Aleksandras Žarskus
Lyčių santykiai
socialinės ir asmeninės sąmonės šviesoje
Lygindami senuosius ir dabartinius
papročius matome didelius pasikeitimus. Ypač ryškūs pasikeitimai įvyko
skirtingų lyčių santykiuose. Kyla klausimai: kodėl taip labai pasikeitė
papročiai, kurie papročiai senieji ar dabartiniai skirtingų lyčių
santykių srityje buvo tinkamesni ir kaip juos vertinti?
Atsakymų į šiuos klausimus ieškosime,
žvelgdami per žmonijos sąmonės vystymosi prizmę. Pasinaudosime J.
Gebserio žmonijos sąmonės vystymosi teorija. Pasak jos, galima įžvelgti
penkis žmonijos sąmonės vystymosi tarpsnius: archainį, maginį,
mitinį, mentalinį ir integralinį. Pritaikydami šią teoriją
savo reikmėms, pirmuosius tris vystymosi tarpsnius archainį, maginį
bei mitinį apjungsime ir pavadinsime šį priešistorinį ir iš
dalies istorinį žmonijos sąmonės vystymosi laikotarpį giminine
arba socialine sąmone.
Vienas būdingiausių jos bruožų buvo
rūpinimasis šeimos, giminės, tautos ar apskritai žmogaus kaip rūšies
išlikimu. Mentalinės sąmonės vystymosi tarpsnį pavadinsime
asmeninės, individualios sąmonės pakopa. Jai būdingas individualios
savimonės ir atskiros asmenybės vystymasis bei jos stengimasis tapti
nepriklausoma nuo bendruomenės arba sociumo. Integralinis
sąmoningumas šioje teorijoje, mūsų nuomone, yra ateities sąmonė. Jis
turėtų apjungti, vienyti, integruoti socialinę bei individualią žmogaus
sąmones į naują sąmoningumą, kurį galima būtų pavadinti dvasiniu. Nors
ir visai nedaug dabarties žmonijoje tematyti integralinės sąmonės
požymių, bet, reikia tikėtis, kad pamažu ji vis labiau įsigalės.
Senuosius lietuvių ir kitų tautų papročius
formavo socialinė sąmonė. Ji atspindi visai kitokią negu
civilizuoto, t. y. individualios, asmeninės sąmonės žmogaus
pasaulėvoką, kitokią jauseną ir kitokių santykių su aplinkiniais ir su
visu tuo, kas yra, suvokimą. Bene geriausiai ikicivilizacinio žmogaus
sąmonę arba, vartojant mūsų įvestą pavadinimą, socialinę sąmonę
apibendrino žymus antropologas L. Levi-Briulis (Lucien Lévy-Brühl). Jis
pirmykščio žmogaus sąmoningumą, pasižymėjusį silpnesniu savojo aš
suvokimu, bet stipresniu gyvybinių ryšių tarp visa kas gyva pajautimu,
pavadino participation mystique (pranc. mistinis
dalyvavimas). Šios teorijos, kurią K. Jungas pavadino genialia, iš
pradžių nenorėjo pripažinti daugelis etnologų. Tačiau ji kaip tik ir
paaiškina tuos didelius skirtumus tarp senųjų ir dabartinių, jau
civilizuoto žmogaus papročių lyčių santykių srityje.
Stipriausiai mistinis dalyvavimas
buvo išreikštas archainėje sąmonėje, silpniau maginėje,
dar silpniau mitinėje, o mentalinės sąmonės žmogus
tokį suvokimą visiškai atmetė ir virš visko iškėlė racionalųjį mąstymą,
kuris pripažįsta tik tai, kas apskaičiuojama, išmatuojama, apčiuopiama.
Senųjų kultūrų arba socialinės sąmonės žmogus, jausdamas savo
vienybę su kitais žmonėmis ir priklausomybę ne tik nuo jų, bet ir nuo
viso to, kas gyva, kūrė papročius ir apeigas, kurios išreiškė ir palaikė
visos žmonių bendruomenės vieningumą bei jos gyvybingumo priklausomybę
nuo kiekvieno bendruomenės nario elgesio. Kiekvienas tai labiau jautė,
negu suprato, todėl papročius ir visuomenės priimtas moralines normas
daugiau ar mažiau gerbdavo visi bendruomenės nariai. Giminės pratęsimas
buvo šventas vyksmas, užtikrindavęs bendruomenės gerovę. Galima netgi
teigti, jog savąjį nemirtingumą socialinės sąmonės žmogus suvokė kaip
savo giminės ar tautos tęstinumą. Pavyzdžiui, Sibiro ir Šiaurės
tautelėse dar XIX a. pabaigoje ...prieš mirtį senelis linkėdavo savo
anūkei, kad ji augtų, ištekėtų, o jis gimsiąs iš jos [1, 30].
Šiuolaikinis, civilizuotas asmeninio,
individualaus sąmoningumo žmogus savo veiksmuose, susijusiuose su
giminės pratęsimu, arba, plačiau sakant, lytinio gyvenimo srityje
atsisako paklusti išorinėms, visuomenėje esančioms moralinėms normoms,
kurios yra praėjusių amžių palikimas. Ką tai reiškia? Toks šiuolaikinio
žmogaus nepaklusnumas liudija apie išaugusį žmogaus nepriklausomumą ir
jo galbūt dar sąmoningai nesuprastą siekį pačiam būti atsakingam už
savo veiksmus. Asmeninės sąmonės žmogus nebesupranta senųjų lyčių
santykius reguliuojančių papročių. Kita vertus, jis jau negali
apsiriboti tam tikromis buvusiomis ir esamomis taisyklėmis bei
draudimais ir šiuo klausimu kuria savo nuostatas ir požiūrį. Akivaizdu,
kad asmeninio požiūrio turėjimas reikalauja ir didėjančio žmogaus
sąmoningumo bei atsakingumo.
Praėjusių amžių ir tūkstantmečių bėgyje
santykius tarp lyčių reguliuojantys papročiai bei moralės normos buvo
visuotinai priimtini, jie buvo sudėtinė bendruomeninio gyvenimo dalis.
Lyčių meilės šventumas ir jos apsaugojimo priemonės aprašytos senųjų
kultūrų šventraščiuose, pavyzdžiui, induistų Vedose bei jų komentaruose
arba žydų Senajame Testamente. Nors senosios lietuvių kultūros papročiai
nebuvo surašyti į šventraštį, bet jie taipogi išreiškė lyčių santykius
ir gyvybės pradėjimo šventumą.
Griežta tų laikų moralė ir vedybų
papročiai buvo skirti lyties instinkto sužmoginimui. Netvarkingi
lytiniai santykiai lietuvių ir kitose senose kultūrose būdavo griežtai
draudžiami dėl to, kad seksualumas pasireikštų ne kaip rūšies bruožas,
bet kad per sąjungą tik su vienu vyru ar viena moterimi lytinis
potraukis taptų asmeniškas ir vestų į individualumą ir asmeninę sąmonę.
Praėjusiais amžiais griežtos moralinės
normos nebuvo laikomos pasikėsinimu į asmens laisvę, nes tuomet
stipresnė buvo ne individo, o bendruomeninė, giminės ar tautos sąmonė.
Tas, kuris pažeisdavo priimtą paprotį, ardė giminės sąmonę ir tuo
atskirdavo save nuo bendruomenės. Tokią kaltę pripažindavo visi. Anuomet
nereikėjo teisėsaugos institucijų. Pakakdavo viešosios nuomonės
pasmerkimo, kuris silpstant socialinei ir stiprėjant asmeninei sąmonei
virto jau dabartiniu mūsų požiūriu neigiamu reiškiniu, kurį
pavadinome apkalbomis, o šiandien netolerancija arba diskriminacija.
Praėjusių amžių įstatymai ir dorovės
normos, nustatydavusios lyčių santykius, buvo išreikštos apeigomis ir
papročiais, kurių atlikimas turėjo nepažeidžiamo įstatymo galią, nes nuo
jų išsipildymo priklausė bendruomenės gerovė. Paprotys buvo tautos
išmintis, perduodama iš kartos į kartą. Jei nebūtų papročių, tai visą
gyvenimo išmintį kiekvienai kartai tektų atrasti pačiai. Tačiau žmogaus
amžius tam per trumpas. Todėl reikia pasiremti ilgesniu amžiumi, o
būtent toks yra tautos amžius. Pažvelkime, kaip socialinė sąmonė
arba mistinis dalyvavimas pasireiškė per indoeuropietiškų tautų
baltų ir slavų vestuvinius papročius.
Pats bendriausias mitinis-poetinis
vestuvių įvaizdis yra persikėlimas per upę tiltu. Tiltas sujungia du
žmogaus gyvenimo krantus. Pagal senuosius papročius gyvenimas iki
vestuvių ir po vestuvių būdavo labai skirtingas. Vedęs vyras ar
ištekėjusi moteris pereidavo į kitą luomą. Jų socialinė padėtis ir netgi
drabužiai skirdavosi nuo ikivedybinių. Tiltas yra pavojingiausia
gyvenimo kelio atkarpa, kuria pereiti ir pavojus nugalėti padėdavo
vestuvių apeigų tvarkytojai, kuriuos galima pavadinti vienu žodžiu
tiltininkai. Tiltininkai, lietuvių dar vadinti ievaro žmonėmis,
senovėje priklausė dvasiniam luomui [2, 176-177].
Vestuvės būdavo visos žmonių bendruomenės,
kuriai priklausė jaunieji, įvykis. Visi dalyvaujantys vestuvių apeigose
jausdavosi atsakingi už tolesnį jaunųjų likimą, t. y. už jaunojo virtimą
tėvu, o jaunosios motina. Slavų nuotaka per mergvakarį pavaišindavo
stikline alaus kiekvieną vestuvių dalyvį, o šis savo ruožtu ją
pasveikindavo su naująja padėtimi visuomenėje. Tai reiškė negrįžtamą jos
naujosios padėties pripažinimą.
Lietuvoje per vestuves būdavo geriamas
apeiginis gėrimas marčios kraujas [3, 45]. Jį patiekdavo
žalumynais papuoštame dubenyje, iš kurio kiekvienas vestuvių dalyvis
semdavo po šaukštą [4, 160]. Taip marčios kraują pasidalydavo
visi bendruomenės nariai, kurie tapdavo atsakingi už marčios virtimą
motina ir įsipareigodavo ją perspėti, pastebėję netinkamą jos elgesį
naujajame luome. Atsakomybės jausmą už tolesnį nuotakos likimą atspindi
ir jos pavadinimas žmonių martelė, o latviškai laudava
(nuo liaudis žmonės), t. y. ta, kuri visiems ant akių. Po
mačios kraujo gėrimo apeigos marti būdavo nuometuojama. Be
ištekėjusios moters ženklo nuometo nebūdavo galima pasirodyti ne tik
svečiuose, bet ir namie.
Marčios marinimo apeiga anų laikų
nuotakoms nebūdavo netikėta. Panašų, tačiau labiau gamtos lygmeniu,
simbolinį marčios (laumės) marinimą (naikinimą, išvarymą) kaimo jaunimas
išgyvendavo kiekvienais metais per Kupolės šventę. Slavų jaunimas
išvarydavo vainiku bei žalumynais papuoštą merginą (laumę, kupolę,
marčią) ir nuplėšę pasidalydavo jos žalumynus. O lietuvaitės keletą
dienų prieš Rasos šventę vainikais, žolynais (kupolėmis) ir kaspinais
papuoštą ir aptaisytą kartį kupolę iškeldavo prie rugių lauko ir
saugodavo, kad vaikinai nepagrobtų. Išsaugotą kupolę (žolynus) merginos
pasidalydavo tarpusavyje. XX a. šis paprotys beliko tik bažnyčiose. Tai
devintinių berželiai ir jų laužymas bei pasidalijimas per (dar mano
vaikystėje būdavusius) paskutiniuosius mišparus. Kai kur ir slavų
jaunimas vietoj merginos (laumės) puošdavo berželį, o po savaitės jį
sunaikindavo. Toks kupolės (berželio) arba slavų papročiu laumės
(marčios) išvarymas yra gamtos bei žmogaus gyvenime būtinai reikalingo
virsmo simbolinis išgyvenimas [5, 209].
Galima paminėti daug papročių ir apeigų,
pradedant nuo gimimo, kurių tikslas buvo rūpestis giminės
pratęsimu. Mergaitės motinystei būdavo rengiamos nuo kūdikystės. Tuo
rūpindavosi motina. Mergaites krūtimi maitindavo ilgiau nei berniukus
dėl stiprumo gimdant [6, 205], nujunkydavo sekmadienį daugiau vaikų
bus ir jie sveiki augs [6, 205]. Dukrai augant motina užsakydavo mišias
ir maldydavo ubagus, kad Dievas vaisių užlaikytų, o prieš prasidedant
pirmosioms mėnesinėms mergaitę Nekalto Prasidėjimo šventėje nuvesdavo į
bažnyčią, ir motina melsdavosi bei prašydavo elgetos pasimelsti ta
intencija [6, 205]. Pirmųjų mėnesinių proga būdavo atliekamos brandynų
apeigos [7, 168-169]. Mėnesinių apraiškas vadindavo žiedais. Merginos
ir moterys mėnesinių dienomis mesdavo į upelį žiedus ir žoles [7, 169].
Jaunikis, važiuodamas pirštis, išgerdavo
žalią kiaušinį, kad gautų vaisingą pačią. Važiuojant į jungtuves
jaunikis įsideda į kišenę pilną javų varpą, kurią kunigas užvinčiavoja,
kad ir gyvenimas būtų pilnas. Grįžęs tikrina: kiek yra prisitrynę grūdų,
tiek bus ir vaikų [6, 206]. Nuotakos motina, išleidusi piršlius,
sušluosto nuo stalo trupinius ir neša gurban. Ten sušeria veršingai
karvei, kad Dievas laimintų vaisiumi [6, 205]. Prieš važiuojant į
bažnyčią, nuotaka kartu su pamergėmis tris kartus apeidavo stalą.
Einant apie stalą pamergės turi pačiupinėti staltiesę. Kelios apmergės
ją pačiupinės, tiek bus ir vaikų [6, 205]. Jaunųjų lovon, po pagalve
būdavo dedamas duonos kepalas (vaisingumo simbolis), o svočia nuleidėja,
guldydama jaunuosius, peržegnodama palaimina jaunuosius, palinki
vaisingo ir laimingo gyvenimo [8, 266].
Ypatingą vietą vestuvių apeigose užimdavo
sugultuvės. Išlikę seni papročiai ir pasakos kalba apie pirmosios
nakties išbandymus. Daugelio lietuvių pasakų siužetai pakartoja vestuvių
apeigas. Tokios, pasak N. Vėliaus, yra Bėgimas oželiui padedant,
Merga ragana, Slibino jaunoji, Slibinas jaunavedžių kambaryje,
Ištikimas tarnas, Dėkingas numirėlis ir kitos, kuriose senukas,
šventasis, ištikimas tarnas pirmąją vestuvių naktį ...iš merginos
išvaro velnius, iškrato bjaurybes (žalčius, gyvates, rupūžes), užmuša
jaunųjų miegamajame pasislėpusį slibiną, žaltį ir panašiai. O išvadavus
merginą iš velnio (ožio, meškos, slibino) nagų, tuoj įvyksta vestuvės
arba išvarius, užmušus velnią (žaltį, slibiną) pirmąją vestuvių naktį
jaunavedžių kambaryje prasideda laimingas sutuoktinių gyvenimas [9,
152]. Minėtos lietuvių ir kitų tautų pasakos bei legendos pasakoja apie
pirmosios nakties pavojus ir galimą jaunojo žūtį. Pirmoji sueitis su
moterimi vyrui yra pavojinga, tačiau gresia ne fizinė, o moralinė žūtis.
Palyginimui galima paminėti ir Senąjį
Testamentą. Tobijo knygoje aprašyta kilmingo žmogaus dukra, kuri buvo
ištekinta už septynių vyrų, bet visi jie žuvo pirmąją vestuvių naktį.
Aštuntasis Saros jaunikis Tobijas, kuris pildė savo palydovo ir globėjo
pamokymus, liko gyvas. Padedant globėjui, piktoji dvasia buvo išvaryta
iš Saros, ir tada jiedu laimingai gyveno.
Senieji lyčių santykius tvarkantys
papročiai labiau tiko žmogaus kaip rūšies išsaugojimui. Tik palaipsniui
iš socialine sąmone grįstų papročių išsivystė individualumu grįsti
santykiai ir meilė, kuri labiau tinko asmeninei sąmonei. Šiuolaikiniam
žmogui atrodo, kad jis pats žino, kas leistina ir kas ne. Todėl
atsiranda nuomonės ir lūkesčiai, dažnai nieko bendra neturintys su
tikrove.
Asmeninės vyro ir moters jungties negalima
įvertinti bendruomeniniais kriterijais ir praėjusių amžių sąmone, kuri
verčia žmogų paklusti socialinėms bei ideologinėms nuostatoms. Žmogus,
kuris papročiams ar įstatymams paklusta vien todėl, kad taip daro visi
arba iš baimės būti pasmerktam, nėra moralus. Pagrindinė moralaus
gyvenimo sąlyga yra laisvė: laisvė ne tik gėriui, bet ir blogiui.
Tačiau šiuolaikinis žmogus dar nepriaugo
tiek, kad galėtų tinkamai naudotis laisve. Laisvė kol kas dažniausiai
suprantama kaip visiškas suvaržymų nebuvimas. Siekiant laisvės, šiandien
yra laužomos senųjų papročių liekanos, atmetamos buvusios moralinės
nuostatos. Tokia įvykių raida yra natūrali ir dėsninga, nes laužant ir
paneigiant papročius pašalinamos kliūtys pasireikšti individualiai,
asmeninei sąmonei.
Individuali sąmonė, kuri visus ir viską
suvokia kaip atskira ir nepriklausoma, dažniausiai mąsto trumparegiškai
ir mano, kad beatodairiška laisvė galima be pasekmių. Tai racionalus,
viliojantis, bet klaidingas požiūris, kurį paprastai patikriname savo
gyvenimu. Kaip sako sena išmintis, kiekvienas mokosi iš savo klaidų.
Asmeninei sąmonei subręsti reikia daug patirties. Todėl tokios ilgos yra
laisvės pamokos.
Ilgą laiką atliekant kokį nors veiksmą,
atsiranda įprotis arba paprotys. Galima teigti, jog žodžiai paprotys
ir protas yra kilę iš veiksmažodžio pratinti. Pa + protas
reiškia paprotį arba pamintą, žemesnį protą. Pa + sąmonė
reiškia žemesnį sąmoningumą, kurį vadiname pasąmone. Kaip iš pasąmonės
kyla sąmonė (arba kaip iš socialinės sąmonės vystosi asmeninė sąmonė),
taip iš papročių išsivysto protas. Tačiau šis protas yra labai
suvaržytas ir apribotas visuotinai priimtų papročių. Toks protas yra
labiau socialinis nei asmeninis. Asmeninės sąmonės vystymuisi paprotys
turi būti atmestas ir paneigtas. Tokį vyksmą, t. y. senųjų papročių
laužymą ir paneigimą išgyveno ir išgyvena visos tautos, jau tapusios
civilizuotomis ir tebežengiančios į civilizaciją arba į asmeninį,
individualų sąmoningumą.
Nors papročiai saugo nuo netinkamo
elgesio, tačiau jie uždaro gyvenimą pastoviose formose ir stabdo
visuomenės bei žmogaus sąmonės vystymąsi. Ir todėl žmogus, varžomas
papročių bei spaudžiamas moralinių normų, išeina laimės ieškoti,
panašiai kaip sūnus palaidūnas iš evangelinio palyginimo.
Esame kryžkelėje. Iššvaistėme Tėvo duotą
palikimą, t. y. senuosius papročius ir moralines normas, o savųjų
asmeninės etikos normų dar neturime. Šitaip svarstant tampa aišku,
kodėl taip mažai laimės socialiniame ir asmeniniame gyvenime atneša
dabartinė laisvė lytinių santykių srityje. Priešingai, žmonių tarpusavio
bendravimo problemos, švelniai tariant, tapo tik sudėtingesnės,
skaudesnės ir sunkiau sprendžiamos. Juk nuo to, kaip bendrauja vyrai ir
moterys, priklauso gyvybės ir visuomenės tęstinumas. Susijungdami vyras
ir moteris teikia galimybę įsibūtinti naujai gyvybei. Naujos sielos gali
įsikūnyti tik per mus. Mes jas priimame arba atstumiame, priklausomai
nuo savo apsisprendimo. Be pareigos ir atsakomybės suvokimo prieš
gimstančius, lytiniai santykiai tampa egoistiški ir veda į savinaiką.
Nei viena visuomenė, atmetusi dorą ir
moralę, ilgai neišliko. Tai istorinė patirtis. Civilizacija formuojasi
ilgai, tačiau žlunga greitai. Sigmundas Freudas Įvadinėse paskaitose į
psichoanalizę rašė: Mes tikime, kad civilizacija yra sukurta
primityvių impulsų keliamo malonumo paaukojimo kaina. Anglų
antropologas ir etnologas Unvinas (J. D. Unwin), norėdamas įsitikinti
šio teiginio teisingumu, atliko išsamų įvairių žmonijos civilizacijų
seksualinės moralės tyrinėjimą. 1934 metais pasirodė jo veikalas Seksas
ir kultūra, kuriame jis aprašė 16-os aukštai išsivysčiusių šumerų,
babiloniečių, egiptiečių, asirų, graikų, persų, indų, romėnų, japonų ir
kt., ir 86-ių primityvių kultūrų istoriją.
Unvinas atrado, kad visose
jo tyrinėtose kultūrose tiek primityviose, tiek aukštai
išsivysčiusiose santykių tarp vyrų ir moterų kultūros lygio kilimas
siejosi su ekonomine, moksline ir kultūrine civilizacijos pažanga bei
geografiniu jos plitimu. Šios visuomenės, rašė Unvinas, gyveno
skirtingose geografinėse aplinkose; jos priklausė skirtingoms rasėms;
tačiau jų vedybinių papročių istorija yra tokia pati. Kiekvienos jų
raidos pradžioje lytinį elgesį reguliuojančios normos buvo panašios.
[Vėliau] kiekviena visuomenė sumažino savo seksualinių poreikių
patenkinimą iki minimumo ir jų socialinė energija sužydėdavo. Išplėtus
leistino seksualumo elgesio ratą, jų energija nusilpdavo ir išblėsdavo.
Esminis visų šių istorijų bruožas yra stebėtinas šių dėsningumų
pasikartojimo pastovumas [10, 98].
Augimas laisvei ir išėjimas į asmeninės
etikos lygį susietas su skausminga patirtimi. Jeigu yra atgalinis ryšys,
pasekmė ir skausmas, reiškia yra ir Dievas. Žmogus mokosi per kančią,
išgyvendamas gilius jausmus, kurie virsta nauju suvokimu. Laisvas žmogus
tai gimęs iš liūdesio ir kentėjimo, kokį patyrė sūnus palaidūnas.
Laisvės reikėjo tam, kad būtų pripažintas įstatymas, kad būtų nusilenkta
moralinėms normoms.
Kai, atmetęs senuosius papročius,
civilizuotas, jau asmeninės sąmonės žmogus patiria skaudžias senųjų
papročių atsisakymo pasekmes, išryškėja proto kūrybinė galia, tačiau
kartu ir jo siaurumas bei nepajėgumas aprėpti visus gyvenimo reiškinius.
Ir taip per skaudžią patirtį žmogus yra verčiamas lavinti savo mąstymą
ir auginti naują, viską vienijantį sąmoningumą integralinę ar dvasinę
sąmonę. Integralinis sąmoningumas jau yra pajėgus suvokti proto
pretenzijų nepagrįstumą ir senųjų papročių, paremtų mistiniu
dalyvavimu arba, paprasčiau sakant, širdies jausmu, esminį
teisingumą.
Išvada, apjungianti ir moralės saugotojų,
ir jos laužytojų požiūrius, yra tokia. Reikia ir net būtina atmesti
senųjų papročių lukštą, jų išorinį apvalkalą. Tačiau jų grūdas, esmė
visais amžiais lieka nepakitusi. Papročiai ir moralinės nuostatos,
kurios tvarkė skirtingų lyčių santykius ir meilę, buvo pagrįsti
samprata, kad lyčių santykiai ir meilė yra gyvybės pratęsimo šaltinis,
bendruomenės bei kiekvieno žmogaus gyvybingumo, fizinės ir dvasinės
sveikatos šaltinis. Tokia pat nuostata turėtų būti grįsti ir iš
asmeninės etikos kilę vyro ir moters santykiai.
Naudota literatūra:
1. Priroda i čelovek v religioznych predstavlenijach narodov Sibiri i
Severa (vtoraja polovina XIX načalo XX v.), Leningrad, 1976 // Cituota
pagal V. I. Eremina, Ritual i folklor, Leningrad, 1991.
2. Mify narodov mira, Enciklopedija, Moskva,1982, t. 1.
3. Tautosakos darbai, Kaunas, 1940, t. 7.
4. Lietuvininkai. Apie vakarų Lietuvą ir jos gyventojus XIX a. V., 1970.
5. Patackas A. Žarskus A. Virsmų knyga, Kaunas, 2002.
6. Kriauza A. Vaikai ir jų auginimas Kupiškio apylinkėje. // Gimtasai
kraštas, Šiauliai, 1943.
7. Yla S. Lietuvių šeimos tradicijos, Čikaga, 1978.
8. Buračas B. Kupiškėnų vestuvės. // Tautosakos darbai, t. 1, Kaunas,
1935.
9. Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, V., 1987.
10. Joseph D. Unwin, Sex and Culture. London, Oxford University Press,
1934. Cit. iš Gintautas Vaitoška, Laimingojo laukinio būklės ilgesys ir
naivioji seksologija kaip jaunuomenės tvirkinimo filosofinis pagrindas
// Soter, Religijos mokslo žurnalas, Kaunas, Vytauto Didžiojo
universiteto leidykla, 2007, Nr. 21(49). |