|
Andrius Rugys
Tautinės garsuotės slenksčiai
Šiais laikais randasi keleriopa būdų nusakyti, kas tai yra medija. Tados savu tekstu mėginčiau išvengti to termino svarumo, idant nesimaišyti kalbiniams [med]kirčiams (sako, kuo toliau miškan, tuo daugiau medžių). Kiek pavyks trumpuoju, nersiu garsinės esmės kitimo ieškų laukuose. Atliepiant įvykio, kurio tvinksio dėka pradėtas rinkti tekstas, temą Nacionalinis tapatumas medijų kultūroje, mėginu derinti savą nuovokos lauką garso meno srovėje, ir ieškoti, kaip ten apčiuopiamas tapatumas, tautiškumas, nacionalumas. Jau veik matyti Marshall MeLuhan1 globalinis kaimas, kuriame sakoma mes gyvename vienoje glaudžioje erdvėje, rezonuojančioje nuo gentinio būgno; kitoje apylinkėje štai Alfred Tomatis2 tiria prenatalinę būseną, kurioje kūdikis, tarsi visas dar būtų ausis, tarpsta motinoje;... tolimiau, užuovėjoj, rimuoja sutarėjos3, po to, jau platumose, tai derintojėliai gano vieniši, kiti tarpsta kūlimo ir audimo ritualų mūšose;... anapus neria John Cage, svarstantis apie žmonijos smegenis, išsikerojusias į viešąją laukymę;... ten ir Robert Monroe bando derinti tarpausinius tuksesius (angl. binaural beats);... o čia su Vydūnu6 sėjasi mintys, dygstančios mąstymuose apie tautinio asmens garsinį pasaulį garsuotę, jos slenkančią gimtį, slaptį, plotį ir varstį... Tai tik ankstyvieji įspūdžiai. Kadangi man pirminis, tekstas gali gautis trupininis... priimkite jį tarsi laišką. [...] Taip nutiko, kad sava veikla stengiuosi gaivinti klausą, tiek as'meninę, tiek visuo'meninę (taip ar taip meninę). Tuomet tatai už vaizduotę kurį laiką vis dažniau veriasi garsuotė. Tarkim, jog garsuotė nelygu vaizduotės sesė yra žmogaus tuokiama. Per girdimo garso ir sąveikų su aplinka pajautą susikuriama psichoakustinė aplinka kažkur gaublyje, kurį nešiojame ant pečių (bei už jo ribų). Garsuotėje (ir per ją) tarpsta virpesių istorijos (net ir negirdimų), tarpinės patirtys tarp jųjų ir tąjį sąveikaujantį lauką vis atsinaujinančiai prajuosiančios kūrybinės minčių minijos (tarkim)... Na, o pavadinime esantys slenksčiai tarsi įvardina garsuotėje nutinkančių perskyrų galimybes dvejopais judrumais. Galime vaizduotis juosius tartum masyvius balkius, tuosius tankiai prietaringus sodžiuose (kuomet skirtis turi aiškią vietą ir laiką), arba žvelgti į žodį atvirai ir sutikti, kaip jis ataskamba giminingu veiksmui slinkti. Slinkimo atveju toji perskyra geba užlaikyti laikotarpyje (kartais pačioje savyje) ir persiklodama slinkti, nutirpti jau kitoje erdvėje. Tautinė garsuotė slenka, kuomet [...] tautosaka perduodama iš kartos į kartą, seneliams susitikus su anūkais arba tėvams išgyvenant antrąją vaikystę, auginant vaikus... O per tautinės garsuotės slenksčius lipame tuomet, kai [...] iš miesto vykstame į kaimą, tiesiai traukiniu. Mokslininkai naudoja apibrėžimą girdos slenkstis, minimali girdimumo intensyvumo vertė7. Jeigu garsas būtų matomas it dulkės, daugelis jį regėtų kaip mat esmingiau. Garso bangos gan dažnai iliustruojamos pavyzdžiu bangų, nuvilnijančių per vandens paviršių, po to, kai į jį įkrito akmenėlis. Štai kartą, ruošdamasis pasakoti garso meno reiškinį vaikams, dar kartą mislijau, kodėl mes garsą vadiname garsu ir kas tie mes, kurie vadiname (?) ...Tuomet tados, toje pat garsuotėje išsiliejo liaudiška dainelė: plaukė žąsele per ežerėlį, ne viena plaukė, gir gir gir gar gar gar... Gar'suotės vaisius kaipmat sutapo su vaizduotėje likusia garso bangos iliustracija (akmenėlio istorija). Per šį meninį lydinį plauk, kad mes, šios žemės kūnai, nuolat tarpstame garse, banguojame per jį ir jame... Ausis groja ir į vidų, ir į išorę (kaip girdi, taip ir gyveni)... Alfredo Tomatiso ir jo mokinio Paul Madaule tyrimai tai patvirtina.
...Patys žmonėmis būdami, nešame kraują, kuris ir yra esminė tautos sultis10, takuojanti, vaduojanti, stipruojanti, formuojanti [...] ir banguojanti sulig kiekvienu aplinkos virptelėjimu... Prieskoniai, kuriuos dedam į maistą11, žodžiai kuriuos sakom artimajam, oras, kurį kvėpuojame, medžiagos, kurias dėvime [...], mintys, kurias sijojame, ir visa, kuo ta sultis yra skiedžiama, glostoma, yra tartum natos, byrančios į tos sulties partitūrą ir piešiančios visuominį tautinės sriubos skonį... Ir natūralu, kad vieni mėgsta tyriau, kiti aštriau, treti gaižiau... Šiuo laikotarpiu (2011) jau veik visuotinai uodžiamas daugybės patiekalų garo švilpesys, persiliejantis kiaurai, vienoje (vientisoje, vietinėje) virtuvėje. Tautos išmintis ir gyvybė glūdi12 tame oro tarpe, kuris sirpsta tarp bendraujančiųjų tos tautos atstovų... Tados šiais medijų laikais yra itin svarbu ieškoti, kaip tiesingai skiepyti ir genėti tąsias medijas, per vidur tarpe, stengiančias savimi užkeroti... [...] Iš pradžių reikėtų tartis linkui, kad garsu prasime vadinti visokeriopus virpesius, ne tik tą spektrą, kurį žmogaus ausis (kopūstai, pasak Liudo Truikio) girdi, 16 Hz 20 kHz (optimali vaiko klausa), bet ir tą, kuris ateina per gerklas, per stuburą, per širdį, per skrandį, per klyną, per pėdas... Tuomet, garsuotės derinimui siūlau prisigilinti keletą užuominų. Žvelkime nuodugniau į taip vadinamus priešistorinius urvus ir uolas, kuriuose tų laikų išminčiai mislindavo. Na štai, o šių laikų mokslinčiai13 jau veik nustatė, kad tų urvų piešiniai, jų temos ir atlikimo technika dera su akustiniais priešistorinės studijos parametrais. (Tai tarsi savaime suprantama, tačiau čia svarbu yra pastebėti, jog Vakarų mokslas po garso įrašo atkūrimo galimybės atradimo (1877, Thomas Edison) pradeda vis dažniau taikyti akustines hipotezes (tame tarpe ir stygų teorija išgirstama esmingiau)). Išplauktų, jog tuomečiai menininkai nekarpė savo jausmų ir visa vokė vientisai (ovaliai?), kaip kad jau bandoma tuokti šių dienų interaktyviųjų medijų, erdvinės instaliacijos, poezijos [...] mene, holistiniame, antroposofiniame, budistiniame, šakniniame [...] gyvenimo būde, kvantinės fizikos, nanodinamikos [...] moksle. Seniausiuose žinomuose šventraščiuose Vedose14 ausys dažnai liejamos su pasaulio kryptimis, akys su saule, ugnimi. O Vakarų medicinos arenoje vis dar tariamasi dėl vidinės ausies ir vestibulinės sistemos (atsakingos už koordinaciją erdvėje) bendrumo ir priskyrimo vienam organui15, kaip ir yra įkūnyta gamtoje. Mėginkime prasti kiek nuo klausos priklauso žmogaus orientavimasis erdvėje, laike ir bendravime? Tuomet tęskime toliau. Esama pasakojimų, kad Mongolijos šamanai, atkartodami krioklio ošimą, išmokę giedoti harmoninius priegarsius, kuriais keliamasi į aukštesnius dvasinius lygmenis16... Dodonėje greta Delfų stūksoję šventi ąžuolai, kurių šlamėjimas orakulėms atskleisdavo ateitį17... O Dzūkijos ir Gudijos beržynuose dar ir dabar klausoma sveikumui ūginti... Šios užuominos skleistos, vardan pintų nuojautą apie vietinės aplinkos virpančių ypatybių įtaką asmenybei ir jos garsuotei. Na, nepamirškime, jog šiandieninėje Lietuvoje yra per tūkstantį piliakalnių, kurie taipogi kuria akustinį kraštovaizdį, be jokios abejonės naudotą (ir naudojamą) žynių ir išminčių. Yra girdima apie į praktiką nuleidžiamą išmintį, kuri garsu, mintimi ir žemės galia [...] gelbsti išvalyti dangų nuo debesų ir nelabų jaudulių... Tikrosios gamtos kūnai ir jų judesiai yra ypatingai svarbūs, formuojantis žmogaus esumui. Sakoma, kad archajiškomis kalbomis buvę galima susikalbėti su įvairiausio lygmens gyvąja gamta, kadangi vibracijos minčiai perteikti buvo neriamos iš širdies gelmės, kas nelygu nuprotautiems tekstams (ir aiškus, nelygu kokiame dažnyje smegenys veikė kuriant delta 4 Hz, teta 4-7 Hz, alfa 7-13 Hz, beta 13-40 Hz ar gama 40 Hz bangų mūšose). Štai Lietuvoje praėjusio šimtmečio viduryje buvo moterų, žinojusių per pusę tūkstančio giesmių, tarp kurių ir šaltinėliui, beržynėliui, kalneliui, rūtelai, dobilėliui, bicelai [...] skirti rimai18 ... [...] Pamėginkime įsigarsinti sau nuotykį kuomet tarsi einame laukais ir kloniais ir išgirstame (bet nematome), kažkur nuo toli, balsu atliekamas dermes...
liekime tai su saulėlydžio šviesa, krentančios rasos drėgma ir pušų aitra...
vaizduokimės ten kur netoliese spindinčią motiną su vaikeliu, dar įsčiose...
o dabar persikelkime į miesto skersgatvį ar metro tinklainės mazgą....
matykime jau kitą motiną, taipogi nėščią...
Šiose aplinkybėse jau galime pradėti kalbėti apie tų skirtingų kūdikėlių garsuotėse užsimezgančius tautinio tapatumo daigelius (šiuo atveju tapatumas išsireiškia per rezonanso, disonanso, aidesio, ilgesio, gylesio [...] dėsnių sąsajas). Alfredas Tomatis rekomenduoja įrašyti nėščių moterų širdies pulsą ir saugoti tai kaip tyrą vaistą vėliau užgimsiančio kūdikio senatvei. Aiškėja, kad mes pradedame girdėti, dar būdami mamytėse (ausytės jau veikia ir neužsimerkia iki mums keliantis mirties virsmu). Kokiose garsinėse aplinkose motinėlės veikia, kokiu tonu bendrauja, taip ir mums priauga. Tomatis yra atlikęs šimtus pavykusių gydymų, kuomet savita psichoakustine treniravimo metodika, naudojant garso įrašus, elektroninę ausį, kalbėjimo pratimus [...], grąžina žmogų į prenatalinę būseną ir naujai atgaivina garsuotę. Iš jo tyrimų ryškėja, kad žmonės dažnai kenčia nuo to, kokiuose garsuose tarpo ir kokius garsus sukeldavo jų motinos (šioje vietoje galime nusikelti ir tęstis Marijos Gimbutienės ieškojimuose motiniškosios civilizacijos esmės). Vaizdinga būtų piešti žmogų tarsi medį, kaip kad druidui, ar baltų kultūroje20, tarsi lieti. Tuomet aiškiai suvokiame, jog atsiradus randui jis ir lieka kamiene. Tačiau garso ir minties [...] vibracija geba tą randą išlyginti, nelygu šiandieniniai lazeriai. Toliau seka gimties21 momentas, kurio metu ypatingai didelę reikšmę turi visai visa, kas aplink, tame tarpe ir pasitinkančių žmonių mintys, balso tembrai, prisilietimai, akustinės erdvės savybės (juk nelygu, ar atsirasime keramikos plytelėmis išklotoje palatoje, ar pirtyje pušinių rąstų... jaučiate skambesį?). Sraunus tautinės garsuotės skiepas įsilieja, kuomet gimties virsmas vainikuojamas liaudiškų instrumentų dermėmis. Taipogi ir lopšinėmis, kuriomis vėliau mūsų motulės nuoširdžiai įliūliuoja tautiškų dažnių ir minčių spektrą, kuris mums talkina keltis į anapusinį pasaulį (ir jį suvokti?). Ir tai yra esminga apeiga, kuomet garsu perduodamas tautiškumas iš kartos į kartą, ypatingai jautrioje situacijoje motina vaikui ant realybių keteros (skurdu yra, kuomet šis ritualas pakeičiamas gamykloje rinkto, elektroninio žaislo skleidžiamu 1bit kokybės džeržgesiu arba viena ir ta pačia, globalia, Mocarto lopšinės melodija; gero nežada ir atvejis, kuomet tėvai bendrauja su vaiku per radijo ryšį, būdami skirtinguose kambariuose... taip, tai patogu, tačiau senolių išmintis mena nevalia bendrauti per slenkstį22). Anksčiau ar vėliau mums suteikiamas vardas, kuris subtiliuoju dažniu verpia gyvenimo būdo ir pareigos jame giją, linkėtą nuo tėvų (ir tautos) tarsi palikimui. Įsigarsinkime Vytis, Tautvydas, Giedrius, Saulius, Austėja, Pajauta, Raminta, Skaistė... Tariant šiuos žodžius, juose esančios šaknys (kaip kad burtažodžiai) riša su aplinka ir jos dėsniais tą, kuris kreipiasi, ir tą, per kurį kreipiamasi (regisi fraktalinė logika). Nuo varde esančio raidžių skaičiaus, ritmo, balsių, priebalsių dinamikos tiesiogiai priklauso žmogaus bangavimas gyvenimu23. Pavardė dažnai neša dar gilesnį užtaisą, įkrautą protėvių būdo ir to būdo skleidimosi aplinkybių. Antai Budrys, Lukys, Rūkas, Mažeika, Smulkys, Gaivenis, Kaulinis, Žilaitis... (naudojant interaktyvias komunikacijos priemones, ėmė rastis trumpųjų vardų, pravardžių nickname (angl.) vardinimo kultūra, tik šiuo atveju veikėjui pravardę nuaudžia ne gyvenimo aplinkybės, o pats veikėjas... ir tai įžvelgiama kaip dar viena slinktis, kelianti į naujus tyrinėjimo laukus). Po visu tuomi, gyvenimą pradedame ropodami ant žemės, kuri taipogi turi savitą virpesių sietyną24 ir toliau įtakoja mūsų elgseną, charakterį [...], tarmę25. Vėliau vis toliau keliaujame nuo išeitinio taško, sutinkame kitas bendraujančias būtybes, jas atkartojame, derinamės su jų garsuočių tempu, ritmu, spalva, skoniu (patenkame į tautosakos, liaudies papročių, žaidimų, šokių perdavos srautą, arba ne)... [...] Judame ir krutame savuose ūkeliuose, kurių akustinio tūrio26 kaita sąlyginai lemia mūsų orumo jausmą, papildomai repetuojamą kasdieniais garsiniais santykiais tarp šeimos narių. Ar tai būtų spragilai, ar verpalai, galbūt girnos, o gal sviesto muštokė šalia nano-robotinės skalbimo mašinos? Visi tieji garsiniai virpesiai, bildesiai, čežesiai, stuktelsiai [...], jų pasikartojimas kasdienis, formuoja mūsų garsuotę, elgimąsi erdvėje, laike ir bendruomenėje, taip pat derina kūno išvaizdą (labiausiai regimą veide) bei apetitą informacijai (juo įvairesnių instrumentų mums kliūna iš plačiojo pasaulio, tuo garsuotė mūsų pilnėja). Čia vertėtų mėginti vaizdintis, kaip randasi muzikiniai instrumentai... Tarsi, sekant pasaulinio garso dermes, šalia varliukių kūmučių suulba skudučiai, praskridus gulbėms pinasi sutartinės, iš lankų pertempiamos arfos, o mistinės kanklės regisi luotu į kitapusybę keltis27 28....
Tačiau šiandienis
žmogus kitapusybę dažnai pranta per-medžiagiškai, veik čia pat
fotografijoje, kine, radijuje, televizijoje, internete, ir ta kitapusybė
artinama kaip jam pavaldi. Nepraleiskime sužiūrėti, kad kiekvienas
technikos atradimas tolina esmingai žmogišką (tylų) susivokimą gamtoje
ir pratęsdamas dengia prigimtines jusmas. Tados norom nenorom jį
kūnyjantis reikia sąmoningų studijų (vėliau jau, tieji patys
instrumentai grįžta kaip juslių lavintojai, gražintojai29).
Pastebėkime, kad nei garso, nei vaizdo įrašas pats savaime nėra
išsaugojęs nei vienos autentiškos kultūros30, o tik
prisidėjęs prie kitoniškumo radimosi. Amerikos čiabuviai netgi drausdavo
įrašinėti ritualus, idant apsaugotų savitą dvasinį pasaulį nuo įkalinimo
juostoje ir nemokšiško panaudojimo ateityje. Plačiųjų religijų
vienuolynai dar ir dabar tokią ramybę puoselėja. Štai Klausymui lieka vis mažiau laiko, nes tai reikalaujanti atkaklesnio susikaupimo veikla, nei paprastas girdėjimas. Per klausą vienok žymieji pranašai tiesėdavo. Štai sufijus Inayat Khan rašo apie žodžio muzika gimtį, kilusią iš Mozės nuotykio, kuomet jam buvo tarta: Muse ke = Moze, klausyk... Jėzus sakydavo: kas turi ausis, teklauso... O nutįsę Budos atvaizdų ausys simbolizuoja kantrų, budintį klausymąsi, nurimus... Pitagoro pirmosios pakopos auklėtiniai vadinosi akusmatikai, jie vienastygiu monochordu tyrinėdavo garso dėsnius, o jų mokytojas šnekėdavo per užuolaidą... [...] Nagi grįžkime į vaidilučių kraštą, kur kloniais keliaudavę žynių pasiuntiniai klausučiai, ir dar kartą apsiduikime sutartinėmis, tik ką tik UNESCO komisijos įtrauktomis į reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Sutartinių esmingumas, perduotas iki mūsų laikų, aiškiai nuteikia, jog esame tauta, ypatingai skvarbiai išmaniusi garsinio prado naudojimą bendruomenėje. Jonas Trinkūnas, kaip ir daugelis kitų gimtosios kalbos tyrinėtojų, pastebi, kad archajinis žmonių bendravimas greičiausiai buvęs dainuojamojo pobūdžio, tarsi paukščių kalba. Štai kartą nusinėrė tokia tai gyvata: klausa > klausti > ? = ausis (ausa) > austi > Austėja33 > audė > audio... klausti = austi Čia reikėtų kiek stabtelti [...] ir atsigręžus vis tik nusilenkti technikos išradimams mikrofonui, magnetofonui, juostai ir garsiakalbiui! Kadangi tai buvo esminiai praėjusio šimtmečio įnagiai, prisidėję prie mūsų tautiškumo garsinės esmės nuvilnijimo ateities kartoms. Tautosakos rinkimo ekspedicijų pasiekoje subrendo nemaža bendruomenių, gebančių unikaliai atkurti ir toliau vystyti senolių dermes. Tačiau šiuomet unikalumo atkūrimas ir skleidimas yra itin korėtas reiškinys (prisiminkime tuodu kūdikius, dar vaisius). Regis, norint skleisti tautiškumo garsinį nektarą šiandieniais informaciniais kanalais, reikia kiekvieną sklaidos sietyną nerti kūrybingai, kruopščiai derinant praeities aplinkos savybes, vyksmus ir priemones su šiandienos savybėmis, veiksmais ir priemonėmis (ir galop, gan dažnai, gali likt neaišku kas visgi yra tas tautiškumo nektaras (?) ...tados gal geriau klausti ne kas, o išplėstinai ko, kam, ką, kuo, kur, kada?). Kaip, pavyzdžiui, galima gilintis į liaudiškų giesmių sklaidą kompaktinėmis plokštelėmis, kaip į meno formą. Regis, ausiai iš giliosios esmos būtų kiek nepratu girdėti folklorą, įrašytą labai skaidriai, vakuuminės studijos kokybe (be abejo, kartos, kurios nebematę kaimo, tą garsą išgyvena natūraliau, nes jųjų gamta jau yra kitos kokybės). Pamėginkite paklausyti autentiškų įrašų, surinktų ekspedicijose, ir jusite, kaip šiltai veriasi garsuotė, kurią jautrina įrašo metu veikusios kaimo trobos ar sodynėlio akustinės savybės bei pačio įrašo nekokybės kuriamas psichoakustinis slenkstis. Liaudiškas giesmes tiktų įrašinėti po atviru dangumi, vietovėse, kurių virpesių spiečiai josioms atlieptų. [...] O jau perklausymo situacijoje pamėginti ką nors darbuotis ir įrašus leisti kitame kambaryje, tai budintų gyvastį tėkmios situacijos. [...] Manau, įrašų skaidymas dainelėmis (kurios po 3-4 minutes apytiksliai) vyksta vardan vartotojiškos visuomenės pasiekos. Tuomet nutirpsta mūsų regionui būdingas dūnojumas, rymotumas, tūtumas... Na, yra tokių atvejų, kuomet į diską įrašomas visas, nepertraukiamas koncertas (kažkuomet įvykęs), tačiau atskirus kūrinius vis tiek galima rinktis valdymo pultu. Be abejo, tai yra patogu. Tačiau ar nebūtų sėkmingiau meditatyvumo labui, ar nesuaustų labiau, jei, tarkim, turėtume išklausyti visą pusvalandį ir tada sutiktume atliepiančią dermę? Panašus nuotykis vyksta, kuomet klausome indiškų ragų, kur įžangos trunka po gerą pusvalandį, o tados jau pražysta grožė... Kaip tatai ir senosios šventės turi savų giesmių ir virpesių užtaisą, kuris plyšta tik tam tikru metų laiku ir tik tam tikroje vietovėje. Liaudies giesmių, sutartinių, pasakų, mitų, užkalbėjimų, tarmių ir kitos tautosakos sklaidai, perklausoms reikia kurti autentiškas situacijas, kur garsiakalbių stovėjimo vietos būtų derintinos su posaulio kryptimis ir gamtiniais vietovės srautais, o garsumo lygis meniškai audžiamas tarpiai vietinės akustikos savybių ir jaučiančių būtybių. [...] Daug nušviečianti yra Tarmių sklaidos grupės veikla, vadovaujama Algio Svidinsko, kurios planuose rengti sietuvas ir šventes autentiškuose regionuose. Kyla klausimas, o kaip tai tarptų gaubliniame internete? Prisiminkime Dao mokytojų išmintį perduoti mokymą žodžiu, veiksmui pasirenkant temai atliepiančias vietas, šalymais upelio ar krioklio, slėnyje ar pakalnėje... Taip tatai ir iš įrašo sklindantys virpesiai turi lietis darniai su tuokartinės aplinkos gamta. Beje, Simono Daukanto raštuose34 valstybė dar vadinta lieta (nulieta? išlieta? susiliejanti?). Nesuklysime tardami, kad mūsų nacionalinis esmingumas yra darnaus liejinio siekumas (bent jau buvo... ne, o gal vis dar tebėra, tik forma neįprastai kontrastinga? ...juk pasak rekoherencijos35 dėsnio, šiuomet civilizacija tarsi ardosi (?), tai tuomet mes jai talkiname (?)). Tados radiją, televiziją, internetą [...] reikėtų suvokti kaip naujus įrankius, kuriuos derėtų taip pat dailiai išskabtuoti, kaip tąsias verpstes (tik klaidu būtų priimti televizorių tiesiogiai, tartum židinį ar aukurą namų, ir statyti jį švenčiausioje kertėje; priešingai aukurui, jis dažniausiai neprisotina stebėtoją šviesatimi, o išsiurbia jąją (tai aiškiai regėti, kuomet pagyvenę žmonės stebi krepšinio varžybų transliaciją)). Pasauliniame garso meno lauke įvairūs garso įrašymo ir atkūrimo būdai jau praktikuojami veik 60 metų, apytiksliai nuo magnetinės juostelės paleidimo į rinką. Čia iškyla vienas paskutiniųjų Kim Cascone darbų, dalinai iliustruojantis Dainiaus Razausko perduotą mintį, jog ateityje tyrinėdami gamtą sunkiai atskirsime, kas sukurta žmogaus, o kas tikroji gamta... Cascone suorganizuoja projektą Field of fusion, kurio metu praleidžia 8 valandas kokioje nors erdvėje, tarkim parke, įrašinėdamas garsus daugiakanale sistema, o vėliau tuos garsus atkuria, leisdamas per paslėptus garsiakalbius toje pačioje erdvėje, iš tų pačių vietų, kur buvo įrašomas garsas. Šiame pavyzdyje atsispindi kūrybos principas, kuriuo lietai atliepiama ta gamta, iš kurios yra semiamas pirminis šaltinis, ir tai savotiškai atliepia moderniąją pagonybę (nesiveliant į termino istoriją, o tiesiog priimant jį kaip sąlyginį standartą...). 1940-ųjų pabaigoje Prancūzijoje radijo inžinierius, kompozitorius, fenomenologas Pierre Schaeffer kaip mat sutapatino radijo klausymą su Pitagoro akusmatine metodika (kuomet garsas vizualiai atskiriamas nuo jį skleidžiančio kūno) ir garsams būdinti išvedė terminą garso objektas, tuopat atskleidė naują muzikos rūšį musique concrète (konkrečioji muzika), kurios turinį pagrindinai sudaro įrašyti aplinkos garsai... Vakarų pasaulis pradėjo gebėti pamilti garsą patį savaime. Taip šiandien, jau ilgėliau klausę, daugiabutyje besiliejančio vandens čiaupo garse gebame išgirsti jūros ošimą.. [Truputį apie garsą patį savaime.] ...Aplink posaulį plinta įvairių elementariųjų instrumentų naudojimas, tokių kaip indiški dubenys, tinkšos, varpeliai, medinės varlės, japoniški pagaliukai, švilpukai, būgnai, gongai... Jie natūraliai įsilieja į vietinio žmogaus garsuotę, pratintą prie vibracijų netikėtumo, sulig kiekvienu technikos išradimu globalioje industrijoje36. Jau kuris laikas žmonės atsideda įvairioms naujai užslinkusioms praktikų rūšims, kuriose giedamos įvairios mantros, neretai nešančios tik vibracijos esmę (kaip kad harmoniniai priegarsiai, obertonai), be jokios literatūrinės prasmės. Tačiau yra tekstų, kurie turi istorijas, ir tos istorijos per garsuotę atveria mūsų vaizduotę, kurioje tarpsta galimybė sutikti nematytus gyvius, justi nepatirtas erdves ir laikus. Vienas bičiulis mini: prieš eilę gyvenimų mes visi esame pabuvoję Indijoje, tadangi giedoti mantras sanskrito kalba yra veikliausia balsinė priemonė... Telieka ieškoti, ir šiandien, toje pat (medžiaginėje) vietoje, gali sutikti žaltį arba kobrą... Štai prieš kurį tai laiką bebūnant liaudiškos muzikos šventėje, kurią surengė Albertas Bartašius Aukštaitijos laukuose, toptelėjo klausimas: kaip turėdavo jaustis į šventę anuomet susirinkę protėviai, kaip tosios šventės garsija juos permainydavo? ...Pamėginkime įsigarsinti tuometinės jų gyventos erdvės triukšmo lygį (gal geriau sakyti tylos platumą) ir suderinti jį su muzikinio kolektyvo skleidžiamų garsų stipriu ir įvairovės grože toje šventėje... ??? ...dar priderinkime pačios šventės gimdomą palaimingo bendrumo jausmą! ...tai garsinė puokštė, tai žydėjimas, tai raibumas... Tai užuominos, stipriai liečiančios garso ekologijos temą, kurią išjudino ir skiepyti pradėjo kanadietis kompozitorius Raymond Murray Schafer (jo labai svarbi knyga vadinasi The Tuning of the World, 1977). [...] Kita plati sritis įgarsinimas, šio rašinio atvejui tradicinių (liaudiškų, folkloro) švenčių įgarsinimo autentiškumas. Garsiakalbiai yra pagrindiniai aktoriai, dalyvaujantys garso (at)kūrimo vyksme, jie nelygu akys, tosios, kur spinduliuoja šilumą. Kaip kad jaučiame, kuomet į mus žiūri spoksomai, taip tatai ir garsas, leidžiamas kaktomuša, gali nublokšti. Dvi garsiakalbių poras ir pakeltą sceną tarp jų, ant kurios įgarsintas pučiamųjų kolektyvas (ne meniniame kontekste), pamatę žyniai, tikiu, šypteltų. Neturėtume sekti operos klestėjimo laikais išvystytos, pramoginio erdvėlaikio architektūros, kur žiūrovas priešpriešom stebėtų folkloro atlikėją, tarsi baleriną. Juk tradicinių švenčių esmė yra skleisti esmingąsias krašto vibracijas, jomis dalinantis kuo atviriau ir tokiu būdu grožinti tautos augmens gyvastį. O jei tai orientuojama į savęs parodymą, vienakryptį pelną, tai tatai anksčiau ar vėliau užsiniaukia (gal ne pačiam perteikėjui, o jo ateities kartoms)37. Kita vertus, visuomet atsiras tų, kurie futbolą žaidžia, ir tų, kurie jį stebi. Tačiau nelygu kas žaidžia futbolą majai ar italai. [...] Švenčių metu į garsinimas neturėtų būti perdėm galingas, idant neišreikštų vienkryptiškumo, o skatintų įsitraukti visus susirinkusius vienodai reikšmingai lietis (prisiminkime dainas dobilėliui arba bicei, kurių garsinė vibracija rezonuoja veik tolygiai su minties stipriu, ir paklauskime ar tam dobilėliui, bicelai yra taip reikalinga jėga viršum 100 db (kaip kylančio propelerinio lėktuvo garso)? ). Garsiakalbių kokybė (didybė) bei scenos šviesybė nėra tokia aktuali, kaip tyras, jusmas gaubiantis esmingosios garsinės gyvasties laidumas į amžinąją dabartį. Čia regisi iš Stambulo mečečių nusidriekiantys įvairiausių kokybių garsiakalbiai, užpildantys net ir šešėlinius miesto kampelius. Beje, garsiakalbiai gali būti maskuojami fiziškai, idant išnyktų vizualus garso pradžios židinys ir erdvę jaustume psichoakustiškai oriau. Taipogi, garsiakalbių akustinės ašies kampas (idant skatintų garsuotės kūrybiškumą) gali būti kreipiamas visai priešinga kryptimi, nei yra natūralus klausytojo girdimosios ašies kampas. Prisiminkime tą situaciją, kuomet tarsi einame laukais ir kloniais ir išgirstame (bet nematome), kažkur nuo toli, balsu atliekamas dermes... Toks tatai yra šiandieninis mūsų santykis su praeities tradicijomis, mitais, legendomis nuolatinis ėjimas ir nusiklausymas (teigiama reikšme). Tad verčiau kurkime ėjimo, o ne atsi- užsi- sėdimo situacijas. (Ar tik garso takelis nebus tai, ką užsidedame, norėdami būti vedami?) Taipogi naujas yra internetinių garso duomenų bazių tautinio jaukumo klausimas, kur nacionalumą dažniausiai nurodo tik dvi raidelės adreso pabaigoje .lt (.uk .de .eu) arba vėliavėlių ženkleliai, norint pakeisti kalbą (išversti). Virtualioji aplinka yra akivaizdžiai kreipianti linkui sinestezinio patyrimo, kur viena labai intensyviai veikia kita arba pasireiškia kaip kita, per kita. Toje erdvėje spalva ir formos, navigacijos išplanavimo filosofija, garsai ir teksto dariniai liejasi per vientisą, čia ir dabar, sraunį. Jei vienas iš narių yra netinkamos paruošos, jis kaipmat paveikia likusiuosius ir prastina patirties takumą. [...] Prisiminiau laikus, kuomet galvojau nutiesti šlanginį ryšio tiltą iki draugo, gyvenusio aname kvartale už trijų namų (~1989). O daba (~2011), žiū vaikai su iPhone 4 gali vienas su kitu susimatyti ir mainytis pačiais įvairiausiais duomenimis, beveik nesvarbu, kurioje pasaulio vietoje atsirastų. Technologinis progresas atneša daugybę naujų instrumentų, kurių kiekvienas su savimi turi vartojimo pasą ir savitą žodyną vartotojui išmokinti. Tuomet vystosi situacija, kurioje randasi vartotojų kalba, trečiojo pasaulio šalyse daranti skyrimą tarp jaunesnės, vyresnės ir garbiausiosios kartos, kur pastaroji palengva praranda savo garbumą, nes tiesiogine prasme nebeturi žodžių. Tokiu atveju nyksta esminis tautos paveldas kalba. Ir tai galime vadinti medijų pakišute... Tautinės garsuotės ieškoti verta, regisi ji esminiu svertu linkui susigaudyti erdvėlaikyje. Viliuosi, jog darnos ieškanti prigimtis leis gamtinius dėsnius lietuviui įžvelgti ir elektronikoje, ir laidų bruzgesyje, matricų šnabždesy... Žvelkime į mums šeimynuolišką Indiją. Prižiūrėdami seniausius pasaulyje šventraščius, indai tampa geriausiais programuotojais po Saule! Tereikia pradėti klausyti savojo kvėpimo, ėjimo, mitimo ir truputį prisiminti piemenavimo laikus, arklus, o gal kam ir šokius.... Tikiuos, šis rašinėlis pritaps tuokartinei jūsų sriubai prieskoniu...
l. Marshall McLuhan. Unbound . Gingko Press, Inc, 2005 2. Patricia Joudry. Sound Therapy for theWalk Man Steele and Steele, 1984 3. www.mic.lt/lt/folk/persons/bio/trysketuriose 4. John Cage. Tyla Pasviręs Pasaulis 2003. ISBN 9955-435-39-9 5. www.monroeinstitute.org/robert.-monroe/ 6. Vydūnas. Sveikata, Jaunumas, Grožė; Gimdymo slėpiniai UAB Leidykla Farmacija, 1991 7. www.lt.wikipedia.org/wiki/Garso stipris 8. Genadijus Miakiševas, Borisas Buchovcevas. Fizika: mokymo priemonė X klasei Šviesa, 1973 9. Paul Madaule. Kai klausymas atgyja / veiksmingo mokymosi ir bendravimo vadovas UAB Magistrai, 2010 10. Vydūnas. Mūsų uždavinis Eglė, 2010 11. Valgymo momentas yra tarsi įrašo ritualas, visa, kas vibruoja tuometinėje aplinkoje, smelkiasi į kūną sulig kiekvienu kąsniu. Maistas kaip mediumas, mintijome kartą su Domu Rūku Panevėžio valgykloje. O prieskonių menas veik labiausiai išvystytas vedinės tradicijos virtuvėje. 12. www.alkas.lt 14. Upanišados vertėjas Audrius Beinorius Vaga, 2007 15. Tai gali būti palyginta su du galus turinčia antena, kurios vestibulinis galas priima lėtesnę informaciją apie kūno judėjimą ir padėtį, o sraigės galas gauna greitesnę informaciją, tokią, kaip mūsų balso ir aplinkos garsai. Ši dviguba antena labai padeda įsisąmoninti ir komunikuoti su savo kūnu laiduoja mūsų kūno vaizdą, taip pat per laiko ir erdvės matmenis leidžia suprasti ir bendrauti su mus supančiu pasauliu. (Paul Madaule) 16. Jonathan Goldman. Gydomieji garsai: harmoninių priegarsių jėga Fajisarus, 2004 17. www.alkas.lt/?s=vaclovas+mikailionis 18. Įrašų ieškokite Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Vilniuje. 19. Vilius Gibavičius, Vaclovas Mikailionis. Druidiškas gyvasties ugdymas: žynių pratimai Asveja, 2004 20. Manfred Himmel. Medžiai gydo: kaip užmegzti ryšį su medžiais ir panaudoti jų gyvybinę energiją Algarve, 2006 21. Aleksandras Žarskus. Aš iki gimimo Kauno tautinės kultūros centras, 2005 22. Megzti taipogi nepatartina, nes vaisius gali pasismaugti virkštele. Ką jau kalbėti apie ultragarso tyrimą, kuris tiesiogiai naikina DNR informaciją vardan mūsų žmogėdriško smalsumo. 23. E ir I apibūdina džemal, minkštumo, grakštumo, išminties, grožio ir jautrumo moterišką savybę; O ir U dželal vibracijas, vyriškas jėgos bei ekspresijos savybes. A apibūdina kemal, išreiškiantį tobulumą, kuriame susitelkusios pirmosios dvi savybės. Minėtų balsių daromas poveikis priklauso nuo jų vietos vardo sandaroje: pradžioje, centre ar pabaigoje. [...] Lyginis raidžių skaičius byloja apie grožį ir išmintį, nelyginis parodo meilę ir jėgą. [...] Vardas, prasidedantis I raide, byloja apie atkaklų ir teisingą ego, unikalumą ir Dievo meilę, tiesos siekį. E rodo atsargią ir drovią prigimtį, o taip pat interesą trimis kryptimis. (Hazratas Inajatas Chanas. Garso misticizmas Mijalba, 2009) 24. www.raila.lt 25. Šioje srityje skvarbius pastebėjimus išliejo Norbertas Vėlius. 26. Barry Blesser and Linda-Ruth Salter. Spaces speak, are you listening? The MIT Press, 2007
27. Aukštaitijoje
dar XX a. pr. aptikti ritualinių tradicijų atgarsiai. Kankliavimas čia
laikytas ypatinga meditacija. Skambinama kambaryje, tik sau ir tik
reglamentuotu laiku. Šis laikas sambrėška, kai paros šviesusis metas
pereina į tamsųjį. Instrumento gamyba tiesiogiai siejama su žmogaus
mirtimi. Tradicija žadina kankles dirbdintis, kai miršta artimas žmogus.
Tada reikia eiti girion, kirsti geriausią, aukštesnėje vietoje augantį
medį ir iš jo viršūnės gamintis kankles. Atseit, tada kanklių balsas
bus geresnis. Meditacijos elementų dar 28. Teksto takumas nunešė, ir garso naudojimas mirties virsmo bei laidojimo apeigose liko neaprašytas, vienok tai labai plati ir itin mažai šių dienų pasaulyje nagrinėjama tema. Siūlau pasiklausyti Keisto folkloro grupės albumo Apie smertį. Jame rasite giesmes, permainančias nutuokimus apie mirtį, šviesumo linkui. Na, o jei trumpuoju, tai galima paminėti, kad išlydėtuvių apeigose skambinama kanklėmis ir apdainuojamas (apraudamas) mirusiojo gyvenimas, tarsi siekiant padėti mirusiojo sielai harmonizuotis su savo buvusiomis patirtimis ir tolyn keliauti jau laisvai. O laidojimo (deginimo) apeigose naudojami pučiamieji instrumentai dūdmaišiai, vario dūdos valo orą nuo visų nelabųjų, vardan vėlė nesusipintų ir nestrigtų šiame posaulyje. Mūsų krašte tai kiek aptrupėję tradicijos, jas dar galima sutikti Rytų kultūrose. 29. Arvydo Šliogerio išsireiškimas. 30. Svarbus Gary Snyder pranešimas The Politics of Ethnopolitics, Ethnopoetics konferencijoje Winsconsin Universitete, Milwaukee, 1975 31. Lietuvos kultūros kongresas. Lietuvos Respublikos Kultūros ir švietimo ministerija, 1991 32. David Toop gyvai perduotas pastebėjimas. 33. Algirdas Julius Greimas. Austėja bičių ir šeimos gerovės deivė. Tautos atminties beieškant, apie dievus ir žmones Mokslas, 1990 34. Simonas Daukantas. Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių Ethno'91, 1993 35. Aleksandras Žarskus. Rėdos knyga. Kauno tautinės kultūros centras, 2009 36. Luigi Russolo manifestas LArte dei Rumori (triukšmo menas), 1913 37. Atverkite garsuotę garsui, kurį atlieka piemenėliai, būdami vieni su gamta... Apmąstykime tąjį kūrybos takumą, lygindami minty savuosius laiko parametrus... Kurgi tasai tyras skaidrumas esmos vinguriuoja šiandien?
2011 balandis
|
