Algirdas
Patackas, Aleksandras Žarskus
PRAEITIS IR DABARTIS, ESMĖ IR FORMA
Praeitis Lietuvos šaknys, jos stiprybė. Iš praeities mūsų tūkstantmetė
patirtis. Naujo radimasis, rastis prasideda atsigręžimu į praeitį.
Praeities žinojimas subrandina homo istoricus, sluoksnį žmonių su
istorine atmintimi, kurie tautai ir jos namams valstybei padeda
išlaikyti tęstinumą, neleidžia tautai pranykti istorijos ūkuose.
Tačiau mums, lietuviams, gal pati svarbiausioji praeities dovana kad per
ją galime išvysti, vydėti esmę, gaivinti savyje esmiškumą, kuris
savo ruožtu padeda įgyti visuminį būties suvokimą. Esmės ir formos
santykis lemia mūsų kultūrą. Mūsų kultūroje esmė vyrauja, o formai
nusakyti turime nuosavą žodį skvarma* [skvarma (kvarma, kvorma)
prietaisas norimo pavidalo daiktui padaryti, forma: Plytas dirba su
skvarmomis; Įdėk varškę į skvarmą, gausi sūrį; bičių korio narelis
Lietuvių kalbos žodynas (LKŽ)]. Formų pasaulis mums svetimas, jame
jaučiamės nejaukiai, tuo tarpu esmė, esa, vydūniškoji ašainė sąmonė
yra mūsų savastis. Kuo daugiau esmės, tuo daugiau žmonių gyvenime gaivumo
ir doros. Ir, priešingai, kuo mažiau esmės tuo daugiau išoriškumo ir tuo
įkyresnės, rėksmingesnės tampa gyvenimo apraiškos. Esmė būtų tarsi
gležnoji, silpnoji būties pusė, bet be jos nebūtų apraiškų pasaulio, formų
vaivorykštės, vaivos karalystės. Tad atsigręžti į lietuviškąją praeitį
mums tolygu panirti į esą, esmiškumą. Prisiminkime Vaižgantą lietuvio
esmė yra glūdėjime. Lietuviškas būdas egzistuoti yra glūdėti, o juk
glūdėjimas, būtis be apraiškos yra skendėjimas esmiškume. Tai būtis,
artimiausia esai.
Taigi pažinti praeitį mums atgauti esmiškumą. Tiesiausias kelias į šitai
mūsų senųjų papročių ir mūsų kalbos žodžiuose glūdinčių prasmių tyrimas.
Laimei, jie tebėra išlikę tiek, kad neprarado savo sistemiškumo, t. y.
juos galima atkurti kaip sistemą, sandermę, kaip darnią visumą, apimančią
visą žmogaus būtį per tris svarbiausius virsmus gimtį, vestuves ir
lydėtuves laidotuves.
Tačiau įprastinė metodika čia netinka. Įprastinė reiškia per palyginimą,
lyginamoji, atsižvelgianti į kitų, giminingų ir ne, tautų papročius.
Turint omenyje mūsų kultūros svarbiausiąją savybę esmiškumą, eisime kitu
keliu bandysime suvokti, atspėti, atminti mūsų papročio esmę. Juk jei
eitume palyginimo keliu, primestume sau kito savastį, prievartautume
savąją esmę. Be abejo, palyginimas yra reikalingas, nes padeda aptikti
bendratį tai, kas sieja esmes ir iš jų išplaukiančias formas. Bendratis,
aišku, taip pat yra vertybė, tačiau paskesnė, antrinė po to, kai
suvokiama savastis, esmiškumas.
Kaip jos, savasties, bus ieškoma? Būdas ieškoti labai paprastas (ir kartu
mums, XXI amžiaus būtininkams, jau nelengvas). Tas būdas per patį žodį,
per žodžio žadą, pažadinantį mumyse esmės, esõs skonį ir kvapsnį.
Senoji baltų kultūra paliko mums, rodos, tiek nedaug dainas, padavimus,
pasakas, juostų raštus, papročius, kalbą... Tačiau, priimant širdimi ir
žvelgiant dvasios akimis, ji mums paliko labai daug silpnąją, tačiau
gyvastingąją būties pusę. Savo skirtingu nei kitų tautų buvimu, glūdėjimu
ji tarsi rado kitą, mažiau pastebimą gyvenimo būdą, padėjusį įveikti amžių
negandas. Aistiškosios būties versmė, nors ir gerokai nusilpusi, išliko.
Ji ir dabar tebėra gyva mumyse. Ir šiandien dažnas savyje tebesinešiojame,
pasak O. Milašiaus, rusenančią Amžinąją Ugnį, kartais net nežinodami, kad
ją turime.
Mes, lietuviai, nesame iš kur nors atkeliavę ar atėję iš niekur. Manyti
kitaip tai daryti tą pačią klaidą, kurią darė kryžiuočiai. Praplaukdami
niūrius Ragainės mūrus, atsiminkime čia, ant Nemuno krantų, susidūrė dvi
kultūros, du pasauliai: militariškai stiprus, tačiau etinis barbaras
kryžiuotis ir senõs dorinės kultūros baltų žmogus, iki tol beveik
nežinojęs ginklo. Tragedija buvo tai, kad pirmasis ėjo su Kristaus vardu
lūpose. Aistiją jam tesivaideno kaip kraštas tamsių, prietaringų
paganum, kuriuos reikia arba apkrikštyti, arba sunaikinti. Arnold
Toynbee, kultūros istorikas (18891979), teigė, kad didžiųjų civilizacijų
žlugimo pradinė priežastis būdavo barbarų antpuoliai; paradoksalu, bet
ikimindauginės Lietuvos atžvilgiu tokie barbarai buvo kryžiuočiai.
Suvėluoto (?) Lietuvos krikšto paslaptis tebėra neįspėta. Tai nėra
istorinė lemtis, bet vienas iš lietuviškos savimonės slėpinių. Senosios
mūsų kultūros pažinimas ne smalsavimas, bet būtinybė, jei norime kad
nenutrūktų lietuviškosios savimonės tęstinumas. Giliau pažinti savo šaknis
tai būti gilesniu krikščionimi. Ypatingai tai svarbu vidinės kultūros
tautoms.
Imanuelis Kantas (jo gyslose gal būta ir lietuviško kraujo) yra pasakęs:
Man kelia nuostabą tik du dalykai tai žvaigždėtas dangus virš manęs ir
moralės dėsnis manyje. Baltų kultūra ir yra šio moralės dėsnio reiškėja.
Tai klasikinė vidinės krypties, Ethoso kultūra, tyrinėjanti vidinę
žmogaus visatą, jo ontos** [on (ontos) gr.
esantis]; priešingai, Logoso, išorinės krypties kultūrų pastanga
nukreipta į išorinio pasaulio gnosis*** [gnosis gr.
žinojimas], į žvaigždėtojo dangaus beribę. Abi šios kultūros, kad ir
priešingos, vis dėlto turi ir susikirtimo tašką. Tai Kristus, visatos ir
istorijos prasmė, visų priešybių lydõs taškas.
/.../ Dažnai sutiksime terminą esa, dažniausiai kaip
priešpastatymą esa forma (lietuviškai skvarma).
Kas yra esa? Apie ją galima pasakyti tiek, kad esõs neįmanoma apibrėžti,
nes apibrėžimas yra formos kategorija, ir apibrėžta esa būtų jau nebe esa.
Esa yra tai, kas nenusakoma kitaip ji nebūtų formos priešybė. Kitais
žodžiais, apie esą tegalima sakyti, vienintelė jos formulė būtų esa
yra tai, kas esti, esi. Primena teologinę Dievo apibrėžtį, ar ne? (Tas,
kurs yra arba, tiksliau, Tas, kurs esti). Bet apie
teologinį esõs aspektą kiek vėliau. Dabar padarykime lyrinį nukrypimą,
nes, kaip žinia, kai neįstengia logika, mintis, gelbsti poezija.
Kartą svetimame krašte, toli nuo
Lietuvos, vėlų vakarą žiūrėta televizorių. Rodė pajūrio peizažą ekrane
matėsi tik dangus, debesys jame, ir jūra. Nei laivo, nei medžio, nei
kranto linijos, vien gryna erdvė, perpus padalinta horizonto. Palaukite,
bet juk tai
Kuršių marios, Nida, blykstelėjo nuojauta. Už kelių kadrų
taip, Nida, Kurisches Haff. Taigi atpažinta sava erdvė, savastģs
svetimame krašte, kur niekas neprimena Lietuvos, kur pradeda atrodyti lyg
Lietuvos ir nebūta. Kas nuostabiausia, nebuvo jokio orientyro, vien
debesys ir vandenys, gryna erdvė; ir dar šviesa, švytėjimas
Įmanoma atpažinti erdvę? Kaip, kokiu būdu, per ką? Kas joje vertė
virptelėti, kas blykstelėjo, kas joje ten ištirpusio, besiliejančio,
ģsinčio? Atsakymas būtų turbūt esą, esõs ten esama, esima, todėl ir
atpažįstama toji praforma, kuri glūdi mūsų genuose, mūsų prigimtinėje
atminty, mūsų õmėje. Tie vandens atspindžiai, toji besiliejanti šviesa
esa, tie debesys (tik virš didžiulės tuštumos vis srūva kaip lietus
šviesa O. Milašius).
Debesys
dievesiai
pati pirminė forma, nuolat kintanti, dar ne forma, dar
esa, kurioje tačiau jau vyksta formos rastģs. Debesys mūsų planetoje tokie
skirtingi, turintys žemės ir dangaus, iš kurių gimsta, įspaudą. Suplėšyti,
draiskanoti tropikuose, atspindintys neramų tų kraštų charakterį; ir rõmūs,
didingi, praplaukiantys lyg laivai lietuviškos vasaros dievesiai. Juose
jau individualybės dvelksmas, nuolat kintančios, nepastovios, efemeriškos,
bet jau ryškėjančios. Esa, tvyranti ten ir glūdinti, per debesis išreiškia
amžiną žemės ir dangaus dramą audros debesys! arba darną, vasarovydžio
pilnatvės harmoniją; saulėlydžio aisą ir liūdesį ar saulėtekio pirmapradį
tyrumą
Grįžkime prie teologinio esõs lygmens. Esoje esama dieviškumo, esama kažko
iš Šventosios Dvasios. Taip, iš visų Švč. Trejybės hipostazių**** [hypostasis
gr. egzistavimas abstrakčių sąvokų pavertimas savarankiška tikrove]
esa artimiausia Šv. Dvasios slėpiniui. Esos dieviškumas pirmapradis, jei
taip galima pasakyti ikikristinis, kai Dievuje dar nebuvo atbudęs,
įgavęs žadą Žodis, būsimasis Kristus. Kristus Švč. Trejybėje globia formos
sritį. Jau buvo sakyta apie esos ir archaiškiausio Dievo apibrėžimo
panašybę Tas, kurs yra judaizme bei krikščionybėje, ir Tat
tvam asi vedų tradicijoje. Gi Kristaus autografas Aš esu alfa ir
omega, pradžia ir pabaiga yra nusakytas formos kalba, nes pradžia ir
pabaiga, kaip ir alfa ir omega yra formos kategorijos.
Ką dar galima pasakyti apie esą, jos neprarasdinant?
Esa pirmiau nei forma.
Esa labiau dieviška, forma labiau žmogiška.
Esa esti, forma yra.
Esa esi, forma yra ir suyra.
Esa glūdi, forma reiškiasi.
Esa liejasi, forma kristalizuojasi.
Esõs daugiausia tyloje. Tyla esõs sinonimas.
Garsusis Heraklito pantha rei verčiamas viskas teka, viskas
keičiasi. Tai aiškinimas, pagimdytas europietiškojo progresizmo,
vektorinio mąstymo (O. Špengleris). Tačiau šį seniausią filosofijos
sakinį galime versti ir visa liejasi. Būtų tai seniausioji esõs nuosaka.
Pabaigai esõs vedinių žodynėlis:
Esmė esa per m, per medžiagą, materiją. Esa, glūdinti
materijoje.
Estis, esatis esa per t, per teigimą teigiančioji esa.
Esinys apribota esa, esa per n, per neigimą, neigianti
esos beribiškumą [plg. ašainė (sąmonė) Vydūnas].
Esva, esuva esa universume, absoliuto esa. Galimas universumo
sinonimas.
Esybė (plg. asaba) labai jau apčiuopiama, esa grubiausia
savo forma.
A. Maceina yra sakęs, kad lietuviškasis būties, egzistencinių terminų
žodynas yra nelygstamas. Tokia pat gili, žodinga ir nelygstama yra esõs
formos žaismė, pagrindinis mūsų kultūros variklis.
/.../ Tradicija miršta tada, kai prarandama gyvybingoji jos esmė ir
perduodamos tik formos. Lyginant tradiciją su medžiu, galima sakyti, kad
būtent sėkla yra toji gyvybingoji esmė, o ne medis, kuris iš jos išauga.
Medis miršta, palikdamas gyvybingąją esmę sėklą, iš kurios vėl išaugs
medis. Jeigu tradicija neperduodama esmiškai, per gyvybingąją esmę, tada
ji, kaip tas sėklos nesubrandinęs medis, pasmerkta išnykti. Tradicijos
išlikimo garantas yra vidinio turinio arba esmės perdavimas. O formas
kiekviena karta išaugina savas, panašiai kaip iš sėklos išauga naujas
medis. Jeigu rūpinsimės tik formos išlaikymu, pamiršdami papročių ir
apeigų esmes, tradicija neišvengiamai nyks. Amžinos tiesos nepersiduoda
mechaniškai ar kopijuojant, bet kiekviename laikmetyje gimsta naujai
jeigu jos išauga iš subrendusio sąmoningumo.
Senovinė tradicija bei dorinė kultūra rėmėsi į genties arba tautos sąmonę.
Ji visų pirma rūpinosi ne atskiro žmogaus, bet genties ir tautos gerove.
Asmeninė, į egoizmą linkusi pavienio žmogaus sąmonė dar nebuvo tokia
stipri, kad galėtų įtakoti bei prireikus pasipriešinti bendruomenės, nuo
kurios jis priklausė ne tik dvasiškai, bet ir ekonomiškai, gyvenimo
normoms bei tradicijoms. Dėl šių priežasčių senosios kultūros žmogus
labiau nei šiuolaikinis paklusdavo papročiams bei gyvenimo normoms. Tačiau
daugeliui šiandienos žmonių senosios dorovinės normos ir tradicijos atrodo
varžančios ar, madingai sakant, pažeidžiančios žmogaus teises.
Šiuolaikinė europinės civilizacijos raida apibūdinama kaip individualizmo
triumfas. Nuolat kalbama ir kovojama už asmenines žmogaus teises, kurios
saugomos aukščiausio lygio deklaracijomis bei konstitucijomis. Žmogaus
teisės skelbiamos svarbiausia politikos kryptimi. Tačiau, kita vertus,
šiuolaikinio žmogaus asmeninė sąmonė dar nėra pilnai susiformavusi, ypač
dvasinėje ir dorovės srityje, kurioje žmogus subręsta vėliausiai. Todėl
individualizmo pergalė turi ir tamsiąją pusę, vadinamuosius neigiamus
socialinius reiškinius: suirusias šeimas, tėvus turinčius našlaičius,
negimusiųjų žudymą, narkomaniją, asocialumą, kurių beveik nebūta senosiose
kultūrose. Esame savotiškame virsme perėjime nuo paprotinės tradicijos,
kuri buvo visiems privaloma, prie aukštesnio asmeninio sąmoningumo bei
didesnės atsakomybės neatmetant ir paprotinio paveldo.
Nors papročiai ir tradicijos sunyko, tačiau juose glūdėjusios dorovės
normos tebegalioja. Šiuolaikiniam bręstančiam, dar neįgijusiam gilesnio
dorovinio matmens žmogui jos nepriimtinos arba menkai suprantamos. Tačiau
jų pažeidimas vis tiek objektyviai sukelia neigiamus visuomeninius
reiškinius. Tai neišvengiamos kritinio laikotarpio arba virsmo grasõs
pasekmės. Kiekviename virsme slypi ir žlugimo pavojus (kurį regime
dabartinės Europos kultūroje), bet kartu ir naujos galimybės.
Pereidami nuo bendruomeninio (gentinio, tautinio) sąmoningumo prie
asmeninio, privalėsime senovinėje baltų paprotinėje kultūroje subrandintą
dorovę perkelti į sąmoningos asmeninės moralės lygį priešingu atveju
žlugsime kartu su Europos civilizacija. Šia prasme senoji baltų kultūra,
kuri per tautinę lietuvių kultūrą geriausiai išlaikė senąsias Indoeuropos
tradicijas, gali svariai prisidėti prie Naujajame Testamente minimo
naujojo žmogaus asmeninio sąmoningumo, jo dorovinės brandos. Tai būtų baltiškosios kultūros įnašas į Europos kultūrą, kuriai labiausiai ir
trūksta būtent dorovinio matmens.
Senieji papročiai tebeglūdi ne tik mumyse, bet ir kiekviename
indoeuropietiškųjų tautų palikuonyje. Jie yra mūsų praeitis bei
tūkstantmetė patirtis, kurią kiekvienas nešiojamės savyje. Tereikia prie
jų prisiliesti ir jie atsiveria, atgyja. Mūsų pakitusioje sąmonėje jie
turi atlikti virsmą. Tik tada šie praeities prisiminimai, atskleidžiantys
gilius gyvenimo dėsningumus, padės mums susivokti šiame esmių praradimo ir
visuotinės nedarnõs amžiuje.
Ne kartą teko išgirsti padėkos žodžius (ir raštu, ir žodžiu) iš
klausytojų, kuriuos paskaitos apie virsmus ištraukė iš gilios
psichologinės krizės ar net savižudybės. Virsmų ir juose slypinčių
galimybių suvokimas grąžina gyvenimui gelmę ir slaptį, esmę bei prasmę.
Šalia akivaizdaus nuopuolio galima pasidžiaugti nors ir nedideliais, bet
jau pastebimais gyvenimo pokyčiais, rodančiais, jog atlikusi virsmą
sugrįžta senoji dorinė kultūra. Ryškiausi pokyčiai pastebimi gimties
virsme (pavyzdžiui, sąmoningas požiūris į gyvybės pradėjimą ir nėštumą,
atgimstantys natūralaus kūdikių žindymo bei auginimo papročiai). Tai rodo
dalies dabartinių jaunų žmonių dorinės sąmonės, ant kurios nematomo
pagrindo laikosi visa kultūra, brendimą ir jos stiprėjimą.
Šiuolaikinės civilizacijos nesėkmių priežastis esmių praradimas. Virsmų
knyga yra žvilgsnis į lietuvių kalbos žodžiuose, tautos papročiuose bei
apeigose glūdinčias esmes, bandymas jas prisiminti, peršviesti jas
asmeninio sąmoningumo šviesa ir iš atgijusios esmės auginti naujas, šių
laikų gyvenimo sąlygas bei asmeninį sąmoningumą atitinkančias prasmes.
Virsmų
knyga, Įvadas ir Užsklanda; 2002 m.
Virsmų Knyga internete |