies ry­šiais. Prie­rai­šių žmo­nių san­ty­kius val­do protas ir per jus­les žmo­gaus są­mo­nę pa­sie­kian­tys sig­na­lai.
 - Su­si­vie­ni­jęs jau­čia vi­di­nę ga­lią, ku­ri jam yra in­tui­ty­vus iš­gy­ve­ni­mas, ne­pa­sie­kia­mas in­te­lek­tui. Ki­to as­mens ša­lia ga­li ir ne­bū­ti, ta­čiau su­si­vie­ni­jęs jau­čia ry­šį su juo ir yra ra­mus. Prie­rai­šus žmo­gus nesu­vo­ki­a vi­di­nės ga­lios, bet ti­ki sa­vo po­rei­kių pa­ten­ki­ni­mu ir to­dėl lin­kęs ag­re­sy­viai už­grob­ti ir val­dy­ti. Jis ne­ri­mau­ja, kai ki­to nė­ra ša­lia.
 - Su­si­vie­ni­ji­mas yra pa­sau­lio pri­ėmi­mas, jo pa­ži­ni­mas ir mo­ky­ma­sis. Mo­ky­dama­sis žmogus eina nuo ži­no­mo prie ne­ži­no­mo. Prie­rai­šų žmo­gų pa­sau­lis gi­liai žei­džia, jis juo nepasitiki. To­dėl sa­vo ap­sau­gai jis sten­gia­si pa­jung­ti iš­ori­nio pa­sau­lio įvy­kius, žmo­nes ir daik­tus. Su ki­tu žmo­gu­mi jis el­gia­si kaip su jam pa­val­džiu daik­tu ar pa­dė­jė­ju, o pats yra gy­ny­bo­je. Jis gy­ve­na sa­vo kiau­te ir am­ži­nai ne­ri­mau­ja.
  - Su­si­vie­ni­jęs in­tui­ty­viai nu­jau­čia įvyk­sian­čius įvy­kius, nes jo cen­tras yra šir­dis. Prie­rai­šus ne­mo­ka ben­drau­ti ki­taip, kaip tik fi­zi­nių jus­lių ly­gy­je. Vi­sus įvy­kius jis pri­ima kaip dings­tį tu­rė­ti, o vė­liau val­dy­ti, nes aukš­tes­ni san­ty­kių ly­giai jam ne­pri­ei­na­mi.
- Su­si­vie­ni­jęs jau­čia, kad šio lai­ko įvy­kiai pa­ten­kins jo po­rei­kius. Jis at­vi­ras ir pa­ga­vus. To­dėl jis kū­ry­bin­gas ir vi­są lai­ką mo­ko­si. Prie­rai­šus iš anks­to ban­do svars­ty­ti, ana­li­zuo­ti bū­si­mus įvy­kius, at­spė­ti jų baig­tį ir įvy­kių tėk­mę keis­ti sa­vo nau­dai. Bet suvokia jis trum­pa­re­giš­kai.
 Esant prieraišiems arba protu pagrįstiems santykiams žmogus lengvai tampa ateistu, o jeigu mokomas religijos, tai mokosi jos protu, kaip ir kiekvieno kito dalyko. Religijos mokosi todėl, kad to kažkas pageidauja ar kažką jam už tai pažada. Protu išmoktas religingumas yra tik formalus, išorinis. Vaikas gali atlikinėti religines apeigas, tikėti, melstis, bet tai nesuteikia jam saugumo jausmo ir mažai padeda pakelti gyvenimo sunkumus ar priimti moralinius sprendimus. Tokiu religingumu galima ir manipuliuoti. Protas yra nuostabus dalykas, tačiau jis iš tiesų tarnauja žmogui ir tampa išminties šaltiniu, tik kai yra susietas su širdimi.
Be abejo, galima ir formalaus religingumo atveju atstatyti pažeistą ryšį, tačiau tai padaryti yra gana sunku ir jau išeina už nagrinėjamos temos rėmų.

10. Moralinis auklėjimas. Moralinis auklėjimas galimas tik tada, kai prasideda moralinis gyvenimas, kuris pasireiškia tuo, kad žmogaus „aš“ pajungia savo įtakon žemesniųjų jo galių veiklą. Būtybė, galinti pasakyti „aš“, yra pasaulis sau pačiam, t. y. atskiras pasaulis.
Vaikas, kurio mąstymas yra vaizdinis – emocinis, dar nesugeba atskirti minties nuo veiksmo. Vaikui mintis yra veiksmas. Vaikas dar negali abstrakčiai, t. y. atsiejančiai mąstyti. Jis mąsto ir kartu veikia. Todėl iki tam tikro amžiaus elgesio taisyklės, kurios suaugusiems yra prasmingos, vaikams yra beprasmės. Dar ir paauglystėje, o kartais ir vėlesniame amžiuje būna: padarai, o tik vėliau suvoki ką esi padaręs. Dygstantys „protiniai“ dantys reiškia, kad vaikas jau gali mąstyti abstrakčiai. Tačiau abstraktus mąstymas, kuris ir padaro įmanomą moralinį, o tuo pačiu dvasingą gyvenimą, vystosi visą žmogaus gyvenimą. Tik tada, kai žmogus gali atskirti mintį nuo veiksmo, galima iš jo tikėtis ar reikalauti atsakingumo, tik tada galima kalbėti apie vidinį arba moralinį žmogaus gyvenimą, kuris ir yra dvasingumas.
Priekinė smegenų dalis – keturios kaktos sritys – yra ypač svarbios vidiniam pokalbiui, kuris kontroliuoja žmogaus elgesį ir planavimą. Priekinė smegenų dalis yra sujungta su Broko zona (dažniausiai esančia kairiajame pusrutulyje), kuri valdo kalbos motoriką, dėmesio sutelkimą, motorinį aktyvumą ir sugebėjimą mąstyti prieš veikiant. Pasak A. R. Lurijos (Luria), Broko centras perveda mintis į kalbą ir atsako už vidinį pokalbį.
Kai vaikas pradeda kalbėti, jis mąsto išorinės kalbos pagalba. Tai tęsiasi maždaug iki 7 metų. Vidinė kalba beveik nesivysto iki 7 metų. Todėl vaikai tiesiogine to žodžio prasme galvoja garsiai, kitaip sakant, išoriškai. Esu įsitikinusi, kad tokio amžiaus vaikai, – rašo Karla Hannaford, – dažnai savęs klausia: gal suaugusieji visai nemąsto, nes jie taip dažnai tyli. Išorinės kalbos, t. y. girdėti savo mintis, poreikis yra toks didelis, kad vaikai nesugeba tyliai skaityti. Kiekvienas vaikas klasėje gali garsiai skaityti kartu su kitais vaikais arba kažką pasakoti, nesirūpindamas klasės draugais.
Kaktinė smegenų dalis vystosi vėliau už kitas. Intensyvus kaktinės smegenų dalies vystymasis prasideda apie aštuntus metus. Tobulindamas savo kalbą vaikas pavidalus pradeda susieti ne su verbaliniu, bet su vidiniu garsu, o vidinę kalbą panaudoti savo veiksmų ir elgesio kontrolei. Kartu tai yra abstraktaus – loginio mąstymo vystymasis. Vidinė kalba kontroliuoja moralinį – socialinį elgesį ir leidžia žmogui apmąstyti savo elgesio pasekmes, prieš veiksmą atliekant.
Kaip rodo tyrimai, dėmesio nesukaupiančių ir hiperaktyvių vaikų, šios smegenų dalys yra mažiau išvystytos. Šiai negaliai taip pat būdingas nuolatinis išorinis plepėjimas, rodantis į nepakankamą vidinės kalbos, kuri ir kontroliuoja moralinį – socialinį elgesį, išvystymą.
 Tačiau moralinis gyvenimas gali prasidėti tik formuojantis operaciniam mąstymui, kai smegenų veikla atsiskiria nuo fizinės veiklos. Iki to laiko mes taipogi auklėjame savo vaikus morališkai, tačiau ne žodžiais ir taisyklėmis, kurios suaugusiems yra prasmingos, o vaikui, kol jis dar negali abstrakčiai mąstyti, nieko nereiškiančios. Iki to laiko vaikus mes auklėjame, žinome tai ar nežinome, savo pavyzdžiu. Iki ketverių metų vaikai 95% to, ką jiems sako tėvai,  suvokia ne žodžiais, ne logika, bet emocijomis, – jausdami tai, kas yra mūsų viduje. Vaikų prigimtis verčia juos sekti tėvų ir mokytojų pavyzdžiu, kurį jie jaučia ir mato. Todėl vienintelis būdas vaiką padaryti geresniu – tai parodyti jam geresnį pavyzdį.

 Išvados:
    1. Vaiko pradžios, nėštumo, kūdikystės ir vaikystės nuvertinimas yra dėsningas, bet gana žalingas materialistinės pasaulėvokos pasireiškimas: to, kas nematoma, nėra arba tai visai nesvarbu.
    2. Pagrindinė pedagogikos ir auklėjimo nesėkmių priežastis yra neatitikimas tarp Kūrėjo numatyto vaiko vystymosi plano bei iš to išplaukiančių vaiko poreikių ir tarp formalių, sistemai tarnaujančių programų bei nepamatuotų tėvų lūkesčių. Kūrėjo numatyta vaiko vystymosi programa, vaiko poreikiai, tėvų lūkesčiai ir pedagogikos programos yra kaip gulbė, lydeka ir vėžys Krylovo pasakėčioje, traukiantys vežimą kiekvienas į savo pusę.
    3. Kūrėjas neplanuoja nesugebančių mokytis (nemokių) vaikų, tačiau Kūrėjo planų išsipildymas priklauso nuo suaugusiųjų, į kurių rankas patenka gimęs, augantis ir besimokantis vaikas.

Literatūra:
1.        Ferucci P. Vaikai mus moko. Kaunas, 1999.
2.        Hannaford K. Mudroje dviženije. My učimsia ne toljko golovoj. izd. Voschoždenije, 1998.
3.        Harrison S. Sčastlivyj rebionok. Izd. “Sofija”, 2005.
4.       Kerroll Li Touber Džen Dieti indigo. Izd. “Sofija”, 2003.
5.       Luria A. R. Language and Cognition. NY: Wiley, 1981.
6.       Montessori M. Vaikystės paslaptis, V., 1998.
7.       Nikitin B. P. Nikitina L. A. Naši dieti. Sankt-Peterburg, 1992.
8.       Pearce Joseph Chilton Magical Child. Penguin Books, New York, 1992.
9.       Žarskus A. Aš iki gimimo. 2-as papildytas leidimas, Kaunas, 2005.
10.     Žarskus A. Gimimo slėpinys. Kaunas, 2004.

   Pranešimas pradinių klasių mokytojų konferencijoje Vilkaviškyje, 2007