Apie JANINOS Inčiūrienės knygą

    Knygoje „Aš neklausiu ar reikia, bet duodu“, labai gerai parašytas „Sudarytojo įvadas“ - teisingai pasakyta apie teologus, kurie gana dažnai fariziejiška demagogija stengiasi pridengti (ar kompensuoti) savąjį netikėjimą ir bedvasiškumą. Juk remiantis teologine kazuistika buvo diskriminuojami net labai šventi krikščionys.

     Paprastai teologai nustato, kurie apsireiškimai yra geri (iš Dievo) ir kurie blogi (iš velnio). Tačiau pradėjus tyrimą, prasideda ir problemos: kartais šventų žmonių pranašavimų vertę šališki Bažnyčios teisėjai visai nepagrįstai paneigia. Taip atsitiko su šventąja Žana d‘Ark - Prancūzijos išvaduotoja nuo anglų. Savo misiją ji pradėjo išgirdusi Dangaus balsą, apie kurį ji viešai pasakojo: „Aš prižiūrėjau galvijus ir išgirdau balsą, skelbiantį, kad Dievas labai liūdi dėl prancūzų tautos ir reikia, kad ji, Žana, keliautų į Prancūziją“. Kuomet po lemtingų pergalių Žana pateko į nelaisvę, ją teisė visa grupė asmenų, turinčių solidų teologinį išsilavinimą, o jiems vadovavo Bovė vyskupas Pjeras Košonas, kuris, dalyvaujant kardinolui Vinčesteriui, iškilmingai paskelbė Žanos d’Ark ekskomuniką – jos atskyrimą nuo Bažnyčios. Ji buvo apkaltinta erezija bei raganavimu ir pasmerkta sudeginimui ant laužo. Tačiau, praėjus beveik penkiems  šimtams metų nuo egzekucijos, – 1920 m. – Žana d‘Ark buvo paskelbta šventąja.

    Daug kam žinomas stigmatizuoto kapucino tėvo Pijaus vardas. Tik ne visiems žinoma, kad 1931 m. tėvo Pijaus veikla buvo suspenduota ir jis pats izoliuotas. Jam buvo uždrausta viešai aukoti šv. Mišias, rašyti laiškus, klausyti išpažinčių, priimti lankytojus. Nors 1934 m. jam buvo sugrąžinta teisė vadovauti sieloms, tačiau ir toliau įtakingus Bažnyčios dvasininkus piktino trys svarbiausieji tėvo Pijaus darbai: jo sugebėjimas sielas patraukti prie Kristaus; įsteigtieji Paguodos namai sergantiesiems; jo remiamos maldininkų grupės, besimeldžiančios dėl naujos pasaulio evangelizacijos. Buvo teigiama, kad jis apsišaukėlis, trokštąs pasipelnymo bei garbės ir dargi kelis kartus per savaitę turįs lytinius santykius su moterimis. Popiežiaus Jono XXIII pasiųstas inspektorius pripažino, jog tėvas Pijus tikrai yra apsimetėlis. Tokius teigimus patvirtino bažnytinis tribunolas. Visa tai skelbė Vatikano dienraštis „Osservatore Romano“, o iš jo tuos kaltinimus persispausdino viso pasaulio spauda. Tad 1960 m. tėvo Pijaus veikla buvo sustabdyta. Tik 1968 m. tėvas Pijus vėl galėjo viešai aukoti Mišias, tačiau tai buvo Mišios jo mirties išvakarėse. Nežiūrint į tokį atkaklų teologų priešinimąsi, 2002 metais popiežius Jonas Paulius II tėvą Pijų  paskelbė šventuoju.

    Panašias liūdnas mintis sukelia per seserį Faustiną Vilniuje apreikštas Dievo Gailestingumo skelbimas. Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys, atsiliepdamas į kun. Sopočkos kreipimąsi, 1946 m. Atvelykį Vilniaus arkivyskupijoje paskelbė Dievo Gailestingumo švente, kaip to prašė pats Atpirkėjas Jėzus per seserį Faustiną. Tačiau Vatikano Šventojo Kulto kongregacija išreiškė priekaištus bei įspėjimus dėl ses. Faustinos raštų ir to pamaldumo plitimą užblokavo ištisiems dešimtmečiams. Keisčiausia, kad ses. Faustiną, kurią kitos vienuolyno seserys vadino fantazuotoja, isterike, tingine ir simuliante (dėl ją varginusios džiovos), 2000-siais metais tas pats Jonas Paulius II paskelbė šventąja...

    Tokią liūdną patirtį turint omenyje, akivaizdu, kad Viešpaties Jėzaus įspėjimas - Neteiskite, kad nebūtumėte teisiami – ypatingai galioja ir Janinos Inčiūrienės bei jos gautųjų regmių atžvilgiu. Didelė nelaimė tautai, kuomet jos dvasininkai toleruoja piktybiškus iškrypėlius, bet pasmerkia skaistumą skelbiančius mistikus. „Labai garbingiems Bažnyčios vyrams“ galutinai ryžtantis ją pasmerkti, reikėtų prieš tai devynis kartus atmatuoti, nes nedaug yra vilties, kad nuo „neužgesinamos ugnies“ bus išgelbėtos Žaną d’Ark, Tėvą Pijų, Seserį Faustiną ir daugelį kitų mistikų pasmerkusių teisėjų sielos… 

     J. Inčiūrienės patirties priėmimas gali būti evangelinės ištikimybės bei krikščioniškojo dvasingumo rodikliu. Vargu ar galima būtų laikyti sąmoningais katalikais žmones, kurie Apaštalų Darbų patirtį ir net tokią galimybę neigia dabartyje.

     Kita vertus, asmenys, turintys tokias Dievo dovanas, turi ir atitinkamus įpareigojimus, todėl jie neturi moralinės teisės tų dovanų „uždengti skėčiu“, o kiti žmonės neturi teisės tų dovanų niekinti ar kaip nors trukdyti jų sklaidai. Juk apaštalas Paulius ne veltui ragino: Siekite meilės, taip pat rūpestingai ieškokite dvasinių dovanų, labiausiai pranašavimo (1 Kor 14, 1). Nes pranašavimas yra dvasinis Dievo vadovavimas. Tiesa, daugelis dvasininkų su tuo nenori sutikti, nes kur kas lengviau vadovauti tikintiesiems, remiantis KGB valdžios nurodymais, o kartu pinigų ir karjeros siekiais. Tokį vadovavimą praktikavo nemaža dalis dvasininkų sovietmetyje, nes tai užtikrino ramų gyvenimą ir galimą karjerą. Tačiau tokio „dvasingumo“ pasėka – visiškas evangelizavimo krachas. Nenuostabu, kad jie kaip ugnies bijo betarpiškai bendraujančiųjų su Dievu – kad per juos nebūtų demaskuoti ir kad nereikėtų iš esmės pakeisti savojo buržujiško gyvenimo. Teisingi kunigo V. Šauklio žodžiai: „Jie bijosi, kad ir apie juos ko nors nesusapnuotumėte, nes jų darbuose ar gyvenime yra kažkas bloga“ (139 p.). Apie tai KGB tardymo  izoliatoriuje 1974 m. yra prasitaręs poskyrio viršininkas majoras Rimkus. Remdamasis žinomo dvasininko žodžiais jis tikino, kad mes – LKB Kronikos leidėjai – neturime kanoninės teisės Kroniką platinti, ir kad tas garsus kunigas esą pasirengęs rinkti tikinčiųjų parašus prieš tokio leidinio platinimą. Užuomina buvo aiški: jeigu net Bažnyčios dvasininkas mūsų veiklą smerkia, tai man belieka tardytojui prisipažinti ir savo bendradarbius išduoti...

     Tad dabar skaitydamas J. Inčiūrienės knygą nelabai nustebau, kad tas pats dvasininkas rodė priešiškumą tai sąmoningai, uoliai katalikei dėl jos regmių. Nei kiek neabejoju, kad KGB klausėsi jos telefoninių pokalbių, ir kad neatsitiktinai norėjo atimti ir sunaikinti jos daromą paveikslą Šv. Kazimiero 500 metų jubiliejui pagerbti (240 p.). Manyčiau, kad tai ne vienintelis pasikėsinimas prieš ją, nes J. Inčiūrienė su savo krikščionišku principingumu, uolumu bei regmėmis buvo rakštis sovietinei valdžiai. O kai kas jos prisibijo ir dabar...

    Šiuo atveju Janinai Inčiūrienei sunku ką nors paguodžiančio pasakyti, juk tokių žmonių kelias visada būna kruvinomis rožėmis nuklotas. Bet be jų – tautos likimas būna kruvinas...

......................

    Petras Plumpa,

 tikintis, kad Kristus tebėra tas pats vakar, šiandien ir visados,

kad Šventoji Dvasia tokia pat galinga, kaip ir Apaštalų Darbų laikais,

kad Lietuvos katalikai Dvasios dovanas privalo uoliai priimti,

jeigu trokšta tikrojo prisikėlimo ir dvasinio atgimimo.

2010 m. Didysis Ketvirtadienis

 Knygos „Aš neklausiu ar reikia, bet duodu“ įvadas