Aleksandras Žarskus
ILGOS LAISVĖS PAMOKOS
Kiekvienos
tiesos pradžia yra Dievuje.
Kai ji
pasireiškia per žmogų, tai nereiškia,
kad ji kyla iš
žmogaus, bet žmogus yra tokio
skaistumo, kad
tiesa gali pasireikšti per jį.
B. Paskalis
1. Senoji pasaulėvoka ir dekoherencija
Tyrinėjant ir gilinantis į senuosius
papročius iškilo du tarpusavyje susiję klausimai:
1. Kokiu būdu ar iš kur atsirado
papročiai, kuriuose slypi tokia svaiginanti dorinė gelmė?
2. Kodėl senieji papročiai palaipsniui
prarado savo gelmę ir pamažu visai išnyko?
Ypač rūpėjo rasti atsakymą į pirmąjį
klausimą. Juk tai, ką atradome studijuodami senuosius papročius, griovė
vyraujančią šiuolaikinę mokslinę pasaulėžiūrą, evoliucijos teoriją,
kad viskas vystosi nuo paprasto, nuo primityvaus į sudėtingumą, į vis
aukštyn kylantį progresą, o ten, senovėje galėjo būti tik kažkas labai
primityvaus. Tuo tarpu atradimai, padaryti be išankstinių įsitikinimų
studijuojant senuosius papročius, rodė priešingai, kad šviesa yra
pradžioje, ir kuo arčiau naujųjų bei moderniųjų laikų, tuo daugiau
tamsos, pasimetimo ir destrukcijos.
Senųjų papročių irimas, jų destrukcija
pastebėta ir aprašyta visuose virsmuose, yra tokia akivaizdi, jog ji
atrodė savaime suprantama. Klausimas, ar senųjų papročių lėkštėjimas
prieštarauja evoliucijos teorijai, netgi nebuvo keltas. Tik nuolat
kirbėjo mintis: kaip ir kokiu būdu senieji papročiai atsirado? Ir tik
dabar pilnai suvokėme, kad atradimai, surašyti Virsmų knygoje,
prieštarauja vyraujančiai pasaulėžiūrai.
Virsmų knygoje išdėstyta teorija
yra paremta surinkta tautosakine medžiaga. Tačiau, kad būtų galima
atsakyti į pirmąjį klausimą, kažko trūko. Evoliucijos progreso teorija
taip pat yra pagrįsta faktais ir gana akivaizdi. Tad kuri iš jų
teisinga? O gal jos, kaip forma ir esmė, apie kurių
santykį daug rašyta Virsmų knygoje, tarpusavyje sąveikaudamos
nuolat viena kitą papildo?
Istorijos ratas sukasi vis greičiau. Esame
liudininkai didžiulių pasikeitimų, įvykusių mūsų gyvenime per
pastaruosius 50 metų. Akivaizdus yra mokslinis-techninis žmonijos
progresas, t. y. pasiekimai formos srityje, tačiau ne mažiau akivaizdūs
yra praradimai esmės, kitaip sakant, doros ir religijos srityse.
Atrandame prarasdami. Laimime
pralaimėdami. Progresuojame regresuodami. Vystydamiesi, individualėdami
išsivienijame. Atsiskirdami susijungiame. Vienydamiesi išsiskiriame.
Tačiau palyginti mūsų laimėjimus ir pralaimėjimus, atradimus ir
praradimus yra sunku, nes tai labai skirtingi dalykai, kurie matuojami
nesulyginamais matais. Argi galima lyginti formą su esme?
Evoliucijos teorijai priešinga kryptis
akivaizdžiai matoma ir kitose žmogaus veiklos srityse, ypač mene bei
religijoje. Tai, kas religijoje vadinama sekuliarizacija arba
pasaulėjimu, yra tas pats destruktyvus vyksmas, pasireiškiantis ne
tik religijoje, bet visose žmogaus veiklos srityse. Virsmų knygoje
jis parodytas kaip faktas ir aprašytas iliustruojant konkrečiais
papročių seklėjimo pavyzdžiais. Nesigilinant į jo šaknis ir atsiradimą,
šis vyksmas atrodo kaip natūralus, savaiminis nutolimas nuo ištakų, vis
stiprėjant, individualėjant asmenybei. Tuo pačiu vis daugėja formos
apraiškų, kurios vis labiau pridengia nenumaldomai nutolstančią esmę.
Virsmų knygoje aprašytas papročių
seklėjimas aiškinamas per esmės ir formos sąveiką. Tačiau tai tėra
teoriniai pasvarstymai, kuriems trūksta įrodymų ar pagrindimo, vadinamų
moksliniais. Jų ieškosime pasaulėžiūrą formuojančiame moksle fizikoje.
Per paskutiniuosius du dešimtmečius
kvantinė fizika tarsi iš naujo gimė, o joje įvykę pasikeitimai Virsmų
knygoje aprašytąją esmės ir formos sąveiką bei papročių seklėjimą
įgalina pagrįsti rimtai ir moksliškai. Beveik šimto metų prireikė, kol
fizikai išdrįso priimti kvantinės teorijos teiginius. Prisiminkime, kad
prireikė 200 metų, kol N. Koperniko atrastasis heliocentrinis pasaulio
modelis (saulė yra pasaulio centras) buvo pripažintas. Geocentrinis
modelis (žemė yra pasaulio centras) yra akivaizdesnis. Taip ir dabar:
klasikinė fizika yra akivaizdesnė už kvantinę.
Padėtis pasikeitė tik visai neseniai, kai
eksperimentai patvirtino neįprastų būsenų egzistavimą ir mokslininkai
šias neįprastas būsenas, supainiotas, neatskiriamas, superpozicines,
o sakant Virsmų knygos sąvokomis esmines, pradėjo
taikyti techninėje įrangoje. Nebėra prasmės ginčytis, egzistuoja
neatskiriamos būsenos ar ne, kuomet jos jau veikia techniniuose
įrenginiuose, o jų savybės visiškai atitinka tas, kurias nurodo kvantinė
teorija.
Reikia pastebėti, kad sąvoka kvantinis
dažnai tik trukdo giliau suvokti kvantinę teoriją. Sąvoką kvantas
įvedė M. Plankas (Max Planck), kuris teigė, kad perėjimai tarp tam tikrų
būsenų vyksta ne tolygiai, bet porcijomis arba energijos kvantais.
Šiuolaikinė kvantinė teorija kalba ne tik apie energinės apykaitos
diskretiškumą ar bangos-dalelės dualizmą. Dabar kvantinė teorija
tyrinėja ryšius tarp dalies ir visumos, energijos ir informacijos
apykaitą bei perėjimus (virsmus) iš kvantinio arba
neišreikštojo, nematomojo pasaulio į klasikinį arba išreikštąjį,
regimąjį pasaulį ir atvirkščiai.
Šiuolaikinė kvantinė teorija teigia, kad
materija, t. y. medžiaga ir žinomi fiziniai laukai nėra pasaulio
pagrindas, o sudaro tik labai nedidelę dalį visuminės kvantinės
tikrovės. Ji naudoja dar negirdėtas ir iš pradžių sunkiai suprantamas
sąvokas. Ji teigia, kad egzistuoja tokios būsenos, kurios neturi jokių
atitikmenų klasikiniame erdvės ir laiko pasaulyje, ir todėl jos negali
būti suprastos ir aprašytos klasikinės fizikos rėmuose. Klasikinės
fizikos požiūriu, tai ypatingos būsenos su viršgamtinėmis savybėmis ir
galimybėmis.
Šios viršgamtinės, mistinės arba
magiškos būsenos pavadintos entangled states, pažodžiui išvertus
supainiotos būsenos. Lietuviškai galima sakyti ir taip:
vieningosios ar vienovės būsenos, t. y. jos tiek
supainiotos, kad viskas tampa nebeatskiriama, tarsi viẽna. Ši būsena
maždaug atitinka tai, kas Virsmų knygoje buvo vadinta esà
arba esmė.
Kvantinio supainiojimo arba
vienovės būsenos tai ne teorinė abstrakcija, kurią sugalvojo
teoretikai, bet objektyvus mus supančios tikrovės faktas. Šios
fantastinės galimybės jau yra pritaikytos techninėje įrangoje ir
veikia praktiškai. Pavyzdžiui, firma MagiQ
(http://www.magiqtech.com) gamina kvantines kriptografines sistemas,
kuriose naudojama kvantinio supainiojimo būsena, visiškai apsauganti
ryšius nuo bet kokio pasiklausymo.
Paprastai ši būsena nusakoma taip:
kvantinis supainiojimas tai sudėtingos sistemos būsena, kurios
negalima suskirstyti į visiškai savarankiškas, nepriklausomas dalis.
Ši būsena dar vadinama neseparacinė, t. y. neatskiriama.
Dalinis kvantinio supainiojimo būsenos variantas yra
superpozicinės būsenos.
Su kvantinio supainiojimo būsena
neatsiejamai susieta dekoherencijos sąvoka.
Dekoherencija (lot. de + cohaerentia = iš +
susijęs, esąs ankštame sąryšyje) tai procesas, kai sistemai
sąveikaujant su aplinka pažeidžiama kvantinio supainiojimo ar
superpozicinė būsena. Dekoherencijos metu mažėja kvantinis
supainiojimas, išyra visiška vienovė ir išnyksta harmonija, kuri buvo
maksimaliai supainiotoje būsenoje. To pasėkoje sistemos dalys pradeda
atsiskirinėti viena nuo kitos iki visiškos nepriklausomybės. Tuo pačiu
atskiros dalys lokalizuojasi, t. y. įsivietina, įsierdvina,
kitaip sakant, kiekviena sistemos dalis įgyja atskirą, matomą formą ir
tankų kūną.
Susiformavo atskira kvantinės teorijos
šaka dekoherencija. Knygos Dekoherencija ir klasikinio
pasaulio išraiška kvantinėje teorijoje autorių internetinėje svetainėje
(http://www.decoherence.de)
tarp kitų dalykų aiškinama, kodėl atrodo, kad makroskopinės
sistemos pasižymi mums įprastomis klasikinėmis savybėmis; kodėl kai
kurie objektai mums atrodo esą lokalizuoti erdvėje; kodėl
fizikoje yra du prieštaringi aprašymo lygiai: klasikinis ir kvantinis;
kad yra tik vienas, visoms fizinėms teorijoms pagrindinis skeletas tai
kvantinė teorija.
Materialus pasaulis, kuris anksčiau
laikytas visa ko pagrindu, kvantinės teorijos požiūriu yra antrinis
reiškinys kvantinėje Tikrovėje. Visas klasikinis pasaulis yra
panardintas aukštesniuose kvantinės tikrovės lygiuose. Kvantinės
teorijos šviesoje atsiveria kvapą gniaužianti gelmė, visaapimanti
vienovė ir nuostabus pasaulėdaros dėsnių grožis.
Rekoherencija dar viena
kvantinės teorijos sąvoka. Rekoherencija tai atvirkštinis
procesas dekoherencijai, kuris atstato kvantinį supainiojimą,
vienovę tarp atskirų sistemos dalių.
Kvantinio supainiojimo matas, jo kitimas
ir fiziniai procesai, silpninantys (dekoherencija) ar stiprinantys
(rekoherencija) kvantinį supainiojimą, yra pagrindinės sistemos
charakteristikos.
Mokslas buvo priverstas žengti
psichologiškai sunkų žingsnį. Teko pereiti nuo įprastinės pusiau
klasikinės kvantinės mechanikos, būtinai reikalaujančios
klasikinio stebėtojo (matavimo prietaiso), prie grynai kvantinio
suvokimo, kuriame nebeliko vietos klasikiniam požiūriui. Tai iš tiesų
revoliucinis žingsnis.
To pasėkoje kvantinis požiūris į supančią
tikrovę tapo savipakankama suderinta teorija, paremta vieningais
bendrais principais, logiškai talpinanti savyje klasikinę fiziką, kaip
dalinį kvantinio aprašymo atvejį.
Kvantinis supainiojimas arba
vienovės būsena, dekoherencija ir rekoherencija tai trys
pagrindinės kvantinės teorijos sąvokos, kurios padės mus rasti atsakymą
į pradžioje iškeltus klausimus.
Knygos Kvantinė magija autorius
S. Doroninas rašo: Kvantinei teorijai liko žengti dar vieną žingsnį,
netgi ne teorinį, o grynai psichologinį: pakeisti terminologiją ir
paprastesne kalba papasakoti apie rezultatus, tame tarpe ir apie dvigubą
mus supančių objektų prigimtį: apie nelokalinę arba dvasinę, neregimąją,
nesutvertąją, ir apie tankiąją arba medžiaginę, regimąją, sutvertąją.
Apie tai, kad klasikinio arba regimojo pasaulio pagrindas yra nelokalinė
kvantinė tikrovė, kuri yra belaikė, beerdvė ir nemateriali. [S. I.
Doronin, Kvantovaja magija, Sankt-Peterburg, Izdatelskaja grupa
Vesj, 2007]
Kalbant apie suprantamesnes
sąvokas, eilinį kartą tenka pripažinti, jog jas galima ir prisiminti.
Juk toks pasaulio vaizdas, kurį atskleidė kvantinė teorija, buvo iki
įsigalint mokslinei pasaulėžiūrai. Galbūt reikia kai kurių naujų sąvokų,
bet kol jų nėra, mes galime vartoti jau žinomas, su virsmu
susijusias sąvokas.
Virsmų knygoje rašėme, kad
virsmas turi daug vardų. Dekoherencija taipogi yra
daugiavardė. Visų pirma tai gimimas. Juk gimimas, kaip ir
dekoherencija, yra perėjimas, virsmas iš neregimosios plotmės į
regimąją. Tai, ką mes vadiname pasaulio sukūrimu, vystymusi, evoliucija
ir vadinamasis progresas taip pat yra dekoherencija. O asmeninė,
individuali sąmonė, egoizmas, privati nuosavybė, prieraiši meilė ir kiti
įvairūs prisirišimai yra dekoherencijos pasekmės.
Rekoherencija yra dekoherencijos
priešybė, tai vienas nuo kito priklausantys reiškiniai. Rekoherencija
taipogi turi daug vardų. Visų pirma tai, ką mes vadiname mirtimi,
katastrofomis ar pasaulio pabaiga, vienu žodžiu, visi tie procesai,
kurie per daug išsivienijusius, nutolusius grąžina į vienovės būseną.
O egoizmo mažinimas, nusižeminimas, atsirišimas nuo šio pasaulio, turtų
išdalijimas, artimųjų ir savęs atsižadėjimas ar savęs skaistinimas yra
rekoherencija arba ėjimas dievop, į kvantinio supainiojimo arba vienovės
būseną, apie kurią Jėzus yra sakęs: Aš ir Tėvas esame viena (Jn
10, 30).
Prisimename iš virsmo sąvokos, kad mirtis
ir gimimas yra dvi neatskiriamos vieno ir to paties reiškinio pusės:
gimti reiškia mirti, o mirti reiškia gimti. Lygiai taip ir dekoherencija
bei rekoherencija yra vieno ir to paties reiškinio pusės. Dekoherencija
reiškia rekoherencijos mažėjimą ir atvirkščiai. Tai visaapimantis
dėsningumas, reiškiantis, kad viskas anksčiau ar vėliau išvirsta,
pereina į savo priešybę. Tamsa virsta į šviesą, jaunas į seną, mirtis į
gimimą, matomas į nematomą ir panašiai. Graikai šį dėsnį vadino
enantiodromija pažodžiui tai reiškia bėgimas
priešpriešiais.
Kvantinėje teorijoje jau yra įvestas
kiekybinis dekoherencijos ir rekoherencijos matas. Jis svyruoja nuo
vieneto iki nulio. Kvantinio supainiojimo vienovės būsenoje
rekoherencija yra vienetas, o dekoherencija lygi nuliui. Kvantinėje
teorijoje tokia būsena, verčiant pažodžiui, vadinama švari, o
lietuviškai tai skaisti būsena. Tai būsena, į kurią veda
visos religijos ir kuri, kalbant įprastomis sąvokomis, yra Dievo
buveinė. Apaštalas Jonas savo laiške rašo: Kiekvienas, kas turi jame
tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis (Dievas) yra
skaistus (1Jn 3, 3). Todėl kvantinio supainiojimo arba
superpozicinę būseną mes galime vadinti skaisčioji būsena
arba skaistusis pasaulėdaros lygmuo.
Didėjant dekoherencijai randasi formos,
pavidalai, atskiri objektai, erdvė, laikas..., trumpai sakant, randasi
materialus regimasis pasaulis. Būtent randasi senovine to
žodžio prasme, kai kas nors atsiranda tarsi iš nieko, pavyzdžiui,
rasa, debesis, žolelė (Ant dirvų pradeda rastis žolelė [LKŽ]), gyvis
(Tokis mažiukas veršiukas radõs [LKŽ]).
Dekoherencijai artėjant prie vieneto, o
rekoherencijai prie nulio, formos, pavidalai tampa trapūs, ima senti,
irti, sirgti. Prasideda atvirkštinis rekoherencijos arba susivienijimo
procesas, kurį mes dažniausiai vadiname mirtimi, žlugimu ar pasaulio
pabaiga, o remdamiesi materialistine pasaulėžiūra laikome išnykimu.
Senovėje šis vyksmas nelaikytas išnykimu,
bet tik perkeitimu. Toks šio reiškinio suvokimas bene geriausiai dar
išliko kalboje, o ypač senesniuose žodžiuose.
Вечером занемог, утром переставился
Vakare sunegalavo, o ryte persikeitė. Переставляет Бог всех
и праведных, и грешных Perkeičia Dievas visus ir
teisiuosius, ir nuodėminguosius. Tai sakiniai iš Vl. Dalio žodyno.
Vietoj žodžio mirtis, kuris naudojamas šiandien, yra panaudotas
veiksmažodis переставляет, переставился per(si)keitė,
kuris Rusijos kaimuose vartotas dar XIX amžiuje.
Lietuvių kalboje senžodis novis
reiškia mirtis. Na, visoms musėms bus novis. Visaip tas peles
novijam, o jų vis yr ir yr [LKŽ]. Latvių kalbos žodis nave taip
pat reiškia mirtis, o sen. slavų kalboje žodžiai навь, навий,
навей reiškia numirėlis.
Visų čia suminėtų žodžių priebalsių
skeletas yra n-v. Tačiau kita žodžių, sudarytų iš to paties
priebalsių skeleto, prasmė yra priešinga: navyna, naujyna, naujiena,
naujas (v > u), rus. новый, lot. novo, novus.
Veiksmažodis novyti išlaikė abi visiškai priešingas reiškmes, tik
viena jų mirti, žudyti išliko lietuvių kalboje, o kita
naujinti rusų kalboje. Vl. Dalio žodyne новить reiškia
naujinti. Рой новить (Atnaujinti bičių spiečių).
Dekoherencija irimas, senėjimas,
sirgimas, žlugimas pavirsta rekoherencija, t. y. atsinaujinimu, kaip ir
mirtis pavirsta gimimu. Tai tiksliai išreiškia kalbinė formulė:
mir-ti rim-ti. Tep ir nuvejo žmogus kaip ryto rasa [LKŽ].
Juk ne veltui sakoma, kad nuo mirties išgelbsti tik mirtis.
Žvaigždė prie grumsto grūdas,
Po lietaus ištrūksta jo dvasia
gyvybė.
Ir kaip visų stebuklingiausias daiktas
Į mirtį atsispyręs ima augt. (Just. Marcinkevičius)
Mįslė: Tu būk ir supūk, o aš eisiu
saulės pažiūrėti. (dygstantis grūdas).
Rėdos ratą galima papildyti įjungiant į jį
visa ko Šaltinį skaisčiąją arba nelokalinę kvantinę būseną, iš kurios
viskas kyla ir į kurią viskas sugrįžta (žr. brėž.). Virš horizontalios
linijos, skirinčios gimimo ir mirties virsmus, yra klasikinis erdvės ir
laiko pasaulis, kuriame gyvename mes, o žemiau šios linijos prasideda
subtilieji pasauliai. Arčiausiai šios linijos yra vėlių ir vaiduoklių
pasaulis, kurio išsivienijimo laipsnis dar pakankamai didelis, kad esant
tam tikroms sąlygoms jį matytume. Po jo seka kiti, vis mažėjančio
išsivienijimo laipsnio, subtilieji pasauliai, kuriuos paprastai vadiname
įvairaus lygio dangumis arba rojais. Ir visa tai iškyla iš pirminio
Šaltinio skaisčiosios būsenos. Nors tai neįmanoma pavaizduoti, bet
pabandėme. Tačiau reikia turėti omenyje, kad mastelis schemoje
neišlaikytas. Viršutinė Rėdos rato dalis medžiaginis pasaulis užima
beveik pusę brėžinio. Tuo tarpu jis yra tik labai nedidelė Visumos
dalis.
Visą laiką jautėme, kad Kalėdų slėpinyje
lieka kažkokia mįslė. Kalėdų virsmas yra tarsi svarbiausias, nes juo
Rėdos Ratas prasideda ir pasibaigia. Sujungus Rėdos Ratą su skaisčiąja
arba kvantinio supainiojimo būsena, pasitvirtino prielaida, kad Kalėdų
virsmas iš tiesų yra pradžios ir pabaigos taškas. Paslaptingieji Kalėdų
nakties įvykiai vanduo virsta vynu, gyvuliai kalba žmonių kalba,
atsiveria dangus tapo suprantami kaip simbolinės priemonės,
pasakojančios apie žmonių kalba neišreiškiamas skaisčiosios būsenos
savybes, kai žemiausias Rėdos Rato taškas prisiliečia ar bent priartėja
prie pirminio Šaltinio. Vandens virtimas vynu simboliškai išreiškia
visos materijos ir visa kas yra perkeitimą į kitokią kokybę, o
visažinojmo ir visa ko vienovės metafora yra suprantama tapusi gyvulių
kalba. Ir visa tai, skirtingai nuo paparčio žiedo ieškojimo (Rasos
virsme), kur reikalingos pastangos, įvyksta savaime, kaip natūrali
duotybė, atėjus tam tikram laikui.
2. Sąmonės iš(si)vienijimas ir jos
įvietinimas
Jau anksčiau buvau priėjęs išvados, kad
žmogus yra lokalizuota sąmonė, kitaip sakant, įerdvinta arba
įvietinta (local angl. vietinis, vieta) ir įlaikinta sąmonė.
Dekoherencijos sąvoka šitokį žmogaus
apibrėžimą papildo ir išplečia. Galima sakyti, kad žmogus yra išvienyta,
atskirta nuo visumos (dekoherentizuota) ir atskirame kūne patalpinta
sąmonė.
Sąmonės (sielos) išvienijimas ir jos
patalpinimas atskiroje vietoje kūne aprašyti Šventajame Rašte,
Pradžios knygoje: Viešpats padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė
gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe (Pr 2, 7).
Pasaulio ir žmogaus sukūrimas daug
prieštaringų diskusijų sukelianti Šv. Rašto vieta. Pradžios knygos
aiškinimas krikščionių tikėjime yra gana pažodinis ir pritaikytas
atpirkimo teologijai. Geriausiai Raštą paaiškinti gali tie teologai,
kuriems hebrajų kalba yra gimtoji. Jų aiškinimais mes ir pasinaudosime.
Apie sielos įvietinimą pasakyta: Dievas
padarė žmogų iš žemės dulkių (t. y. sukūrė indą, kuriame būtų galima
įvietinti, lokalizuoti sielą). Toliau pasakyta: ir į šnerves įpūtė
gyvybės kvėpavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe. Toks yra A. Rubšio
vertimas. Protestantų teologas Alfredas Vėlius verčia taip: ir į
noskyles įpūtė gyvosios dvasios, padarydamas žmogų gyva siela.
Pravoslaviškame vertime skaitome: и вдунул в лице его
дыхание жизни, и стал человек душею живою
(ir įpūtė į jo veidą gyvybės kvėpavimą, ir tapo žmogus gyva siela).
Vokiškame vertime randame: und blies ihm den Lebenshauch in die
Nase. So wurde der Mensch lebendig (ir įpūtė jam gyvybės kvėpavimą į
nosį. Taip žmogus tapo gyvas).
Vertimų įvairovės priežastis ta, kad
hebrajų kalbos, kaip ir visų senųjų kalbų, žodžiai yra daugiaprasmiai.
Šioje trumpoje Biblijos ištraukoje hebrajiškame tekste yra trys žodžiai,
kuriuos vertėjai, kiekvienas pagal savo įžvalgą, verčia dvasia,
siela, gyvybė, kvėpavimas arba vėjas. Tačiau šie
žodžiai nėra sinonimai, hebrajams jie reiškia skirtingus sielos lygius
nešamah, ruach ir nefeš. Naudojant minėtas kvantinės
fizikos sąvokas galima sakyti, kad šioje Rašto ištraukoje kalbama apie
sielą, tačiau trijuose skirtinguose kvantinio supainiojimo laipsniuose.
Žydų rabinai šią Biblijos vietą aiškina
naudodami tokį palyginimą: Žmogaus sukūrimas panašus į stiklo pūtimą.
Stiklo pūtėjas (Dievas) pradeda nuo kvėpavimo (nešimah),
kuris kaip vėjas (ruach) sklinda per pūtimo pypkę, kol
sustoja (nefeš) suformuotame inde žmoguje. Šiame
palyginime išryškinau Biblijos originale pavartotus žodžius, kuriais
išreikštas žmogaus sukūrimo slėpinys. Tačiau vien paprastas vertimas į
kitas kalbas, be rabinų paaiškinimų, šio slėpinio neatskleidžia.
Knygoje Zohar rašoma, kad nefeš
yra susieta su ruach, ruach su
nešamah, o nešamah su Šventuoju
Vieninguoju Vieniu. Šios trys (nefeš, ruach, nešamah)
sudaro grandinę, kuri žmogų sujungia su Dievu.
Aiškinimas, išplaukiantis iš hebrajų
kalbos ypatybių, parodo, kaip šie skirtingo kvantinio supainiojimo, o
paprasčiau sakant, skirtingai nuo Dievo nutolę sielos lygiai (nefeš,
ruach ir nešamah) atsispindi nagrinėjamoje Biblijos vietoje.
Nešamah kyla iš tos pačios šaknies, kaip ir nešimah,
kas reiškia kvėpavimas, o nagrinėjamu atveju tai yra Dievo kvėpavimas.
Nefeš yra kilusi iš šaknies, reiškiančios sustoti, ilsėtis,
todėl nurodo tą sielos lygį, kuris yra surištas su kūnu ir yra jame
įvietintas. Ruach reiškia vėją, ir tai yra tas sielos lygis,
kuris susieja nešamah su nefeš.
Kai pirmą kartą perskaičiau žemiausio
sielos lygio nefeš pažodinį vertimą ta, kuri sustojo ir
ilsisi niekaip nesupratau, ką tai galėtų reikšti. Pasirodo, tai
labiausiai išvienytas, kitaip sakant, labiausiai nutolęs nuo Dievo ir
sustojęs, įvietintas (lokalizuotas) žmogaus kūne sielos lygis.
Skirtumas tarp lokalizacijos ir
dekoherencijos yra tas, kad jeigu lokalizaciją sielos patalpinimą kūne
galima suprasti ir kaip vienkartinį Dievo kūrybos veiksmą, tai
dekoherencija arba išsivienijimas yra ilgalaikis procesas,
tebesitęsiantis ir dabar.
Straipsnio pradžioje minėjome
sekuliarizaciją arba pasaulėjimą, kurį pastebėjome visose
žmogaus veiklos srityse. Paprastai tai yra siejama tik su religijoje
vykstančiais procesais. Tačiau akivaizdu, kad sekuliarizacija arba
pasaulėjimas išties apima visas būties sritis. Tai, galima sakyti, yra
pasaulėdaros dėsnis, kuris kvantinėje teorijoje vadinamas
dekoherencija.
Pirmųjų žmonių kūne įvietintos sielos
išvienijimo laipsnis dar buvo mažas arba, sakant kitaip, jos kvantinio
supainiojimo lygis buvo dar aukštas. Šv. Raštas apie tai rašo
simboliškai: Adomas kalbėjosi su Dievu. Paparastai sakant, pirmųjų
žmonių sielos, nors ir įvietintos kūne, bet dar nebuvo nutolusios nuo
Dievo.
Iš(si)vienijimas arba pasaulėjimas pamažu
didėjo, susivienijimas su Dievu mažėjo, ir pirmieji žmonės išdrįso
nepaklausyti Dievo. Šis supasaulėjimo laipsnis Biblijoje aprašytas
metaforiniu pasakojimu: pirmieji žmonės, nepaklusdami Dievui, suvalgo
vaisių nuo uždrausto gėrio ir blogio pažinimo medžio (plg. Pr 3, 1-6).
Tai buvo lemtinga riba, kurios peržengimą
Šv. Raštas pavaizduoja nutolimu nuo Dievo, simboliškai pasakodamas
apie išvarymą iš Rojaus. Tai dar vienas žingsnis į pasaulėjimą.
Žmogaus sąmonės išvienijimas vyko
lygiagrečiai su kūno išvienijimu (tai, kad vietoj sielos parašėme
sąmonė, taip pat galima įžvelgti pasaulėjimo įtaką). Kalbėdami
apie Adomą ir Ievą dažnai pamirštame, kad pirmieji žmonės neturėjo
tankaus fizinio kūno, kokį turi dabartinis žmogus. Jie buvo panašūs į
angelus ir tiktai po nupuolimo arba nutolimo nuo Dievo
iš(si)vienijimo gavo tankius fizinius kūnus. Pravoslavų teologas
Ignatijus Briančianinovas rašo: Iki nupuolimo pirmųjų žmonių kūnai
buvo nemirtingi, nesirgo, nebuvo tokie tankūs bei sunkūs ir nejautė
nuodėmingų kūniškų potraukių, kaip dabartinis žmogaus kūnas.
Pradžios knygoje rašoma, kad dar prieš
išvarymą iš Rojaus Viešpats padarė Adomui ir Ievai kailio drabužius
ir jie jais apsivilko (Pr 3, 21). Šią vietą mes taipogi dažniausiai
suprantame pažodžiui. Kailio drabužiai, kaip aiškina kai kurie
Bažnyčios tėvai (pavyzdžiui, šv. Jonas iš Damasko), reiškia grubų,
tankų kūną, kuris pasikeitė po nupuolimo: prarado savo subtilumą bei
dvasingumą ir tapo tankiu mėsos kūnu.
Mums sunku patikėti, kad pirmieji tėvai
bei jų vaikai ir po išvarymo iš Rojaus dar gyveno labai ilgai arti
tūkstančio metų. Tik pamažu žmonių amžius trumpėjo. Tačiau šie skaičiai
rodo, kad ne tik sielos arba sąmonės, bet ir kūno dekoherencija jo
tankėjimas ir sunkėjimas, ir tuo pačiu mirtingumas buvo laipsniškas
vyksmas.
3. Išvienytoji sąmonė ir laisvoji valia
Jau XIX a. kai kurie antropologai
pastebėjo, kad ankstyvųjų kultūrų žmonių sąmonė buvo kitokia. Prancūzų
tyrinėtojas L. Levi-Briulis (Lucien Lévy-Brühl) pirmykščio žmogaus
sąmoningumą, pasižymėjusį silpnesniu savojo aš suvokimu, bet
stipresniu gyvybinių ryšių tarp visa kas gyva pajautimu, pavadino
participation mistyque (mistiniu dalyvavimu). Šios įžvalgos, kurią
K. Jungas pavadino genialia, iš pradžių nenorėjo pripažinti daugelis
etnologų. Levi-Briulio įžvalga, kaip ir senųjų tautų mitai, pasakojantys
apie tuos laikus, kai žmogų su dangumi jungė auksinis siūlas, aiškiai
kalba apie tai, kad anų laikų žmonių sąmonės išvienijimo laipsnis iš
tiesų buvo mažesnis.
Antropologas V. Šmitas (W. P. Schmidt)
pirmykščių žmonių kultūrą pavadino
Urkulture pagrindo arba pirmine kultūra. Pirminė kultūra
neturėjo jokių išorinių, mums įprastų kultūrinių formų ir religijos.
Mažiau pastabūs tyrinėtojai tokias tautas vadino laukinėmis ir
nepažįstančiomis Dievo. Atidesni tyrinėtojai atrado, kad tie žmonės
gyveno ikireliginiame laikotarpyje, kai žmones ir Dievą dar jungė
tiesioginis ryšys. (Plačiau apie tai rašo Petras Plumpa straipsnyje
Tautinė kultūra religijos duktė).
Indų mitai pasakoja apie cikliškai
pasikartojančius keturis žmonijos vystymosi amžius. Vystymasis prasideda
nuo sati jugos (šviesos arba aukso amžiaus), kuriame
žmonės gyvena darnioje vienybėje tarpusavyje ir artimame ryšyje su
Dievu. Toliau seka treta juga (sidabro amžius) ir dvapara juga
(vario amžius), kuriuose vis labiau nutolstama nuo Dievo, daugėja
nedarnos, nesantaikos ir blogio. Ciklą pabaigia kali juga (tamsos
arba geležies amžius), kai žmogus nutolsta nuo Dievo tiek, kad Jį
paneigia. Įsigalėjęs blogis sugriauna ir pačią civilizaciją, kas mūsų
sąvokomis reiškia rekoherenciją arba susivienijimą, o ciklas
prasideda iš naujo.
Apie buvusį artimą ryšį su Dievu ir žmonių
nutolimą nuo Jo liudija ir lietuvių padavimas, pasakojantis apie tuos
laikus, kai Dievas vaikščiojo žeme, o visi žmonės žinojo, kada jie
mirs. Tačiau tas pats padavimas byloja ir tai, kad Dievas nusprendė,
jog negerai, kai žmonės žino, kada mirs, ir tokį žinojimą iš žmonių Jis
atėmė. Šis padavimas aiškiai, bet simboliškai išreiškia sąmonės
dekoherenciją, t. y. nutolimą nuo Dievo.
L. Levi-Briulio įžvalga apie pirmykščių
žmonių mistinį dalyvavimą, antropologų atrasta pagrindo
arba pirminė kultūra, indų mitai apie ciklišką šviesos ir tamsos
amžių pasikartojimą, lietuvių padavimas apie laikus, kai Dievas
vaikščiojo žeme, visa tai skirtingais būdais pasakoja apie sąmonės
išvienijimą, kuris yra tiesiogiai susijęs su individualios, asmeninės
sąmonės ir laisvos valios stiprėjimu. Paprastai sakant, visi minėti
atvejai byloja apie pasaulėjimą, apie nutolimą nuo Dievo ir to
pasekmes blogas ir geras.
Sąmonės kitimą ir jos individualėjimą,
nutolimą nuo visuminių ryšių tiesiogiai atspindi ir J. Gebserio
žmonijos sąmonės vystymosi teorija. Žmonijos sąmonės vystymąsi jis
suskirstė į penkias pakopas: archainę, maginę, mitinę, mentalinę
ir integralinę. Pirmosios trys pakopos mums yra sunkiai
suprantamos. Ypač nesuprantama yra archainė sąmonė, apie kurią
mažai ką galime pasakyti ir dažnai tokios sąmonės žmones vadiname
laukiniais. Šiuolaikinis civilizuotas žmogus yra linkęs pripažinti tik
mentalinę sąmonę, kurioje labai stipriai išreikštas
individualumas, atskirumas ir egoizmas. Apie mentalinės sąmonės žmogų,
kurio išvienijimo laipsnis yra didžiausias, Vydūnas yra pasakęs, kad jis
pats kuria sau pražūtį. Tai beatodairiškai, o vydūniškai sakant,
geismingai mąstantis žmogus.
Integralinė sąmonė daugumos žmonių
atžvilgiu tai ateities sąmonė, kurioje silpnėja egoizmas, o žmogus
tampa vis labiau atodairiškas, jaučiantis savo priklausomybę nuo viso
to, kas yra.
Vakarų civilizacijoje vyrauja mentalinė
labiausiai išvienyta sąmonė. Kuo labiau žmogaus sąmonė yra
išsivienijusi, t. y. nutolusi nuo Dievo, tuo tokio žmogaus kuriamas
pasaulis yra trapesnis ir trumpaamžiškesnis. Ar suspės mūsų sąmonė
pasikeisti tiek, kad dabartinė civilizacija išliktų?
Bet kokiame makro ar mikro pasaulyje
stebėjimo rezultatai iš esmės priklauso nuo matavimo prietaiso.
Matavimo prietaisu čia mes laikome bet kokią struktūrą, kuri sąveikauja
su aplinka. Šia prasme matavimo prietaisas yra ne tik žmogaus
sukonstruota techninė įranga, bet ir pats žmogus su savo penkiomis
juslėmis: rega, klausa, lytėjimu, uosle bei skoniu. Iš tiesų matuoja
ir suvokia tiktai žmogus, o techninė įranga tik padidina žmogaus juslių
galimybes.
Akivaizdu, kad pasaulis, kurį matavimo
prietaisas surenka apie save, priklauso nuo vidinių prietaiso savybių
ir tos informacijos, kurią jis sugeba pagauti ir apdoroti. Mums rūpi
pats tobuliausias prietaisas žmogaus smegenys su jų instrumentais
suvokimo organais arba juslėmis. Žmogaus juslės priima informaciją ir
siunčia ją į apdorojimo centrą smegenis, kuriuose suvokiančioji sąmonė
konstruoja pasaulio, su kuriuo sąveikaujama, vaizdą.
Koks yra pagrindinis suvokimo, galima
sakyti, pasaulio konstravimo principas? Mus supantis pasaulis vienu metu
siunčia daugybę informacijos. Akivaizdu, kad žmogus, nors ir būdamas
gana tobulas matavimo prietaisas, nesugeba iškart priimti ir apdoroti
visos informacijos.
Suvokimą studijuoja psichologija ir
suvokimo fiziologija. Šioje srityje atlikta daugybė tyrimų, sukaupta
daug faktų. Tyrinėjama įvairiuose lygiuose ir įvairiais metodais.
Daugumos suvokimo teorijos srityje
dirbančių mokslininkų nuomone, suvokimas iš esmės yra eliminacinis,
t. y. atmetantis, atskiriantis vyksmas (lot. elimino atskirti,
eliminuoti). Išeina, kad pagrindinė smegenų ir nervų sistemos
paskirtis, kad ir kaip netikėtai tai skamba, ne atspindėti tikrovę
tokią, kokia ji yra, bet gynyba, tam tikras filtras ar barjeras,
skirtas apsaugoti mus nuo daugybės iš išorės ateinančios informacijos ir
palikti tik labai nedidelę, specialiai atrinktą medžiagą, kuri gali
būti naudinga, visų pirma, biologiniam žmogaus išlikimui.
Ir suvokimo teorija patvirtina, kad
žmogaus ir jo nervų sistemos bei smegenų vystymasis yra natūrali
dekoherencija, išsivienijimas, atsiskyrimas, t. y. vis tankesnio
filtro statymas tarp žmogaus ir jį supančios tikrovės, tarp žmogaus ir
Dievo. Tas filtras arba ekranas, o liaudiškai sakant stogas, labai
ribojantis informacijos priėmimą ir siaurinantis žmogaus suvokimą,
leidžia jam veikti pasaulyje. Tokiu būdu žmogus gali gauti smulkią
informaciją apie procesus, vykstančius siauroje suvokimo srityje, kurią
pasirenka jo dėmesys.
Paskaičiuota, kad žmogų kas sekundę
pasiekia 400 milijardų bitų informacijos, tačiau iš tos gausybės mes
priimame ir apdorojame tik 2000. Tai informacija apie mūsų kūną, mūsų
aplinką ar vietą, kurioje esame. Visą kitą informaciją sulaiko barjeras
arba stogas naujieji smegenys arba neokorteksas.
Žmogaus kūną kartu su smegenimis galima
laikyti aplinkos pažinimo instrumentu, kuris vykstant išsivienijimui
kietėja, tankėja kartu su aplinkiniu pasauliu. To pasėkoje atsiranda
galimybė individualios, atskiros sąmonės vystymuisi.
Mažėja kvantinio supainiojimo laipsnis ir
tuo pačiu silpnėja kitų tikrovės lygių pajautimas. Žmogus vis labiau
praranda ryšį su Dievu ir galų gale visiškai Jį atmeta ir paneigia. Taip
trumpai galima nusakyti visose žmogaus veiklos srityse vykstantį
pasaulėjimą.
Tačiau atkrisdamas ar nutoldamas nuo
Dievo, pasaulėjantis žmogus įgyja laisvąją valią, įgyja
laisvę būti savarankiška būtybe, sugebančia išauginti
individualų, atskirą proto ir dvasios branduolį ar centrą, tuo
praturtindamas Pasaulinę sąmonę.
Suradome svarbiausią savo ieškojimų tikslą
laisvosios valios kilmę ir jos prigimtį. Laisvosios
valios, kuri žmogų išskiria iš visų kitų būtybių, atsiradimas yra
tiesiogiai susijęs su nutolimu nuo Dievo, o plačiau sakant, su
sekuliarizacija arba pasaulėjimu. Tai būtina sąlyga, kad žmogus
tikrai galėtų būti pilnai savarankiškas ir turėtų galimybę išsiugdyti
atsakomybę. Nors Šv. Rašte rašoma, kad laimingas, kas Viešpaties
bijo, kas jo įsakymus myli (Ps 112, 1), tačiau bijantis žmogus nėra
pilnai savarankiškas.
Danguje ir kituose subtilios tikrovės
lygiuose, kur yra didelis kvantinio supainiojimo laipsnis, neįmanoma
turėti laisvosios valios, bent jau tokio laipsnio, kokį turi žmogus.
Angelai ar kitos dvasinės būtybės neturi laisvos valios, taigi ir
būtinos sąlygos bei galimybės asmeninei kūrybai ir savimonės vystymui.
Tačiau laisvoji valia, kaip ir visi erdvės
bei laiko pasaulio reiškiniai, atveria vienokias ir kitokias, teigiamas
ir neigiamas galimybes. Ir eina žmogus, kaip sūnus palaidūnas iš
Evangelijos pagal Luką, į pasaulį, tolsta nuo Dievo, pasaulėja ir
mokosi naudotis laisve.
4. Ilgos laisvės pamokos
Uždrausto vaisiaus suvalgymas, išvarymas
iš rojaus, Babelio bokšto statyba ir angelų nupuolimo mitai simboliškai
pasakoja apie atsiskyrimą, nepaklusimą, susiskaldymą, nutolimą
trumpai sakant, apie dekoherenciją. Tai Senojo Testamento
palyginimai. Naujajame Testamente yra gerojo Ganytojo ir sūnaus
palaidūno palyginimai, kurių pradžia tokia pati, kaip ir minėtų Senojo
Testamento palyginimų atsiskyrimas, išsivienijimas, nutolimas (dekoherencija).
Tačiau Kristaus, kuris atnešė laisvos valios sampratą,
prilyginimuose atsiskyrimas baigiasi sugrįžimu,
rekoherencija, o kalbant religinėmis sąvokomis išganymu.
Sugrįžę buvę atsiskyrėliai pagerbiami. Besilaikantiems protėvių įstatymų
arba visuomeninės moralės saugotojams toks sūnaus palaidūno pagerbimas
yra papiktinimas. Vyresnysis sūnus, kuris pasipiktino prasikaltusio
brolio sutiktuvėmis, atstovauja Senojo Testamento požiūrį. Be abejo,
Evangelijoje pagerbiamas ne atsiskyrimas, nutolimas, išsivienijimas,
kurį mes įprastai vadiname nupuolimu, nuodėme ar prasikaltimu, o
asmeninė žmogaus branda ir bandymas tapti savimi, pasukus laisvos
valios keliu.
Tradiciškai aiškinant sūnaus palaidūno ir gerojo Ganytojo palyginimus,
pabrėžiamas Dievo gailestingumas. Betgi Dievo meilė ir gailestingumas
šiuose palyginimuose viršija įprastą gailestingumo sampratą: nusidėjėlis
iškeliamas aukščiau neprasikaltusiųjų. Tėvas sugrįžusį sūnų apvelka
geriausiu drabužiu, užmauna ant piršto žiedą ir suruošia jam sutiktuvių
puotą, o Gerasis Ganytojas pasiklydusią avį parsineša ant pečių. Šios
vaizdžios metaforos sako, jog santykiai tarp Dievo ir žmogaus po
sugrįžimo tapo artimesni, betarpiškesni ir netgi
bičiuliški. Santykiai pasikeitė dar ir todėl, kad sūnus palaidūnas
suvokė ir įvertino begalinę Tėvo meilę. Skirdamas jam dalį Tėvas
pripažino jį sau lygiu, o sūnus, nors ir iškentęs daug kančių bei
patyręs nesėkmių, grįžo išmokęs laisvos valios pamokas jis sugrįžo
pats, laisvai, savo valia.
Senas žydų padavimas byloja: Mokinys paklausė rabino: Kodėl Dievas,
būdamas visagalis, leidžia žmogui nutraukti ryšį su Juo ir pačiam save
pasmerkti paklydimams bei kančioms? Rabinas padavė jam du vienodo ilgio
siūlus ir tarė: Nutrauk vieną iš jų ir tada surišk. Žmogus nutraukė ir
surišo siūlą. O dabar juos palygink, vėl tarė rabinas. Žmogus
palygino siūlus ir mato surištas siūlas trumpesnis.
Atsiskyrimas veda į dar glaudesnę vienybę. Biblijoje veiksmažodis
atskirti naudojamas aprašant pasaulio sutvėrimą. Lietuviškas
veiksmažodis tverti taipogi reiškia atskyrimą. Todėl
prasmingiau sakyti, kad Dievas sutvėrė pasaulį, o ne sukūrė.
Pasaulis buvo sutvertas tam, kad atskirtieji ar atsiskyrusieji po ilgų
laisvės pamokų, vėl surasdami vienas kitą, sueitų į dar glaudesnę
vienybę.
Žydų pasakoje Sodas tėvui, apsaugojusiam savo sūnų nuo nesąmoningo
nepaklusimo (nuo išėjimo iš rojaus, nuo nupuolimo), sakoma: Ar
pažins tikrąjį artumą tas, kuris nepatyrė atskyrimo? Iš tiesų tas, kuris
nenusidėjo, neatneš į visatą tobulumo, neišgyvenęs atskyrimo nepatirs
artumos džiaugsmo. Ir tavo sūnus man nereikalingas ir nebus iš jo naudos
tiems didiems darbams, kurie patikėti man. O jeigu taip, tai jis
nevertas gyventi žemėje.
Atsakymas į pradžioje iškeltus klausimus
išsirutuliojo savaime. Giliaprasmiai ir dori senieji papročiai kilo iš
visai kitokios pirmųjų žmonių sąmonės, iš dar gyvai ir tiesiogiai
tebejaučiamo ryšio su Dievu. Papročių seklėjimas, jų pasaulėjimas yra
natūralus nutolimo nuo Dievo, vyksmas, vedantis žmogų nors ir į
skaudžią, bet prasmingą patirtį į laisvės pamokas. Be
laisvės pamokų tikrai atsakingu ir sąmoningu, ko gero, neįmanoma tapti.
Vertinat dabartinę Lietuvos ir viso
civilizuoto pasaulio padėtį šituo požiūriu, galima sakyti, kad ES eina į
aukščiausią nutolimo nuo Dievo, išsivienijimo arba pasaulėjimo
laipsnį, kai Dievo vardas net ir formaliai yra išbraukiamas iš
pagrindinių gyvenimą reguliuojančių dokumentų, o laisvė ir teisė į
nuodėmingą gyvenimą iškelta virš visko. Pamirštos pareigos ir
atsakomybė, o nuodėmė tapo gyvenimo būdu ir netgi pažangos ženklu.
Šitokia gyvenimo samprata viena vertus plinta, o antra vertus platinama
ir eksportuojama po visą pasaulį.
Kai kas, vedinas gerų paskatų ir gėrio
vardan, norėtų žmogaus teises bei laisves apriboti. Tačiau vargu ar tai
pasiseks, o kita vertus, mąstant plačiau ir turint omenyje, kad tik
laisvė parodo, koks žmogus yra iš tikrųjų, kyla klausimas ar tai būtų
prasminga? Nors daugumai žmonių laisvės ir teisės gali reikšti, sakant
vydūniškai, nusiritimą į pažmoniškumą ir netgi sugyvulėjimą, tačiau
dalis žmonių sugebės tinkamai išmokti laisvės pamokas.
Iškeldamas savo laisvąją valią virš visko,
žmogus patirs neigiamus ir labai skaudžius pasaulėjimo, nutolimo nuo
Dievo padarinius ir bus priverstas grįžti. Nesunku atspėti, kad
pasaulėjančios civilizacijos laukia panašus likimas, kaip ir sūnaus
palaidūno, kuris iššvaistęs tėvo palikimą, sakant simboliškai, geidė
prisikimšti pilvą bent kiaulių jovalo. Tik klausimas, kiek bus tokių,
kurie naudodamiesi ta pačia laisvąja valia, apsispręs grįžti pas Tėvą?
Žmogaus individualybė ir laisvoji valia
yra sustiprėjusi tiek, kad sunku tikėtis, jog grįšime visi kartu, kaip
kad buvo Sąjūdžio laikais. Pasiekus tokį išsivienijimo laipsnį, gyventi
paklūstant dieviškajai tvarkai yra įmanoma tik asmeniškai ar galbūt
nedidelėmis grupelėmis.
Laisvosios valios dėka mes ne tik
atsiskyrėme ir nutolome, bet pajautę, pasak Jėzaus, savo sūnystę,
laisvu apsisprendimu galėsime sugrįžti pas Tėvą. Išmokę ilgas ir
sudėtingas laisvės pamokas, galų gale atrasime, kad pilniausioji laisvė
yra tarnauti Dievui.
|