Aleksandras Žarskus
NAUJI KARALIAUS DRABUŽIAI
arba
KAM REIKALINGA LYČIŲ LYGYBĖ?
Prieš du ar tris metus atsilaikėme prieš brukamą
lygių galimybių projektą keistu pavadinimu Gender Loops. Ką jis
reiškia? Pavadinimuose slypi esmė. Gender yra naujakalbės žodis,
pakeičiantis angliškąjį sex arba lietuviškąjį lytis. Jei
lyčių buvo dvi, tai gender gali būti ir viena, ir daug. O žodis
loops reiškia kilpa. Kilpa kam? Kokia kilpa ir kam ji
reikalinga?
Šių metų vasarą Gender Loops sugrįžo, bet
jau pakeistu ir pagražintu pavadinimu: Lyčių lygybės ugdymo programa
darželinukams. Kas tą projektą finansuoja ir kokios jėgos ar
organizacijos jį paslapčia bando prastumti Lietuvoje, galima
pasiskaityti
čia. Paskaičius šį straipsnį
pagalvoji: ar gali tokie dalykai vykti normalioje valstybėje?
Normalioje, ko gero ne. Bet ar ES yra normali nepriklausoma valstybė?
Lietuvoje tokie dalykai tikrai vyksta pats įsitikinau, dalyvaudamas
liepos 31 d. Seimo narės Astos Baukutės suruoštoje diskusijoje apie
minėtą Lyčių lygybės ugdymo programą darželinukams. Jei ne
A. Baukutės pastangos paviešinti šį reikalą, platesnė visuomenė vargu ar
būtų ką nors apie tai žinojusi.
Šiaurės ministrų tarybos biuro patarėja Vida
Gintautaitė programos paskirtį apibūdino bendrais žodžiais: ji skirta
ugdyti socialinius gebėjimus, gerinti santykius tarp lyčių, išbandyti
kitos lyties galimybes ir lyčių lygybei plėtoti. Ir patikino, kad
programa ne apie lyties keitimą. Pristatymas paliko daug abejonių ir
klausimų, tačiau nei į vieną klausimą nebuvo aiškaus ir tiesioginio
atsakymo arba išsisukinėjimai, arba programa dar nebaigta versti, dar
per anksti, ar ne jos galioje spręsti. O programos vykdytoja, Moterų
informacijos centro vadovė Jūratė Šeduikienė patikino: Yra
finansavimas ir ta programa neišvengiamai turi judėti. Tarsi mums
sakytų: aš jau parsidaviau (priėmiau naująją ideologiją), o jūs jau
pusiau parsidavėte (priėmėte) ar greitai parsiduosite (priimsite), bet
pirmesniems teks geresnės vietos. Galų gale paaiškėjo, kad ši programa
turi pakeisti tradicinį mąstymą.
Lyčių lygybė, lygios galimybės, teisė ar laisvė
pasirinkti... atrodo tokie gražūs žodžiai, kuriems turėtume
beatodairiškai pritarti. Jei laisvės ar lygybės iš tiesų reikia ir tenka
už jas kovoti, tada taip tai vertybės, bet kai laisvė ar lygybė yra
siūloma, pradedi galvoti, kad nemokamas sūris būna tik spąstuose. Dar
blogiau brukamos teisės ir laisvės pamažu tampa prievarta. Ką duoda
laisvė ar teisė pasirinkti lytį? Kas slypi po lyčių lygybės skraiste?
Įdomus, tarsi užkratas plintantis reiškinys:
kalbame tik apie formą, apie išorinius reiškinius, pamiršdami esmę.
Kalbame tik apie tai, kaip vyksta ar daroma, bet visai nekalbame
kodėl ar kam taip daroma. Kalbame apie lyčių lygybę,
svarstome įvairiausius projektus ir būdus, kaip tą lygybę įgyvendinti.
Tam yra sukurta daug naujų institucijų, naujų žodžių, bet kažkodėl
niekas neklausia, kodėl norima sulyginti lytis. Tarsi burnos šitam
klausimui būtų užrištos. Keista, ar ne?
Tas pats buvo ir tebėra, svarstant naująjį šeimos
apibrėžimą, kuris patenkintų ES komisarus. Vėlgi buvo svarstoma ir
tebesvarstoma, kokia šeima galėtų būti, bet niekas nekelia
klausimo: kam šeima yra skirta? Kalbama tik apie galimas šeimos
formas, visai pamirštant esmę. Jeigu paklaustume, kam šeima yra
skirta, iš karto būtų aišku, kokia ji tūrėtų būti. Jei šeima yra skirta
sudaryti tinkamiausias sąlygas tautos ateičiai, vaikams atsirasti ir
jiems augti, tai aišku, kad tai turi būti tik vyro ir moters santuoka.
Ir visos diskusijos atkrinta. Kai 1992 metais buvo rašoma Lietuvos
Respublikos Konstitucija, dar buvo savaime suprantama, kad santuoka
natūraliai priklauso šeimai ir kitaip negali būti, taip
Taigi, kodėl norima sulyginti lytis? Ką tai duoda,
kokios to pasekmės? Ogi tokios pačios ar bent labai panašios, kaip ir
šeimos išardymas mažėja vaikų, traukiasi mūsų ateitis.
Lytis yra socialinis-kultūrinis konstruktas, taip
teigia naujoji ideologija. Persakant paprastais žodžiais išeina, kad
lytimi tampama. Tačiau tai tik pusė tiesos. Berniuku ar mergaite
gimstama, tačiau tikru vyru ar moterimi tampama. Dar ne taip seniai ir
psichologai kalbėjo, kad lytinis tapatumas (identitetas) yra labai
svarbus, o jo neaiškumas sutrikdo asmens raidą. Dabar viskas apsivertė
yda tapo dorybe. Atrodo, kad greitai gyvensime išvirkščiame
pasaulyje.
Lytiškumas yra gana trapus reiškinys, todėl visos
kultūros labai rūpinosi biologinio lytiškumo įtvirtinimu
socialinėje-kultūrinėje plotmėje, šiuolaikiškai sakant, lytiniu
tapatumu. Tiktai tada, kai vyras yra vyru, o moteris yra moterimi,
visuomenė gali sėkmingai gyvuoti ir plėstis. Santykiai tarp vyro ir
moters yra kultūros pagrindas. Genderinė kultūra, nežinau kaip ją
pavadinti belyte, vienalyte ar daugialyte, ko gero, negali
egzistuoti, bent jau ilgai. Tokio pavyzdžio žmonijos istorijoje nėra.
Ar vaikai, kuriems bus sutrikdytas lytinis
tapatumas, norės tapti tėvais, ir ar iš viso galės? Ar mergaitė, kuri
norės tapti ar taps berniuku, susilauks savo vaikų, tuo labiau, kai
jai bus įteigta, kad gimdymas yra praeities atgyvena ir dabar vaikai
atsiranda mėgintuvėliuose, inkubatoriuose ar kitokiuose techniniuose
įtaisymuose? O berniukas, kuris manysis esąs mergaitė ar taps
mergaite, gimdyti negalės biologiškai.
Kas laukia tokios visuomenės? Senėjimas ir lėta
mirtis. Nebus kam pasirūpinti senstančiais ir todėl ant kulnų lipa
eutanazijos įteisinimas. Jis būtinai bus priimtas: gerai gyvenęs žmogus
nori ir gerai mirti. Atrodo viskas logiška, jei ne viena smulkmena,
primestos teisės ir laisvės pamažu išvirsta į prievartą. Išvirkštumo
arba prievartos požymių demokratinėje visuomenėje vis daugėja. Greitai
bus prievartinis skiepijimas. Aišku, pavadinimas bus kitoks, pavyzdžiui,
vaiko teisė būti sveikam. O tėvai, kurie priešinsis tokiai prievartai
bus baudžiami už neatsakingumą.
Šeimos ardymas, draudimas vartoti žodžius tėvas,
motina (kol kas tik oficialiuose dokumentuose), lytinio tapatumo
ardymas ir kitokių lytinių perversijų skatinimas bei įteisinimas,
jaunimui palankios paslaugos (visa, kas skatina ankstyvą seksualinį
aktyvumą), juvenalinė justicija (vaikų teisės ir kova prieš vaikų
prievartą, o iš tiesų įstatymai, įgalinantys atimti vaikus iš šeimos),
eutanazija, prievartinis skiepijimas, šeimos planavimo priemonės, teisė
į abortą (iki šiol buvo tik laisvė daryti abortą arba ne, dabar jau
kalbama apie teisę į abortą, o paskui teisė pavirs prievarta), teisė į
dirbtinį apvaisinimą (vėlgi teisė, eugenikų mintyse jau pavirtusi į
prievartą), reprodukcinė sveikata, gėjų paradai, tolerancija,
diskriminacijos, t. y. pasirinkimo draudimas, amžiaus cenzo
seksualiniams santykiams mažinimas ir artėjantis pedofilijos
pervardinimas bei jos įteisinimas tai tik atskiros vieningos
biopolitikos priemonės ar kryptys. [Biopolitika valdžios
galia valdyti gyvybę, M. Fuko (Foucault) terminas.] Ko gero, dar ne
visas ir ne visai tiksliai išvardinau, nes sunku susigaudyti išoriškai
skirtingose, bet iš esmės nukreiptose į tą patį tikslą biopolitikos
priemonėse. Tuo labiau, kad pavadinimai maskuoja ir daro nepastebimą
priemonės esmę.
Iš kur tas visuotinis aklumas, kaip Anderseno
pasakoje Nauji karaliaus drabužiai? Reikia žiūrėti giliau.
Svarbiausia, kaip paaiškinti, kad niekas nebūtų kaltinamas. Kaltinome ir
kaltiname kapitalizmą, fašizmą, komunizmą, sovietmečio palikimą, dabar
kaltiname terorizmą, masonus, iliuminatus, sionistus, globalizmą. Kaltų
ieškojimas reiškia priešų ieškojimą. O priešus reikia sunaikinti. Taip
ir gyvename, naikindami vieni kitus.
Kovoti su išoriniais priešais tai tas pats, kaip
kovoti su devyngalviu slibinu, kurio nukirstos galvos vis atauga. Jeigu
ir yra tai, ką galima vadinti priešu, tai šis priešas mumyse,
mano ir tavo viduje. Tai mūsų pažmoniškosios galios, mūsų
ego.
Vartotojų civilizacija priėjo naują, labai svarbią
ribą, už kurios matyti dvi galimybės, visiškai priešingos ir pagal
veikimo būdus, ir pagal pasekmes. Pirmoji galimybė: iš esmės mažinti
vartojimą ir gyventi ekologiškai, nealinant planetos, o antroji
įvairiais būdais mažinti vartotojų skaičių.
Ir vienas, ir kitas variantas kyla iš tam tikros
gyvenimo filosofijos arba pasaulėžiūros. Riba jau peržengta. Mes jau
pasirinkome, nors nebuvo jokių debatų, balsavimo ar referendumo.
Turbūt visi lengvai atspėjote, ką pasirinkome. Žiniasklaida kalba tik
apie ekonomikos augimą. Vartotojų visuomenei reikia nuolatinio
augimo.
Girdime apie auksinį milijardą, t. y. apie tai,
kad žemė pajėgi aprūpinti tik vieną milijardą tokių nepasotinamų
vartotojų. Beveik visuotinai paplitusi nuomonė, kad žemėje
gyventojų per daug. Tačiau tikriausiai visi tikisi, kad pateks į
tą auksinį milijardą.
Esame šio pasirinkimo įkaitai ir tikimės, kad
vartotojų naikinimas arba biopolitika palies kitus, bet ne mane. Aš
pastebėjau, kad visi abortų šalininkai tai žmonės, kurie suspėjo
gimti, yra pasakęs buvęs JAV prezidentas. R. Reiganas (Ronald
Reagan). Nepasirinkome meilės, nenorime aukotis, savęs apriboti, bet
pasirinkome modernią, rafinuotą kovą už būvį trumpalaikiame žemiškame
vartotojų rojuje.
Šitas mūsų labiau pasąmoninis nei
sąmoningas pasirinkimas mažinti vartotojus akivaizdžiai matėsi
aukščiau minėtoje diskusijoje apie lyčių lygybę buvo kalbama tik apie
formalius dalykus. Ir kai trumpai išsakiau čia išdėstytas mintis, niekas
neprieštaravo, bet diskusija ir toliau vyko tame pačiame
paviršutiniškame lygyje, tarsi niekas to neišgirdo.
Įdomu buvo girdėti, kaip tie, kurie nori ir galėtų
sustabdyti ar bent pristabdyti minėtą projektą, norėdami pasakyti kas
apnuogina šio projekto klastą, visų pirma atsiprašydavo projekto
stūmėjų: negalvokit, kad mes jus demonizuojame ar laikome priešais.
Tolerancija su reveransu. Bet tuo nepasižymėjo projekto stūmėjų pusė:
netolerancija nebus toleruojama. Ir kam tas reveransas? Ar tai ne
užuomina į būsimą pritarimą ar bent jau nesipriešinimą projekto
įgyvendinimui? Sena patarlė sako: Neik su velniu obuoliauti.
Ta maskuotė ir klasta, su kuria yra atnešami į
Lietuvą ir į kitas šalis iš užsienio (šiuo atveju iš Šiaurės šalių)
finansuojami projektai, labai primena legendinį Trojos arklį. Iš tiesų,
po saule nieko nauja istorija nuolat kartojasi, kaip sako Ekleziasto
knygos autorius. Ir mes, kaip tie Trojos gyventojai, pamatę paliktą
medinį arklį, svarstome, kas tai galėtų būti, kam jis tinkamas, ar
reikia jį įsitempti į miestą, ar tai neprieštarauja esamiems įstatymams
ir pan. Bet niekas nesidomi esme: kas yra jo viduje.
Manau, visi supranta, kad mokyti berniukus būti
mergaitėmis, o mergaites berniukais yra absurdas, nesąmonė, bet labai
rimtais veidais kalbame ir apie tai, ir iš kur ta programa finansuojama,
ir kiek jos stūmimas atitinka įstatymus, kiek ji padeda ar kenkia
vaikams ir pan. Visai kaip H. K. Anderseno pasakoje Nauji karaliaus
drabužiai. Tačiau niekas nepasako, kad tokių absurdų iš viso neturėtų
būti, kad karalius yra nuogas. Tiesa, kažkas ištarė, kad už tuos
pinigus geriau būtų atspausdinti vaikams Anderseno pasakas. Jas vertėtų
ir suaugusiems pasiskaityti, kad suprastume, jog tyras vaiko žvilgsnis
gali būti išmintingesnis už protingųjų gudrumą.
Susidaro vaizdas, kad ši ir kitos biopolitikos
programos bei priemonės, kaip ir pasakoje apgavikų audėjų audžiamas
audeklas, iš kurio buvo siuvami nauji karaliaus darbužiai, turi keistą
ypatybę: yra nematomos tiems, kurie neverti jų turimos vietos arba
per daug kvaili (citata iš Anderseno pasakos).
Ar ne taip yra ir su nematomu biopolitikos
audeklu, iš kurio gudrieji siuvėjai sukerpa įvairias programas,
paslaugas, teises ar įstatymus? Giriame naująjį karaliaus rūbą, jei
norime būti verti užimamos vietos ar, nenorėdami pasirodyti kvaili,
atsilikę, homofobai ar fundamentalistai, liekame abejingi ir
nesipriešiname.
Jeigu ir toliau tokioje plotmėje vyks diskusijos
apie dovanai atvežamus (finansuojamus) projektus, anksčiau ar vėliau
juos priimsime ir įteisinsime. Sena tiesa: dyki pinigai ištvirkina
žmones.
Pagrindinės vertybės, užtikrinančios žmonių
bendruomenės ir kultūros stabilumą, yra išjudintos ir keičiamos. Tačiau
reikia atsiminti, kad yra tokios pamatinės, galima sakyti, paties Kūrėjo
nustatytos vertybės, be kurių bet kuri bendruomenė išsigimsta ir
išnyksta. Tokios vertybės yra šeima ir lytis. Jų negalima
keisti ir nereikia diskutuoti apie galimus pakeitimus, nes jeigu
įsileisime į diskusijas, tai anksčiau ar vėliau priimsime naujas, jau ne
iš dvasinės žmogaus prigimties, bet iš kūno ir jo nuodėmingumo kylančias
pažiūras bei vertybes.
|
Į puslapį - VYDIJA