|
Rima Balčienė
Įspūdžiai iš Anapus arba Gyvenimo ir Mirties paslaptis
Gulbinėnų bažnytėlė man yra stebuklinga. Pamenu, kad nuo pat vaikystės dažnai eidavau ten ir melsdavausi. Visam gyvenimui man didžiulį įspūdį padarė vienas įvykis. Buvau 8-ių, 10-ies, o gal ir 12-os metų. Visa mūsų šeima nuėjome miegoti, tačiau puikiai pamenu, kaip atsikėliau ir ėjau į Gulbinėnų bažnytėlę. Nežinau, kas tai buvo, gal sapnas, aš galėjau blaiviai galvoti, man buvo taip gera, ramu. Ši maža bažnytėlė buvo pastatyta sunkiais sovietiniais laikais, nors tuo laikotarpiu kai kurios didelės bažnyčios buvo uždaromos. Ši bažnytėlė buvo padaryta iš molio, vėliau apmūryta baltomis plytomis, aukštyn kilo medinis, geltonai dažytas bokštelis skardiniu stogu. Tai varpinė. Daugybę kartų girdėjau skambant įvairius varpus, bet šitos bažnytėlės varpo skambėjimo su jokios kitos bažnyčios varpų gaudesiu nesumaišau. Šalia bažnytėlės yra kapinės. Baigiant jas praeiti, pakėliau akis aukštyn į tarpą tarp kapinių ir bažnytėlės... Danguje, kiek tik akys aprėpė, pasirodė didžiuliai tarsi garų kamuoliai, kurie buvo išsidėstę lanku. Virš to lanko išvydau Dievą, kuris matėsi ne visas, tik iki pusės, rankas laikė iškėlęs prieš mane, tarsi laimindamas. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Amen. Dievas buvo labai didelis, tarsi iki dangaus, ir žiūrėjo tiesiai į mane. Taip bežiūrint, Dievas staigiu, mažėjančiu atstumu sumažėjo, tarsi liptų laiptais žemyn. Atrodo, tokius mažėjimo tarpus padarė keturis kartus. Tai buvo toks vaizdas, toks stebuklingas, kad sunku ir aprašyti. Gerasis Dievas sumažėjo iki žmogaus ūgio ir kartu priartėjo prie manęs. Aš atsiklaupiau. Kai pakėliau galvą, Dievas buvo šalia manęs, prie pat tako, vedančio į bažnytėlę (anksčiau, čia dar nebuvo asfaltuota). Garų kamuolių nebesimatė, Dievas atrodė kaip žmogus ir stovėjo visai šalia manęs. Sudėjusi rankas klūpėjau maždaug per 1 metrą, o gal tas atstumas buvo dar mažesnis. Jo žvilgsnis buvo nenusakomai ramus ir toks geras, skvarbus, kad pervėrė mane kiaurai. Tokį žvilgsnį prisiminsiu visą gyvenimą. Akys buvo mėlynos, didelės, labai gražus veidas (nežemiškas grožis), švelniai įdegęs saulėje, plaukai tamsūs, perskirti per vidurį sklastymu, gražiai bangomis krito ant pečių. Plaukai labai blizgėjo. Dievas buvo su nedidele barzdele ir ūsais. Jo drabužiai buvo nepaprasto baltumo, net baltesni už sniegą, tačiau paprastos drobelės, prie kaklo paraukti, platūs, atrodo, kad per liemenį persijuosęs, ilgis iki pat žemės. Prie kaklo ir aplink plačias rankoves buvo siuvinėta ornamentu, tarsi auksiniu siūlu. Rankas laikė iškėlęs prieš mane delnais į mano pusę. Rankos buvo labai gražios, pailgos formos delnuose buvo Kristaus kančios žaizdų randeliai, bet užgiję. Iš to aš supratau, kad čia Kristus, bet Dievas man parodė tikrąsias žaizdas. Šventosios Žaizdos, ties riešais gilios, atviros, kraujuojančios, aš į jas žiūrėjau, paskui šv. Žaizdos prapuolė. Supratau, kad matau prisikėlusį Jėzų Kristų. Gerasis Dievas nieko nesakė, o aš nieko ir neklausiau, tik žiūrėjau į Dievą, kuris paskui pasuko galvą į bažnytėlės pusę ir, ištiesęs kairę ranką, parodė man pirštu į bažnytėlę, paskui vėl atsisuko ir vėl rankas laikė kaip pirma, tarsi laimindamas. Paskui Dievas pradėjo tolti tokioje pat padėty, tolti ir didėti tol, kol užpildė visą tarpą tarp kapinių ir bažnytėlės. Toldamas Dievas matėsi iki pusės. Visą įžengimą į dangų aš stebėjau. Dievas didėdamas vėl žengė laiptais, lygiai tokiu pat būdu, kaip nužengė pirma. Jis niekur nežengė nė žingsnio, viskas vyko stovint vienoje vietoje. Ir priartėjimas, ir nutolimas buvo panašūs tarsi į plaukimą. Gerasis Dievas pasidarė vėl labai didelis (vėl užžengė keturis laiptus), pasirodė tarsi garų kamuoliai ir vaizdas prapuolė. Po viso šito aš kažkaip pasikeičiau, tapau daug ramesnė, o visa tai man taip įstrigo atmintyje, kad net dabar, praėjus šitiek metų, stovi prieš akis (todėl ir rašau apie tai), tuo labiau, kad tas vaizdas mano gyvenime pasikartojo tris kartus. Apie tai vėliau parašysiu. Praslinko daug metų. Nutiko taip, kad tą mielą Gulbinėnų bažnytėlę galėjau aplankyti jau klinikinės mirties akivaizdoje ir, palikus kūną, nuskristi ten, kur įžengė Gerasis mūsų Atpirkėjas, į tą dangaus vietą tarp kapinių ir Gulbinėnų bažnytėlės, visai kaip tai mačiau vaikystėje. Metai bėga, o su jais keičiasi įvykiai. Buvo žiema, susirgau bronchitu. Kas galėjo pagalvoti, kad mano liga su komplikacijomis užsitęs iki pavasario. Aš tada laukiausi kūdikio. Apsilankiau moterų konsultacijoje pas pediatrę, kuri pasakė man: Tau dabar vis tiek negalima gerti vaistų, truputį pakentėk, praeis, na nusipirk mikstūros nuo kosulio, tablečių po 1 kapeiką. Kokį kartą išgersi žolių ir viskas bus gerai. Seselė dar pridūrė: Dievas tau padės. Ir iš tiesų, juk nenumiriau, bet labai daug ką sužinojau ir dėl to, ką pamačiau, buvo verta mano kančia. Į polikliniką nesikreipiau, nes žinojau, kad vaistų vis tiek nebus galima gerti. Labai kamavo kosulys. Ypač blogai jaučiausi vakarais. Pasilenki paimti kokio daikto, įkvepi, o iškvėpti jau nebegali. Jeigu jums buvo supūtę sprandą ir jūs negalėjote pasukti galvos, tai man nugarą varstė tokie skausmai įvairiomis kryptimis. Dar vaikščiojau į darbą. Paskui skausmas sumažėjo savaime, bet pakilo temperatūra, kuri laikėsi 38° C vos ne visą mėnesį. Visa bėda buvo ta, kad negalėdavau miegoti, nes pradėdavau dusti, todėl miegodavau sėdomis. Kai pakilo temperatūra, išsikviečiau gydytoją į namus, atvažiavo ir pasakė, kad plaučių uždegimas. Paskui atvažiavo dar kita gydytoja, kuri man nustatė šlapią pleuritą. Buvau išvežta į Panevėžio respublikinę ligoninę su greitąja. Peršvietė plaučius. Gydytojas pasikvietė ir parodė man nuotrauką. Apžiūrėjusi pasakiau, kad gal nepavykusi, kad plaučių vietoje beveik nieko nesimato. Gydytojas atsakė: Ne nepavykusi, o ten labai daug vandens. Nepaprastas atvejis, tęsė gydytojas. Šiaip mes vandenį galėtume išvarinėti vaistais, bet dabar negalima, teks ištraukti. Tai štai kas man trukdo miegoti vanduo, pagalvojau. Kadangi buvau paguldyta gydytojo Diktano skyriuje, jis atvedė gal dešimt gydytojų praktikantų parodyti, kaip dar šiais laikais atsiranda tokių ligonių su šlapiu pleuritu. Jie klausė, dunkseno man nugarą, ten, kur buvo vanduo, nebuvo juntamas kvėpavimas. Paskui buvo iškviesta ginekologė, kurios pirmiausiai paklausiau, ar nepakenks vaikui vandens ištraukimas iš pleuros. Nepakenks, galima duoti šiek tiek penicilino, bet tai ir viskas, išskyrus kalcio gliukonatą ir vitaminus, atsakė gydytoja ginekologė. Diktano skyriaus gydytojas pasakė, kad mamą reikėtų gelbėti, o vaikų dar bus. Nesutikau, kad nugalabytų mano vaiką (nėštumas jau buvo 6 mėnesių). Todėl, kai tai pasiūlė dėl mano blogos sveikatos, aš atsisakiau, nes pagalvojau, kad tai žmogžudystė. O vandens ištraukimas kūdikiui nepakenks. Tada buvo atnešta knyga, į kurią aš pasirašiau, kad gydytojai už mano gyvybę neatsako. Netrukus mane išsivedė traukti vandens iš pleuros. Gydytojas liepė atsisėsti ant kėdės atvirkščiai nei normaliai sėdime. Užsikabink už kėdės atlošo ir stipriai laikykis, tarė pagyvenęs gydytojas. Matėsi, kad ši procedūra jam nemaloni, galbūt jis jaudinasi. Kaip tu galėjai iškentėti, kai buvo sausas pleuritas? Juk tai labai skausminga, teiravosi gydytojas. Paskui dar pasidomėjo, ar aš mėgstu alkoholį. Ne, alkoholio aš nemėgstu, dėl manęs gali jo visai nebūti, atsakiau. Na tai puiku, atsakė gydytojas. Seselė suėmė palaikyti mano rankas, kad staigiai nešokčiau. O, koks skausmingas buvo įdūrimas iki pleuros, man iškart net ašaros ištryško. Įbedė ilgą, storą adatą į nugarą ir traukė vandenį tol, kol pritraukė pusantro litro. Visi pamatė, koks buvo blogas vanduo. Bet aš paskui paklausiau, kodėl gydytojas kalbėjo apie alkoholį, ir man buvo atsakyta, kad, kai kas nuo to įdūrimo gauna šoką. Savaitę pabuvus Panevėžio ligoninėje, su greitąja mane nuvežė į Tuberkuliozės dispanserį. Ten dar kartą buvo traukiamas vanduo, taip pat pusantro litro. Jaučiausi silpnokai, bet nenusiminiau, nes kažkaip jaučiau, kad su manimi nieko blogo nenutiks. Temperatūra nukrito. Tenai išbuvau mėnesį. (Negaliu net įrašyti, kas galėjo su manimi atsitikti, bet Tu, gerasis Dieve, eilinį kartą mane išgelbėjai...). Paskui mane išsiuntė į Kulautuvos sanatoriją, kur išbuvau nepilną mėnesį. Ten kas antrą dieną tikrino kraują. Vaistų neduodavo jokių, per visą sirgimo laikotarpį buvo suleistas tik penicilinas (kai gulėjau Panevėžio respublikinėje ligoninėje) ir daugiau nieko.
Su greitąja mane nuvežė į Kauno klinikas,
ruošti planinei sekcijai, nes buvo vaiko kojyčių pirmeiga, o mano
kraujas gąsdino gydytojus, nusėdimas siekė 68. Aš nebuvau labai
nusiminusi, nes apie savo sveikatos būklę tiek daug nežinojau, kiek
gydytojai. Jie visaip stiprino mane, leisdami vitaminus, suleido
dirbtinio kraujo dozę. Tai buvo Ir tada pasigirdo šnabždesys. Atrodė, kad kalbasi iškart keletas žmonių, bet ką jie kalbėjo, suprasti negalėjau ir jų nemačiau. Paskui maždaug iš keturių metrų aukščio išgirdau gražų, darnų chorą giedant, pritariant muzikai, tarsi cimbolų (aš taip pagalvojau tuo metu). Nežinau, kaip tai galėjo būti, tai buvo niekur negirdėta graži giesmė, tarsi pačių angelų choras ir kažkokioje bažnyčioje laikomos mišios. Buvau nustebusi ir sužavėta. Iš kur tokia graži giesmė? pagalvojau. Viskas nutilo, ir tuo metu aiškiai išgirdau, kaip skambina bažnytėlės varpai. Iškart pažinau, kad tai skamba varpai tos bažnytėlės, į kurią man Dievas buvo pirštu parodęs. Kaip malonu pasidarė ir kaip keista: aš esu taip toli nuo Gulbinėnų bažnytėlės, o girdžiu. Juk esu Kauno klinikose, operacinėje. Kaip gera, nepaprasta. Paskui pamačiau save iš šalies: kad guliu po operacijos vežimėlyje, kuriuo galėjo vežti mane į palatą, bet buvau palikta viena. Man taip begulint ir begalvojant, visai arti, tarsi kas stovėtų prie pat manęs, pasigirdo ramus, nuoširdus moteriškas balsas. Manęs paklausė ne pašnibždomis, bet garsiai: Ar tu norėtum aplankyti savo bažnytėlę? O taip, labai norėčiau, atsakiau su džiaugsmu. Kurį laiką nieko neprisimenu, nežinau, kas vyko. Bet paskui aš ruošiausi eiti ir žinojau, kad laiko turiu nedaug. Žengiau kelis žingsnius palikusi kūną ir eidama išgirdau savo kūdikio verksmą (dabar man keista, kaip galėjau girdėti, nes buvau visai kitoje vietoje) ir nutariau pažiūrėti, kas ten yra, ko tas mano vaikas verkia. Kaip patekau ten, negaliu paaiškinti, atrodo, ėjau tiesiai per sienas vedina vaiko verksmo ir savo minties, ir niekur nebuvo jokių ribų. Ten dirbo dvi slaugutės. Viena iš jų paklausė: Kas gimė? Mergaitė, atsakė kita. Aš stovėjau ir žiūrėjau. Vienai slaugutei pasakiau: Ar nesušals dukrytė? Tačiau niekas man nieko neatsakė, jos net nepasižiūrėjo į mano pusę, nors aš paklausiau garsiai. Viena iš jų vos neužlipo ant manęs, vos spėjau pasitraukti, ir tuo momentu pažvelgiau į save. Buvau apsivilkusi tik ligoninės baltiniais, tačiau šitie baltiniai buvo baltesni, stovėjau basomis kojomis ir, keista, jokio šalčio nejaučiau (pamenu, kaip šalta buvo prieš operaciją). Man pasidarė nepatogu, kad slaugutės su chalatais, o aš tik su vienais baltiniais stoviu. Aš tariau slaugutėms: Na gerai, nebetrukdysiu. Jos vėl man nieko neatsakė. Tuo metu man buvo keista, kodėl jos su manimi taip elgiasi. Dabar galvoju, kad slaugutės manęs nematė ir negirdėjo... Tik aš girdėjau, kaip jos kalbasi, ir mačiau viską, ką jos darė. Aš buvau kaip dvasia. Dabar vėl išgirdau skambančius Gulbinėnų bažnytėlės varpus ir prisiminiau, kur ėjau. Apie dukrytę, kad palieku, kažkodėl negalvojau, nes ten, kur ėjau, buvo daug svarbiau. Net už dukrelę, nesvarbu, kad man dėl jos teko nemažai vargo patirti. Pajutau, kad skrendu. Išėjau tiesiai per langą, jo net neatidariusi. Kai buvau jau lauke, žvilgterėjau atgal, buvo antras aukštas, pamenu, pagalvojau: Turiu viską gerai įsidėmėti. Kurį laiką skridau virš žmonių galvų mieste, mačiau žmones, skubančius gatvėmis, o paskui pradėjau kilti aukštyn. Skridau link bažnytėlės varpų skambėjimo. Iš pradžių skristi buvo kažkaip nelengva, bet artėjant į bažnytėlės pusę, darėsi vis lengviau. Skrendant nieko nemačiau, pakilau gana aukštai, girdėjosi tik varpų gausmas. Kai atskridau į Gulbinėnų bažnytėlę, aš skraidžiau aplink varpinės bokštelį, o varpai vis skambėjo ir skambėjo, tik dabar pajutau varpų gaudesio didybę ir jų reikšmę. Viską aplinkui mačiau, žiūrėdama žemyn, man buvo taip gera. Į bažnytėlės vidų nebuvau įėjusi. Kad galiu skristi, visai nesistebėjau, lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas. Paskui virš bažnytėlės pradėjau kilti aukštyn. Juk čia buvo ta pati stebuklinga vieta, taip, ta pati, iš kur pamačiau Dievą, kai Jis man parodė pirštu į bažnytėlę!.. Taip, ten aš kilau aukštyn ir aukštyn, ir pakilau į labai didelį aukštį ir, kai žvilgterėjau žemyn, mane suėmė baimė, nes šiaip gyvenime visada prisibijojau aukščio. Tada vėl išgirdau tą patį moterišką balsą: Nežiūrėk žemyn. Bažnytėlės varpų skambėjimas girdėjosi jau silpniau, o paskui ir visai nebesigirdėjo. Mane apėmė neišpasakyta ramybė. Nuskridau ten, kur buvo labai ramu ir šviesu. Šito jausmo ir stebuklingos Šviesos negalėčiau iškeisti į jokius žemiškus turtus, tos nuostabios Šviesos, kuri mane taip traukė. Aš visada pasirinkčiau tą nežemišką Amžinąją Šviesą ir nuo jos sklindančią Ramybę, kokios mes čia, žemėje, nejaučiame net geriausiomis sąlygomis, ir tokios Šviesos nematome. Čia buvo taip gera, taip ramu, taip šviesu, atrodė, kad sustatyta tūkstančiai prožektorių. Šviesa sklido įvairiomis kryptimis tokiais spinduliais. Ji buvo labai maloni, ir nieko nesimatė, tik ta nežemiška šviesa. Ir iš tos Šviesos pasigirdo balsas. Tai buvo pasaulio Valdovo balsas. Jį išgirdęs kiekvienas suprastų, ir klausimas buvo aiškus, man suprantamas. Jautėsi paprastumas ir kartu didybė, ir prasmė: Na, ką gero padarei? Aš neturėjau, ką atsakyti. Iki tos akimirkos niekada nebuvau susimąsčiusi, ką aš gero padariau. Iš tiesų, Ką aš gero padariau? Tą minutę pajutau, kad tapau labai protinga, viskas man buvo suprantama ir aišku, visa gyvenimo prasmė, kad didžiulė vertybė yra Šv. Raštas. Mintys į galvą atėjo tokios ... aš niekad taip nemąsčiau ... tiesiog nebuvo to, ko aš nežinočiau. Tą akimirką kažkas pasikeitė. To negalima nusakyti žodžiais. Pradėjo plaukti mano gyvenimas, koks buvo nuo pat vaikystės ir kurį aš galėjau pamatyti iš šalies, kaip kokį kino filmą. Štai esu maža. Ką veikiu, ką kalbu, taip viskas bėga, vaizdai iš mano gyvenimo keičiasi, o aš žiūriu. Tik tame filme nebuvo to, kas mane skriaudė ar baudė, buvo tik tai, ką aš pati dariau. O juk gimiau su persuktomis kojų pėdomis (kojų pirštai buvo prilenkti prie vidinių kojų girnelių, žodžiu, mano kojų pėdos atrodė tarsi burbulai). Mano kojas kurį laiką skausmingai tiesino, ir šito filme nebuvo. Jeigu nebūtų ištiesinę, aš būčiau invalidė, o paskui dar ilgai krypdavo į šalis ir aš dažnai griūdavau (iš tiesų, tik neseniai man jos nustojo krypę į šalis). Ir šito filme nebuvo. Kaip gerai, mano gerasis Viešpatie, kad tų skausmų man nepriminei. Aš augau, ir nieko ypatingo nematau, žiūrėdama savo gyvenimą. Štai man gal kokie 6 ar 7 metai, matau, kaip su broliu dvyniu žaidžiame kieme. Brolis ardo seną vežimėlį. Kažką kalbame, jis man kažką nereikšmingo pasako. Aš paimu metalinį lanką nuo vežimėlio rato, sviedžiu į brolį ir netyčia jam pataikau. Į savo mylimą brolį, su kuriuo mes puikiai sutardavome! Brolis susiriečia iš skausmo ir verkia. Aš prišoku prie jo ir man jo labai pagailo: Zeniuk, tu nepyk, aš taip nenorėjau, tik tu mamai nesakyk, maldauju aš (pasirodo mama matė ir be sakymo). Tačiau jis nieko neatsako, verkia, graudžios ašaros jam ritasi per veidą. Verkiu ir aš: Ką aš padariau? Juk jis man nieko blogo nepadarė, o aš su Zenonu pasielgiau taip žiauriai. Ir čia pat nusprendžiu, kad jo daugiau neskriausiu. (Ir iš tiesų mes per visą gyvenimą, per 45 metus, nes dabar jis jau miręs, nesame net susibarę. Mano brolis mirė 1995-08-26.) Ties ta vieta nutrūksta vaizdai apie mane. Tai buvo pirmoji sunki mano nuodėmė. Vėl kažkas pasikeičia. Atsirandu ten, kur nėra nei medžių, nei žolės, nei namų, nei žmonių ir jokios gyvybės, tik plika suskeldėjusi žemė. Stoviu viena ir taip neramu sieloje. Taip tuščia. Tikrai žinau, kad čia turėjo būti mūsų sodyba, kur gyvenau vaikystėje Gulbinėnuose, bet čia nėra nieko. Žiūriu žemyn į savo basas kojas, į suskeldėjusią žemę ir stebiuosi: kokie dideli plyšiai, štai ten gali įlįsti net koja, taip suskeldėjusi žemė. Kokia klaiki vieta! Gal aš stoviu virš kokio pragaro? Priėjusi pasižiūriu, ten labai gilūs plyšiai, lyg kokioj bedugnėj. Man taip bestovint ir begalvojant, kažkas pasikeičia, pradingsta saulė, pasidaro ūkanota. Kaip jaustis čia kokiam karaliui, kuris turi viską su visais patarnavimais? Pripraskime būti vieni ir už savo blogą elgesį atsakyti patys. Čia nepadės jokios pažintys, jokie draugai nei pinigai. Čia ne tos vertybės reikalingos. Kaip svarbu žmogui padaryti ką nors gero. O blogis? Jis visai nereikalingas, jis mums trukdys pereiti į Amžinąjį gyvenimą. Apsidairiau aplink. Iš tolo pamatau, kad balta skarele apsigobusi į mane artėja mano mirusi močiutė, kuri palaidota Gulbinėnų kapinėse. Žiūri įdėmiai į mane, bet nieko nesako. Tuomet prisiminiau, kad nedalyvavau jos laidotuvėse. Vos spėjau apie tai pagalvoti, ir ji prapuolė. (Ten žino vieni kitų mintis be žodžių.) Aš lieku viena. Močiutės laidotuvėse aš privalėjau dalyvauti, turėjau viską mesti ir dalyvauti. Negerai padariau. Dabar jaučiuosi močiutei skolinga. Man taip liūdna, neramu, ir aš pradedu eiti į tą pusę, iš kur atėjo mano močiutė. Eidama sutinku žmones, kurie keliauja į mano pusę arba kerta skersai, o aš einu tolyn, nes pamatau lyg kokią šviesią upę. Eisiu prie jos, pagalvoju. Tie nepažįstami žmonės, kuriuos sutinku, apsirengę taip, kaip ruošiamės laidotuvėms. Čia jau matau žalią žolę ir ant jos pabertą rasą, todėl ir matosi rasos nubraukti takai tai viena, tai kita kryptimi. Aš viena buvau basa, vienmarškinė. Tie žmonės, kuriuos sutinku, mane įdėmiai nužvelgia ir sako (be žodžių, tik mintimis): Tik neik prie upės. Keista, bet jie kalba net nepraverdami burnos. Paskui aš supratau, kad mes kalbėjomės mintimis. Nusprendžiu eiti toliau, nes taip įdomu pamatyti tą šviečiančią upę iš arti. Kai buvau visai arti upės, ėjau net nesidairydama į šalis, o tik akis įbedusi į upę. Iš kažkur vėl atsirado mano močiutė, kuri pasakė: Tik nebrisk į upę. Gerai, aš nebrisiu, bet pažiūrėsiu, atsakiau ir dar labiau priartėjau prie jos. Nuo upės dvelkia kažkokie šviesūs garai, kurie kyla aukštyn, čia jaučiasi drėgmė, o aukštai matosi Šviesa, ryški, maloni Šviesa, o aplink tamsu. Ten garuoja visa upė, lyg mažomis liepsnelėmis, bet ne tikroji liepsna, o viskas taip gražiai atrodė dėl Šviesos. Pasitraukiu atgal nuo upės, nes žinau, kad įbridus į ją nebegrįšiu... Žengiau atbula kelis žingsnius. ...O kaip grįžau atgal į Klinikas, niekaip neprisimenu, nors apie tai ilgai galvojau. Grįžusi matau, kad mano kūnas paguldytas ant vežimėlio ir apdengtas balta paklode, net veidas ir tas uždengtas. Kurį laiką aš sekiau paskui vežimėlį. Slaugutės skubiai vežė mane koridoriumi. Akimirksniu aš įėjau į savo kūną, bet nežinau kaip. Kai įlindau ir atsiguliau, buvo labai sunku kvėpuoti ir buvo labai šalta. O slaugutės mane skubiai vežė koridoriais tarsi kokį pagalį. Man buvo pikta, kad uždengtas veidas ir taip plonai užklota. Dabar manau, kad slaugutės mane vežė į lavoninę. Jos skubėjo. Įvažiavus į liftą pradėjome leistis žemyn. Viena slaugutė kilstelėjo paklodę ir, pakėlusi mano akių voką, pasakė: Atsigavo... Tada sustabdė liftą ir pradėjome kilti aukštyn. Pakeliui jos kažkur užsuko ir, paėmusios antklodę, mane užklojo. Dabar jaučiu, kad slaugutės mane veža jau atsargiai, kiek pavežusios sustoja ir apžiūrinėja, viena sako: Tu turi dukrytę. Tai aš jau žinau, pagalvoju, deja, mano vyras laukė sūnaus. Pagaliau mane įveža į reanimacijos palatą. Pamenu, kaip, slaugutėms padedant, perlipau iš vežimėlio į lovą. Slaugutės vėl sako, kad aš turiu dukrytę. Jos ilgai plepa ir mane klausinėja. Kažkas dėl tavęs buvo atėjęs pas gydytoją ir klausinėjo apie sveikatą, gal tavo kavalierius, mes tavo vyrą pažįstame, sako man slaugutės. Kas čia galėjo būti? galvoju aš ir tas pasakymas apie kavalierių man labai nepatinka. Jaučiausi silpnai ir labai norėjau miego, jos man išsakė, kad atnešė kyšių: rūkytų dešrų, gėrimų, bet man niekas nebuvo įdomu ir aš, vos padėjusi galvą, užmigau. Po kiek laiko jaučiu, kad šluosto man veidą, o guliu kraujo klane. Girdžiu sakant, kad labai blogas kraujo krešamumas. Pradeda pilti man kraują. Kurį laiką adatą palaikiau aš pati, paskui vėl nieko neprisimenu, nes užmigau. Kai prabudau, girdžiu, kaip gydytoja trumpais juodais plaukais sako: Pro vieną galą kraują pilame, pro kitą išbėga. Prakaitas bėga srovelėmis per veidą, plaukai atrodo tarsi būtų ką tik išplauti. Man čia karšta, čia vėl purto šaltis... Girdžiu, kaip už durų bėgdama gydytoja sušuko, kad reikia kviesti kunigą. Atrodo, vos spėjau akis sudėti, o jos mane vėl purto. Aš labai pavargusi ir noriu miego, jūs man netrukdykit, prašau. Bet jos manęs neklauso, kažką su manimi vėl daro, matau, kaip jos manęs vos ne maldauja, kad tik nemiegočiau, bet aš vėl užsimerkiu. Paskui vėl jaučiu, kad šluosto man veidą. Stovi keletas žmonių, veidai susirūpinę. Apsidairau aplink. Palatos lubos, sienos ir viskas atrodo balta. Užsimerkiu ir išgirstu muziką. Jaučiu, kad vėl mane purto ir vėl prasimerkiu. Girdžiu, kaip gydytoja sako, kad kraują reikia pabandyti leisti iš rankos į ranką, gal padėtų. (Mano kraujo grupė yra ketvirta, pliusas; ir dar kalbėjo, kad sunku su mano kraujo grupe.) Aš joms sakau: Girdžiu nuostabią muziką, jūs man netrukdykit. Jau jinai muziką girdi, sako seselė. Jos veide susirūpinimas. Bet aš vėl užsimerkiu. Akių vokai kaip švininiai. Taip šviesu pasidarė! Visa palata nutvieksta malonios, nežemiškos Šviesos. Juk aš jau kartą buvau patekusi į tą stebuklingą Šviesą, kai nuskridau virš Gulbinėnų bažnytėlės... Dievas man tris kartus rodė pirštu į bažnytėlę iš tos vietos. O kaip ramu, kaip gera... visi rūpesčiai nuslinko kažkur tolyn. Kokia nuostabi dangiška muzika skamba! Jeigu sudėčiau visas, pačias nuostabiausias į vieną vietą, tai išeitų ta, kurią aš dabar girdžiu. Kokia ji nuostabi, tiesiog nepakartojama, kaip jinai mane vilioja ir traukia. Mėgstu muziką, bet dėl šitos galėčiau visko atsisakyti. O Šviesa, o Ramybė... Dieve gerasis, Tu mane apšvietei ta nežemiška Šviesa. Niekas palatoje turbūt nematė Šviesos, o aš jutau, kad Tu, Dieve, stovi šalia manęs, tokios nevertos... Kaip gera... Paskui pajutau, kaip kažkokia didelė jėga mane traukia ilgu, tamsiu koridoriumi. Jeigu ir nenorėčiau ten patekti, neturiu jėgų atsispirti, esu kaip mažytis geležies gabaliukas, kurį iš lėto traukia didžiulis magnetas. Tas tunelis buvo tamsus ir, beslinkdama tuo klaikiu tuneliu, kokius tris kartus, tai iš vienos, tai iš kitos pusės pajutau didžiulę baimę, nors nežinau, iš kur ta baimė atsirado. Paskui pajutau palengvėjimą, kad praėjau tas vietas. To koridoriaus gale pasimatė Šviesa, į kurią aš patekau, tačiau čia nebuvo toji Šviesa, kur gaubė mane anksčiau, ir Ramybės čia nebuvo. Daugiau ten nieko nesimatė, ir nežinia kas manęs paklausė: Ar tu pasiruošusi mirti? tai buvo ramus jaunuolio balsas. Aš mirti??? Na čia dabar, mirti?.. atsakiau su nerimu. Tai kelkis, tu turi užauginti savo dukrytę, vėl man ramiai atsakė tas pats balsas. Ir čia aš pagalvojau, kad užauginsiu dukrytę, ir gal čia bus padarytas mano geras darbas. Bet kodėl nepriskaičiuoja mano vyro, kodėl turiu užauginti aš, o ne mes? Toptelėjo galvon mintis, kad mes gyvename be Bažnyčios palaiminimo, gal todėl nepriskaičiuoja. Dabar galiu pasakyti: tik todėl jo nepriskaičiavo. O gal jau ten iš anksto žinoma, kaip aš gyvensiu toliau? Kai pramerkiau akis, nebuvo nei tos nuostabios Šviesos, nei muzikos, net radijo taško ten nebuvo, o sienos ne baltos spalvos, bet žalsvos. Ir viskas! Žiūrisi normaliai. Apsidairiusi pastebiu, kad į palatą atvežta dar viena ligonė. Prie mano lovos sėdi seselė. Iš veido spalvos matau, kad tau jau žymiai geriau, sako ji. Čia buvo labai šviesu ir skambėjo muzika, čia buvo viskas balta, sakau aš. Mes tave prikėlėme iš numirusių ir kiek vargo turėjom, atsako seselė. Sužinojau, kad kraujas man buvo pilamas 3 kartus (kartą operacinėje, 2 kartus reanimacijos palatoje), kad buvo pakviestas net kunigas paskutiniam patepimui. Kad gydytojai dėl mano gyvybės kovojo tris paras po operacijos. Turėjau gerą priežiūrą, gydytojai dėjo daug pastangų, bet be Dievo pagalbos aš čia nebūčiau grįžusi nei pirmą kartą, nei antrą. Kitą dieną atėjęs gydytojas (buvęs mūsų palatos ruošiant operacijai) pasakė: Tavo dukrytė, burbuliukas, 4 kg 400 g. O mamą tai iš numirusių prikėlėm.
Mirtis nėra baisi, tačiau ten išeisim po vieną, ir viskas priklauso nuo to, kaip gyvenai čia, žemėje. Aš net nejutau, kad buvau atsidūrusi ten. Viskas vyko taip natūraliai. Dabar gerai žinau, kad mes, patys to nežinodami, kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, statome savo gyvenimo filmą, kurį patys pasižiūrėsime po savo mirties ir patys įvertinsime. Ten, kur buvo nuostabiai šviesu ir ramu nepakliūsime su nuodėme. Dabar, kai kalbu maldą už mirusius ir tariu žodžius: ... ir Amžinoji Šviesa jiems tešviečia, tegu jie ilsisi Ramybėje.., įsivaizduoju tą nuostabią Šviesą ir Ramybę, į kurią pati buvau patekusi. Ir vargas tam, kuris jos neturės. (Miręs žmogus, jau nieko pakeisti negali). Ta Ramybė ir Šviesa yra pats didžiausias turtas, kuris bus reikalingas po mirties. Žemėje tokios Ramybės nėra, o Šviesos tokios mes nematome (mums trukdo mūsų kūnas). Geriau yra pačiam nukentėti, negu kitą nuskriausti. Mūsų gyvenimas žemėje yra panašus į tremtį ir nenorėkime žemėje turėti rojaus. Viską turime garbingai ištverti. Ir jokiu būdu negalima nuskriausti jokio žmogaus, nes dėl visko reikės atsiskaityti po savo mirties. Kas mums gali pagelbėti? Malda, kančia ir širdies gerumas, t. y. meilė. Dievas yra gailestingas ir labai geras. Kiek kartų Jis mane, tokią menką žemės dulkę, išgelbėjo. Dievas ištiesė pagalbos ranką tada, kai aš pati nebepajėgiau sau pagelbėti, ir nebegalėjo padėti man joks žmogus. Tada gerasis Viešpats man padėjo, kai aš tikėdama ir su pasitikėjimu ėjau į Jo Valią. Dievas visada su mumis...
|
Kitos Anapusinės istorijos
Į puslapį - VYDIJA