Algirdas
Patackas
KITA LIETUVA
...padovanok Lietuvai viziją...
Greitkelis. Nenutrūkstama
srove srūva automobilių srautas, trinksi, dusliai šnara padangos, švyti
informaciniai skydai, punktyrinės autopilotinio vairavimo linijos, viską
stebint visamatančiai greičio fiksatorių akiai. Virš šio, savotiškai
dinamiškai ir ritmingai pulsuojančio pragaro tvyro vos pastebimas,
geriau matomas iš šalies, smogo ir smarso debesis, kurio nepajėgia
išsklaidyti laukų vėjas.
Bet štai į šalį suka siauras betono kelelis, paženklintas rodykle
su keistoku ženklu saulute su ornamentiniu kryžiumi, kokius kadais
mokėjo nukalti mūsų protėviai. Kelelis suka į pagirį, kur betonas
išnyksta. Kelią užtveria barjeras ir užrašas l i e t u v a, kažkodėl
iš mažosios raidės. Toliau tęsiasi kietai supluktas lauko kelias,
kuriame žymu ratų pėdsakai. Tačiau ratai ne automobilio štai matyti
spėriai važiuojanti vienkinkė puskarietė, traukiama eiklaus sarčio.
Šalia vingiuoja pėsčiųjų ir, matyt, dviratininkų takelis, tai
priartėdamas, tai nutoldamas. Vežimaitis stabteli brastoje žirgui
leidžiama atsigerti šalto, smėlėtu dugnu srūvančio vandens. Keleivis
neskuba, paveiktas vandens čiurlenime ištirpusios ramybės. Žirgas geria
ilgai ir gardžiai, šnarpšdamas ir šnopuodamas. Toliau kelias suka į
girią, įveikia dar vieną upelį, šį kartą nedidelės hidroelektrinės
pylimu, ir tada atsiveria vaizdas į gyvenvietę. Jos centre bažnyčia,
matyt, neseniai statyta, siluetu primenanti senąsias, medines, prie jos
susibėga gatvelės. Namai medžio, akmens, šiek tiek plytų ir netgi
molio. Socialine lygybe čia nekvepia vienos sodybos turtingesnės,
kitos kuklesnės, vienos labiau senovinės, kitos naujesnių formų, tačiau
jų įvairovė nedaro chaoso įspūdžio. Jas vienija kažkas, kas sukuria
dermę gal stogų šlaitai, gal sakralioji aikštės aplink šventorių
erdvė, o gal ir tai, kad bažnytkaimio gardas susilieja su giria ne kaip
svetimkūnis. Vaizdo negadina ir ant netolimos kalvos besisukantys vėjo
rotoriai bei kiti žaliosios civilizacijos žymženkliai. Tačiau
esmingiausia šitame kraštovaizdyje yra virš jo tvyranti šimoniška
ramybė.
Taigi (?) kita Lietuva, lietuva, alternatyvioji, ne
priešpastatanti save Lietuvos respublikai, bet glūdinti joje kaip įsčios
taip, kaip formoje slypi esmė.
* * *
Šalis
šita nežino prabangos
liūdnos subręsti
/Oskaras Milašius/
Tam, kam Lietuvos istorija, jos praeitis
yra gyvenimo būdas, egzistencijos dalis, tam turbūt nesvetimas keistas
jausmas, kad po tuo, kas vadinama Lietuvos istorija, už kunigaikščių ir
jų pilių, už Žalgirio ir Liublino unijos, už metraščių ir žemėlapių,
tebeslypi kita esmė, kita lietuva iš mažosios raidės, tyli ir nebyli,
tačiau amžina kaip upės sruvenimas. Išties, kas bendro tarp
pagoniškosios Lietuvos žūtbūtinių mūšių dėl išlikimo ir ežerų, medgrindų
labirinto apsaugotos būties sengirės ramovėje? Kas bendro tarp Adomo
Mickevičiaus ambicingosios Odės jaunystei ir niekam nežinomo
skurdžiaus studento Simono Daukanto? o juk abudu mokėsi tame pačiame
universitete. Kas bendro tarp Česlovo Miloš Isos slėnio dvarelio
bibliotekos išauklėto paauglio ir jam svetimo lietuviško sodžiaus, kuris
taip tiksliai atvaizduotas Mikalojaus Katkaus Balanos gadynėje?
o juk abudu vaizdai iš to paties etnografinio regiono... Kas bendro
dabar tarp išponėjusio Vilniaus ir likusios bažnytkaimių Lietuvos?...
Išties, yra, buvo ir turbūt turi būti dvi Lietuvos. Nereikia jų
priešpastatyti, jos abi reikalingos viena kitai. Viena yra Lietuvos
valstybė, tautos namai, taip sunkiai renčiami ir niekaip neužbaigiami
bei nusiaubiami. Kita, iš mažosios raidės tai tų namų dvasia, jų estis.
Ji privalo išlikti, nes tik jos dėka iškilo valstybės rūmas, tik jos
dėka juose nėra šalta ir nyku. Tesugyvena jos. Tebūnie ES palociai ir
NATO lėktuvnešiai, težaidžia bet neprasižaidžia naujoji bajorija,
tačiau anoji, bažnytkaimių ir ramuvų lietuva turi išlikti, nes ji yra
esmės saugotoja, jos talpykla. Nežinia, kaip tai turi atrodyti, galų
gale tai nėra taip svarbu, nes tai formos dalykai, tačiau ji turi esėti.
Mums nekaip sekasi kurti formas skaityk Oskaro Milašiaus citatą jos
dažnai subyra kaip smėlio pilys (kaip nepastebimai ir gėdingai išnyko
LDK). Tai, kas išlieka, kas amžinai žalia tai Lietuva, aistijà. Būdama
esmės sergėtoja, toji lietuva pratęsia save, persilieja per visus karus
ir praradimus, formos katastrofas, gaivindama istorinių formų šukes savo
rasa, įkvėpdama vėl joms gyvybę, šitaip dažnai padarydama stebuklą
prisiminkime Becenbergerį, raginusį rinkti lietuviškus žodžius, nes
greit ši kalba išnyksianti, arba Jablonskį, maniusį, kad lietuviškai
romanai nebus rašomi.
Forma laikina, esa amžina. Forma, persakant Špenglerį, gimsta,
bręsta ir miršta, o esà persilieja ir srūva į amžinybę. P a n t a r e
i ne viskas keičiasi, kaip aiškina formos mąstytojai, bet
visa srūva, liejasi. Tęstinumo garantija, bent lietuvišku atveju, ne
formoje, bet esoje. Esame esõs žmonės, rasos krikštytieji. Tokiais ir
liksime per amžius, jeigu rasos neišdžiovins laikmečių skersvėjai ir
sausra mūsų sielose.
|