Skirmantas Junevičius

VISKAS YRA VIRSMAS, MANO JUODVARNIAIS LAKSTANTYSIS BROLAU

... Graikai sakydavo πάντα ρει: ‘panta rei’ – ‘viskas teka’.

Lietuviai graikiškai nesuprato. Apie tai, kas teka, jiems teko kalbėti lietuviškai. Bet kalbėjo jie kaip graikai. Lietuviams irgi tekėjo ne tik upės. Saulė taip pat tekėjo, moterys irgi – moterys lietuviams, kaip suprantam, tekėjo. Kiekvienam kas nors atitekdavo – atitekti gali bet kas, tekėti galėjo kone viskas. O jei kas netekėjo, tai plaukė. Sieliai plaukė, javai plaukė ir, žinoma, plaukai, – plaukai, be abejo, turėjo plaukti. Jeigu plaukia, tai plaukai. Viskas ten buvo paprasta: kas ruduoja, tas ruduo, jeigu plaukia tai plaukai. Plaukai buvo kaip sieliai, o sieliai buvo kaip mūsų sielos – plaukdavo ir nuplaukdavo. Tik akmenys tada buvo gal kiek užakę ir nei plaukė, nei tekėjo – tarsi kokios iš praeities žiojinčios akys jie leido mums, mirtingiesiems pasijusti stovint jų akmeninėje amžinybės akivaizdoje; akmeniniai užkeiktieji vienuoliai.

O šiaip viskas plaukė ir tekėjo.

Tada viskas buvo kitaip – ir mes tada buvom kitokie.

Dabar mes gyvename daiktų pasaulyje, tada gyvenome reiškinių pasaulyje. Tada viskas buvo procesas, nesiliaujantis mainymasis, metamorfozė (kaip sakė Ovidijus), virsmas (kaip sakė Žarskus ir Patackas).

Dabar mes žvelgiame į senovės egiptiečių ar graikų piešinius ir negalime suprasti: ožio kūnas, gyvatės uodega, liūto galva ir visa tai viena būtybė; žmonės su šakalo galvomis – kas gi čia dabar? Nebūna gamtoje tokių daiktų. Kaip gi čia jiems viskas taip susirodė, tiems egiptiečiams? Kaip visa tai jiems galėjo ateiti į galvą? Labai stebėtis visgi, turbūt, nevertėtų, – vaizduoti daiktus anų piešinių autoriams ne per daugiausiai ir rūpėjo.

Jie negyveno daiktų pasaulyje. Jie gyveno savais rūpesčiais.

Tai buvo kitas pasaulis. Jo jau nebėr. Ir nebus.

Saulė daugiau mums nepatekės. Nepatekės niekados. Tik sakysim, kad saulė teka, bet šitaip daugiau jau negalvosim. Saulė dabar bus planeta, apie kurią sukasi žemė, - labai konkreti planeta su labai konkrečiais parametrais (skersmuo: 1,4 mlrd. km; sudėtis: vandenilis, helis, nežymus kiekis kitų elementų; ir t.t.). Egiptiečių Ra buvo visai kas kita. Ryte Ra pasirodo, o vakare išnyksta. Ryte ji vienokia, vidurdienį – kitokia: niekad ji nebūna ta pati. O, svarbiausia, ji nesibaigia pačia savimi: visi laukai laukia jos pasirodymo ir visa atgyja jai pasirodžius. Kiekvienam ji be galo svarbi, kiekvienam ji beveik tas pats, kas jo gyvybės dalis. Jos neišeina lyginti su kokiu nors daiktu, baldu ar šaukšteliu arbatai. Jau geriau sakyti rylio ar ratuto – tai bus panašiau į Ra.

Tad, matyt, nėra ko stebėtis, kad saulei daugelyje tautų prilipo Ra vardas. Ką reiškia „Ra“ galima spręsti pagal tai, kas iš šito vardo liko dabar. Mūsų laikus jis pasiekė pavirtęs įvairiomis bazinėmis leksemomis: pavirtusį priešdėliu „re-“, jį galima sutikti tokiuose žodžiuose, kaip „revoliucija“, „rekonstrukcija“ ir, galima įtarti, „realybė“ /.../ – čia jis tarnauja permainai įvardinti; pavirtusį priesagomis „-er“, „-or“ ir panašiomis į jas, senąjį „Ra“ galima sutikti stereotipinį veiksmą kartojančių veikėjų varduose (nomen agentis): „direktorius“, „prožektorius“, „daktaras“, „monteris“. Matom, kad visi jie, „re-“, „-er“ ir „-or“, pažymi tą patį dalyką – vyksmą.

/.../ buvo klausta: ar šaknis tikrai šaknis? Čia galima būtų paklausti: ar priešdėlis tikrai priešdėlis ir ar priesaga tikrai priesaga? Ar tokiuose žodžiuose kaip „revoliucija“ ir „rekonstrukcija“, priešdėlis nėra toji tų žodžių dalis, kuri savo prasminiu fundamentalumu ir semantiniu svoriu pranoksta bet kurią kitą tų žodžių dalį?

Klausimas būtų pagrįstas, jei įrodytume, kad „Ra“ išreiškia pirmykštį konceptą – arba bent, kad toks konceptas buvo labai reikalingas verbalinės sąmonės aušroje.

Nesunku pastebėti bent jau du dalykus: bundanti sąmonė tokį konceptą, įsisavina itin lengvai¹ ir, antras dalykas, primityviose kalbose toks konceptas vaidina šiuolaikiniam žmogui nesuvokiamai reikšmingą vaidmenį².

 ¹ Virsmo konceptas, nepaisant viso savo tariamo sudėtingumo, yra labai lengvai suvokiamas net vaikui. Tą puikiai žino kone kiekviena mamytė – kai vaikelis sudėtingų žodžių dar nesupranta, mamytė su juo bendrauja taip, kaip reikalauja vaiko mąstysena. Tada mamytė žaidžia žaidimą ba-ba. Žaidimas paprastas – visą jo sumanymą išreiškia konceptas „buvo, bet pražuvo“, „ba-ba“. Ir tame ba-ba akivaizdžiai svarbiausiu dalyku yra ne koks nors aiškiai įvardintas daiktas (kuris, štai žiūrėkit, pražuvo), o pats pražuvimo faktas, pats pokytis, virsmas - vaikui tai paprastas konceptas.

² Prielaidą apie virsmo koncepto fundamentalumą patvirtina šių dienų piraha kalba. Remtis šia kalba verta dėl jos ypatingo primityvumo. Tai, faktiškai, ne šių dienų žmonių kalba. Piraha kalba kalbantys žmonės, pasak D. L. Evereto (Everett), neturi žodžių skaičiams reikšti ir konceptų, kuriais remdamiesi jie galėtų atlikti skaičiavimus; jie taip pat neturi žodžių spalvoms apibūdinti, negali pasakyti „galvoti“ (tokiais atvejais, jie, sako „sakyti“ – tuo jie, beje, panašūs į Senojo Testamento autorius), jų įvardžių žodynas yra nepaprastai menkas, jie neturi būtojo laiko, jų giminystės terminai skurdūs, jie neturi sukūrimo mitų, o individuali arba kolektyvinė atmintis nesiekia toliau kaip dvi praeities kartas. Už tai piraha žmonės turi konceptų, kuriuos sunku perprasti vakariečiams. Apie vieną tokį konceptą D. L. Everetas pasakoja taip: „Kai piraha išgirsta atplaukiant laivą, jie išsirikiuoja ant upės kranto ir laukia, kol jis pasirodys akiratyje. Tada jie sako „laivas ’ibipı´o (‘atvyko’)“. Jie stebi už posūkio dingstantį laivą ir sako „laivas’ibipı´o (‘išvyko’)“. Kai uždegamas degtukas, jie sako, kad degtukas ’ibipı´ai (čia -ai yra veiksmažodinė forma, o -o inkorporuotoji forma). Tą patį išsireiškimą jie kartoja, kai degtukas užgęsta. Jie ypač jį vartoja tada, kai degtukas ima mirgėti – tokį dalyką jie mėgsta stebėti ir tada sako „darosi ’ibipı´ai“. Aptarus daug tokio pobūdžio pavyzdžių ir juos pasitikrinus, ėmė aiškėti, kad piraha kalba apie ribinius reiškinius – situacijas, kuriose daiktas išeina arba įeina į jų tiesioginės patirties ribas. Šį konceptą galima sutikti visoje piraha kultūroje. Piraha žmonių susijaudinimą matant upės kilpa plaukiančią kanoją sunku apsakyti; jie visa tai regi vos ne kaip kelionę į kitą dimensiją. Įdomu, prisimenant postuluotą kultūros poveikį gramatikai, kad ribos tarp patyrimo ir negalėjimo patirti peržengimą piraha žmonės suvokia turint kultūrinę vertę ir šiam dalykui turi svarbų žodį.“

(Everett, Daniel L. Cultural Constraints on Grammar and Cognition in Pirahã / Current Anthropology T. 46, 2005 Nr. 4, rugpjūtis/spalis)

http://www.eva.mpg.de/psycho/pdf/Publications_2005_PDF/Commentary_on_D.Everett_05.pdf

Anksčiau pasaulis buvo kitoks – kitokie buvo ir to pasaulio žodžiai. Viename žodyje tada galėjo sutilpti daugybė dabartiniu supratimu labai skirtingų pavidalų ir prasmių. Tokie žodžiai ne jums, jei jums reikia precizikos ir labai konkretaus daiktiško tikslumo. Bet, jei jums reikia turėti galimybę pasakyti viską vos keliolikos žodžių pagalba (o pradžioje žodžių negalėjo būti daug daugiau), tai jie jums bus kaip tik.

  Ankstyvieji žodžiai buvo tokie, kokių ir reikėjo. Didelio aiškumo juose ieškoti neverta. Jų prasmės laukas buvo be galo platus, o aiškių ribų ten nesimatė. Kartais jiems bandoma priskirti mitinį turinį. Tik kažin ar tai labai didelė teisybė. Nes žiūrėkit: tas pats virsmas – jį nesunku sieti su vilkolakiais ir panašiomis vaizduotės pamėklėmis. Tačiau jame nė kiek ne mažiau ryškus ir praktinis aspektas. Pabandykim įsivaizduoti paprastų paprasčiausią situaciją: kažkas atsitiko. Atsitiko kažkas labai reikšmingo, o jūs esate pirminės pasaulio verbalinės kategorizacijos epochos žmogus ir žodžių tokiam dalykui įvardinti jums trūksta. Kas belieka? Belieka įvykį priskirti kategorijai „kažkas atsitiko“. Tai būtų paprasta kategorija ir kartu labai talpi – labai tinkama kategorizacijos pradžiai. O be to, ji būtų iš tų kategorijų, kurios nesunkiai randa kelią į emocinę žmogaus sąmonę. Tokias kategorijas mėgsta pasakos: grįžta pabaisa namo, apsiuosto ir sako „jaučiu žmogaus kvapą“. Pasaka pateikia archetipinę situaciją: „kažkas tvyro ore“, „kažkas čia ne taip“, „kažkas čia atsitiko“. Pajusti tokią situaciją, matyt, pajėgtų net ir racionaliausios mąstysenos žmogus.

 Štai maždaug toks galėjo būti ankstyvasis virsmo koncepto turinys.

 O koks galėjo būti jį išreiškiančio žodžio garsinis pavidalas? Iš karto norisi prisimiti „Ra“. Tai, be abejo, tikėtinas garsų derinys. Tik šitą tikimybę sunku tiksliai įvertinti – „Ra“ ištakos siekia pernelyg tolimus laikus.

Tačiau visai įdomaus rezultato galima tikėtis net ir apsiribojus indoeuropietiškosios prokalbės perspektyva – bent jau ankstyvojo virsmo koncepto mastui įvertinti to, atrodo, tikrai turėtų pakakti.

 Virsmą čia, matyt, reikėtų sieti su šaknimi „wer-“. Jos reikšmę „The American Heritage Dictionary of the English Language“ apibūdina taip: „Įprastinė įvairių indoeuropietiškųjų šaknų bazė; pasisukti, keistis, linkti“. Kitaip tariant, žodynas mums leidžia „wer-“ sieti su „virsmas“.

 Dabar eikim toliau. O „virškinimas“? O „virimas“? O „varškė“? O „varlė“? Ar šitie žodžiai nekalba apie tam tikrą virsmą arba jo rezultatą. Jau patys klausimai perša atsakymą: taip, šitie žodžiai kalba apie virsmą – taigi, nors mums dabar jie reiškia labai skirtingus dalykus, savąja prasme šitie žodžiai, matyt, bus kilę iš vieno ir to paties visiems jiems bendro pirminio koncepto. Ne be reikalo, tikriausiai, pasakose varlė pavirsta karaliene. Ji ir pati iš buožgalvio, ji – tikra varlė.

 Šitaip įvertinus žodį „varlė“ nebus sunku panašiai vertinti ir kitus žodžius. Ir ne tik lietuviškus. Lietuvių „virškinimas“ pasidarys panašus į anglų „voracity“ (‘rajumas’), „varškė“ ir „virimas“ – į rusų „варение“ (‘varenije“, ‘uogienė’).

 Įvairias to paties pirminio koncepto atmainas turėtų būti nesunku įžvelgti tokiuose žodžiuose kaip „variantas“, „versija“, lietuvių „įvairovė“, „vartytis“, „veržtis“, „veršis“, „veršiuotis“, „verpti“, „versmė“, „varpa“, rusų „вертеть“ (‘vertet’, ‘sukioti’), „разворот“ (‘razvorot’, ‘posūkis, sklaida’), „развёртываться“ (‘razvertyvatse’, ‘vystytis’), anglų „versatility“ (‘nepastovumas, visapusiškumas’) „verdure“ (‘vešli augalija’, perk. ‘šviežumas’). Jas, be abejo, išreiškia ir romėnų permainų dievo Vertumno vardas.

Tai vis žodžiai, kurių prasminė giminystė beveik akivaizdi. Yra, tačiau, ir kitokių žodžių. Jie kitokie dėl jų žmogiškumo: tai žodžiai, išreiškiantys moralinio-psichologinio pobūdžio turinį - tokį turinį kildinti iš paprasčiausio virsmo gali būti sudėtingiau psichologiškai. Tačiau panašu, kad toks turinys irgi galėjo formuotis to paties, atrodytų, labai primityvaus pamatinio koncepto pagrindu; kaip ir Vertumno vardas, beje.

Taip, matyt, formavosi „verkti“, „vergti“, „vargas“, „sielvartas“, rusų „вред“ (‘vred’, ‘kenkimas, žala’), „вор“ (‘vor’, ‘vagis’), „враг“ (‘vrag’, ‘priešas’), „изверг“ (‘izverg’, ‘išgama’), „превратность“ (‘prevratnost’, ‘netikrumas’), „извращение” (‘izvraščenije’, ‘iškraipymas, iškrypimas’) anglų „worry“ (‘nerimas’). Prie šio tipo žodžių, turbūt, galima priskirti ir „vardas“ – jis išreiškia žodinę daikto versiją ir ta prasme nelabai skiriasi nuo anglų „word“ (‘žodis’) ir rusų „говор“ (‘govor’, ‘šneka’).

Virsmo prasminis laukas atsivers dar plačiau, jei jame įžvelgsime Fortūną. Ją čia įžvelgti galėtų trukdyti tai, kad romėnų sėkmės ir atsitiktinumo deivės vardas prasideda garsu F, o ne V, kaip kitų prieš tai vardintų žodžių. Tačiau šio skirtumo neverta sureikšminti. Fortūna, prieš tapdama Fortūna, irgi buvo Vortumna – skirtumas tarp F ir V nėra didelis; viena lengvai pavirsta kitu. Jei į šį skirtumą nekreipsim dėmesio, į vieną gretą su „Fortūna“ stos graikų ir romėnų „furijos“, graikų siaubo deivės vardas „Frikė“ ir visa grupė angliškų žodžių: kartu su „frog“ (‘varlė’; „varlė“ ir „frog“ giminystė suprantama), „frost“/ „freez“ (‘speigas’/‘sušalti, virsti ledu’; sušalti, kaip ir virti, reiškia tam tikrą virsmą – šiuo atveju virtimą ledu), „fruit“ (‘vaisius’; prasmės požiūriu „fruit“ turėtų būti artimas lietuvių žodžiui „varpa“), „fur“ (‘kailis’; prisiminkim ką raiškia „plaukai“) bei „frakcija“, „frikcija“ ir „frekvencija“ čia ims rikiuotis labiau vidinį pasaulį atspindintys „fear“ (‘baimė’), „fright“ (‘išgąstis’), „frenzy“ (‘įsiūtis’), „ferocity“ (‘žiaurumas’), „frustration“ (‘sielvartas’)‚ „frantic“ (‘pašėlęs’), „freak“ (‘keistuolis’) ir pagaliau „friend“ (‘draugas’; anglų ‘draugas’ giminiuojasi su rusų ‘priešas’, ‘vrag’ – čia viskas virsmas: šiandien draugas, ryt jau priešas; čia viskas „freedom“, ‘laisvė’).

 Dabar galim sakyti, kad atėjo laikas laikui. Šis žmogiškosios egzistencijos pojūčiui nepaprastai reikšmingas konceptas savo šaknimis, matyt, siekia tą patį pirminį virsmą. Rusų „время“ (‘vreme’, ‘laikas’) apie tai kalba net labai nedviprasmiškai. Anglų „hour“ (‘valanda’; pagalvokim apie mūsų mirties valandą „in hora mortis nostrae“ – tikras „hororas“) bei „year“ (‘metai’; „year“ turėtų giminiuotis su rusų „яровые“, ‘jarovyje’, ‘vasariniai javai’) šiuo požiūriu ne tokie akivaizdūs – jų garsinis pavidalas pakitęs jau gerokai daugiau ir abejonės čia būtų suprantamos. Bet šių žodžių prasmė tokia artima rusiškajam ‘laikui’, kad labiau norisi galvoti apie platesnį garsų kaitos lauką, negu kitokias tų žodžių konceptualines ištakas. O ir pati garsų kaita čia neturėtų atrodyti labai didelė – jei tik tarsime, kad ankstyvasis virsmo koncepto garsinis atitikmuo buvo panašus į „Ra“, ji taps visai nedidele: „Ra“ vienodai gerai tinka ir Vertumnui, ir Fortūnai, ir graikų gamtos sezoniškumo sergėtojai Herai. Apie virsmą galvoti verčia ir lietuvių „laikas“: lietuviškasis „laikas“ pabrėžia laikymąsi, išlikimą, taigi, savotišką pasipriešinimą virsmui. Kitaip sakant, „žiedų laikas“ senovės lietuvio supratimu turėjo reikšti, kad žiedai laikosi, o ruso – kad jie pasirodė ir tuoj išvirs į nieką. Skirtumas yra, bet jis sąlyginis. Vieniems atrodo, kad laikas bėga, kitiems – kad sustoja. Nors šiaip laikas yra laikas: fizikai apie šį fizinio pasaulio aspektą kalba labai miglotai ir nepasako nieko tikro; viskas, kas belieka, tai galvoti, kad laikas yra laikas.

 Panašiai galima galvoti ir apie kitas mūsų vertybes. „Vertė“, matyt, kilo iš virsmas. Tuo tarpu rusams jų vertės atitikmuo „стоимость“ (‘stoimost’, ‘vertė’), atrodo, turėtų būti kilęs iš ten, iš kur lietuviams kilo laikas – iš koncepto, kuris išreiškia savo pozicijų laikymąsi ir asocojuojasi su stovėjimu ir nesitraukimu iš ten kur stovi. Tik nemanykim, kad tai rodo didesnį rusų principingumą. Jie turi ir kitų vertybių, kurios sako visai ką kitą. „Верность“ (‘vernost’, ‘ištikimybė’), „вера“ (‘vera’, ‘tikėjimas’) jiems lygiai taip pat turi priminti virsmą. Tad rusai niekuo ne geresni už kitus. O kiti niekuo ne gersni už lietuvius. Angliškoji dorybė „virtue“ niekuo ne geresnė už lietuvių „vertė“. Iš to paties pamatinio virsmo koncepto turėtų būti išaugę Vakarų civilizacijos mentalitetą formavę lotyniškieji „veritas“ (‘tiesa, realybė’; kas teka, tas tiesa: „in vino veritas“), „virtus“ (‘moralinis tobulumas’), „virtuti“ (‘narsa, vyriškumas’), į šiuolaikinę anglų kalbą tvirtai įaugę „virility“ (‘drąsa, vyriškumas’) ir, iš pirmo žvilgsnio, priešingą dalyką reiškiantis „virginity“ (‘mergystė’; „mergystė“ ir „marti“, pasak Žarskaus ir Patacko, išreiškia etapo pabaigą, savotišką mirtį; ištekės Marceliukė ir bus marti) bei, turbūt, geriausiai visą šių prasmių įvairovę išreiškiantys rusų „воротень“ (‘voroten’, ‘vilkolakis’) ir anglų „werewolf“ (‘vilkolakis’).

 Viskas yra virsmas, mano juodvarniais lakstantysis brolau.

Ir jokio „to be or not to be?“. Tai ne klausimas. Kad sugalvotum tokį klausimą, reikia gyventi gramatinėmis iliuzijomis. Reikia užmiršti, kad žodis „yra“ siejasi su irimu, virsmu, grubiai sakant, su išnykimu (ko gero, panašiai kaip ir anglų „year“, ‘metai’) ir jame visų pirma matyti tam tikrą gramatinę funkciją – štai šios funkcijos pojūtis ir gali leisti „yra“ įsivaizduoti panašiu į „būti“.

Lietuviškasis „yra“, kaip ir visa lietuvių kalba, apie tokią funkciją leidžia kalbėti tik labai sąlyginai. Ją, matyt, esame pajutę per kitas kalbas. Modernesnėse, mažiau archajiškose kalbose ši funkcija vaidina labai reikšmingą vaidmenį. Tas vaidmuo ten toks reikšmingas, kad anglai be šios funkcijos negali įsivaizduoti net paprasčiausio sakinio. Jie imasi „taisyti“ net Bibliją, jei tik ten suranda sakinį, kuriame, jų supratimu, trūksta žodelio šiai funkcijai vykdyti. Todėl angliškajame Biblijos vertime, jei tik jis ne per daug laisvas, paprastai, tenka skaityti: „I [am] the LORD that healeth thee“; anglams skirtas lotyniškasis tekstas irgi, paprastai, būna „pataisytas“: „Ego [sum] Dominus, sanator tuus“. Lietuviškasis šio sakinio variantas „esu jus gydantis VIEŠPATS“ apsieina be skliaustuose įterpto papildomo žodžio dėl archajiško „esu“ turinio: neaišku ar šis žodis pilnai apima ir konceptą aš, ir konceptą būti, ar tik vieną iš jų, ar, galbūt, vieną labiau, kitą mažiau. Anglams toks neaiškumas neįsivaizduojams – jiems sakinys be veiksmažodžio „būti“ yra neįmanomas. Tokia jų mąstysena. Anglai negali pasakyti „lyja“. Jiems reikia sakyti „it is raining“. Faktiškai, veiksmažodis „būti“ jiems reikalingas kaip gramatinės funkcijos vykdytojas. Bet, būdamas reikšmingu gramatine prasme, jis ima darytis reikšmingu ir kaip žodis aplamai, jo turinys prisipildo naujomis, kitaip neįmanomomis, protui neprieinamomis prasmėmis. Tada pasikeičia ir pasaulio vaizdas.

Tada gali ateiti ir klausimas „to be or not to be?“.

Būtų gana įdomu panagrinėti esminių šio klausimo žodžių „to be“ (‘būti’) etimologiją. Bet ji, kaip ir „is“ (‘yra’; prasminės kilmės požiūriu, „is“ visgi, matyt, artimesnis žodžiui „esu“) etimologija pernelyg nutoltų nuo virsmo temos. Tačiau nuo jos niekur neturėtum nutolti, jei pabandysim  pažvelgti į vienos „to be“ atmainos, žodžio „were“ (‘buvo’), etimologiją.

 Pabandykim.

„Were“ panašus į vokiečių „werden“. Panašumas tas, kad abu jie tarnauja gramatinėms funkcijoms vykdyti. Tačiau „werded“ iki šiol turi ir aiškią leksinę reikšmę. Jis reiškia ‘tapti, virsti (kuo)’. Tad šito žodžio sąsajos su virsmo konceptu beveik neabejotinos. Tai stiprina įtarimus, kad ir panašus angliškasis „were“ ankstyvojoje savo formavimosi stadijoje galėjo reikšti tą patį. Kad jis nereiškė to, ką reiškia „to be“, tegul ir skirtingam laike, aišku vien iš to, kad šitie žodžiai visiškai skirtingi savo garsine forma. Taigi, labai tikėtina, kad „were“ pradžioje reiškė ne kažką, kas buvo, o kažką, kas virto, kažką, kas, jei kuo ir buvo, tai tuoj virto kitkuo negu dabar sakom, kad buvo. Kitaip sakant, viskas, kas „were“ sieja su „to be“, yra ta pati gramatinė funkcija. Jei nesate įsijautęs į gramatiką, niekad nepagalvosit, kad apie tai, kas liko praeityje, galima kalbėti, kaip apie kažką tikro.

 Mūsų akmens amžiaus protėviai taip ir negalvojo. Viskas jiems buvo virsmas.

Sakoma, kad pirmieji apie tai, kas yra ir ko nėra, pradėjo samprotauti antikos graikų filosofai. Įdomu tai, kad jų neįmanoma suprasti. Šiais laikais nuolat atsiranda norinčių perpasakoti jų mintis arba išversti jų kūrinius, bet pabandykit paskaityti tuos vertimus, – bus tikra kančia. Nesuprasit ne tiek graikų, kiek vertėjų...

Literatūra

Patackas A., Žarskus A. Mirties virsmas, Vilnius 1990.
Pastaba: šiuo metu, matyt, reikėtų ieškoti vėlesnių leidinių - internetas, pavyzdžiui, nurodo: Patackas A., Žarskus A. Virsmų knyga: vestuvių virsmas, gimties virsmas, mirties virsmas.- Kaunas: Kauno tautinės kultūros centras, 2002. - 614 p.)

© Skirmantas Junevičius 2009; www.wordofancients.org

VYDIJOS pastaba:

autoriaus minima „Virsmų knyga“ dabar pasiekiama ir internete: www.vydija.lt/Virsmu_knyga.pdf