Kas 14 dienų amžiams nutyla viena kalba. Bendruomenėms iškeitus gimtąsias kalbas į anglų, mandarinų ar ispanų, kito šimtmečio pradžioje tikriausiai bus išnykę beveik pusė iš maždaug 7000 pasaulio kalbų. Ką prarandame nutilus kalbai?
      ...Straipsnio autorius pasakoja apie mums negirdėtas, keistas, retas kalbas. Tačiau ar galime būti ramūs mes? Ar mūsų, lietuvių, kalba saugi? Ar jos lobius vertiname, ar ja didžiuojamės? Ar nekeliauja ji - lėtai, nepastebimai, tačiau grėsmingai - paskui tuvius, akus ir serius?

Rasas Raimeris

TILSTANTYS BALSAI

TUVIAI

Gailiaširdiškas khojozeeri

Vieną ankstyvo rudens rytą, pradėję ruoštis vakarienei, Andrejus Mongušas ir jo tėvai už gyvulių aptvaro ant brezento parvertė aukštielninką iš savo bandos atrinktą juodasnukę riebiauodegę avį. Mongušų šeima gyvena Sibiro taigoje, beribių stepių pakraštyje, tiesiog už horizonto nuo Tuvos Respublikos sostinės Kyzylo, Rusijos Federacijoje. Įsikūrusi šalia Azijos geografinio centro, kalbos ir asmeniniu požiūriu šeima gyvena pasienio ruože – pažangos ir tradicijos sankirtoje. Istoriškai tuviai yra klajokliai piemenys, keičiantis metų laikams perkraustantys savo aal – jurtų stovyklą – ir pergenantys savo avis, karves ir šiaurinius elnius į naujas ganyklas. Padirbėję mieste ir vėl sugrįžę į savo kaimišką aal, vyresnieji Mongušai kalba tuvių kalba ir rusiškai. Andrejus ir jo žmona kalba ir angliškai – šios kalbos jie mokosi savarankiškai, Kyzyle savo šiuolaikiškoje virtuvėje klijuodami, regis, ant kiekvieno daikto popieriaus lapelius su angliškais žodžiais. Jie groja Tuvos nacionaliniame orkestre, kuris simfoninėse aranžuotėse naudoja tradicinius tuvių instrumentus ir melodijas. Andrejus yra būdingiausio tuvių muzikos žanro – gerklinio dainavimo, arba khoomei, – meistras.

Mano paklausti, kurių tuvių kalbos žodžių neįmanoma išversti į anglų ar rusų kalbas, universiteto Kyzyle studentai nurodė khoomei, nes šis dainavimo būdas yra taip susijęs su tuvių gyvenamąja aplinka, kad tik čiabuvis galįs jį suprasti, ir khoj ozeeri – tuvių avies pjovimo būdą. Jei gyvulių skerdimą galima laikyti žmonių ir gyvūnų glaudumo dalimi, khoj ozeeri yra nepaprastai intymi tokio artumo išraiška. Avį pjaunantis žmogus pro įpjovą odoje pirštais nutraukia gyvybinę arteriją, todėl gyvulys greitai užgęsta nespėjęs nė išsigąsti – taip ramiai, kad, norint įsitikinti, jog avis negyva, reikia apžiūrėti jos akis. Tuvių kalba khoj ozeeri reiškia ne tik skerdimą, bet ir švelnumą, žmoniškumą, apeigas, kurių metu šeima gali žudyti, odą, taip pat avies pjovimą, kai sūdoma jos oda, ruošiama mėsa ir, naudojant surinktą kraują ir išvalytas žarnas, gaminamos dešros taip meistriškai, kad visa tai galima atlikti per dvi valandas (tai šįryt ir padarė Mongušai), vilkint išeiginiais drabužiais ir neišliejant nė lašo kraujo. Žymėdamas santykį su gyvūnais, khoj ozeeri yra ir žmonių būdo matas. Vienas studentas paaiškino: „Jei tuvis užmuštų gyvūną taip, kaip tai daroma kitur (šautuvu ar peiliu), jis būtų suimtas už žiaurų elgesį.“

Tuvių kalba yra viena iš daugelio mažųjų pasaulio kalbų. Septyni milijardai Žemės gyventojų kalba maždaug 7000 kalbų, taigi, padalijus po lygiai, pagal statistiką atrodytų, kad kiekviena gyva kalba kalba po ištisą milijoną žmonių. Vis dėlto kalbose, kaip ir gyvenime, lygybės nėra. 78% pasaulio gyventojų kalba 85-iomis didžiausiomis kalbomis, o 3500 mažiausių kalbų kartu tenka vos 8,25 mln. jomis kalbančiųjų. Anglų kalba yra pirmoji 328 milijonams, mandarinų kalba – 845 milijonams žmonių, o tuvių kalba Rusijoje kalba tik 235 000 gyventojų. Lingvistų manymu, per kitą šimtmetį gali išnykti bemaž pusė esamų pasaulio kalbų. Nustatyta, kad daugiau kaip tūkstančiui jų gresia didelis ar labai didelis pavojus nugrimzti į užmarštį.

Vis stiprėjančios visuotinumo (globalizacijos), glaudesnių ryšių ir didėjančio supanašėjimo laikais kalbų, kuriomis kalbama atkampiose vietovėse, valstybių sienos ar gamtinės ribos jau nebeapsaugo nuo pasaulio bendravime ir prekyboje vyraujančių kalbų. Mandarinų, anglų, rusų, hindi, ispanų, arabų kalbos pasiekia, regis, kiekvieną kaimelį ir kiekvienuose namuose stoja į kovą su tuvių, janomamų (yanomami) ir Altajaus kalbomis. Genčių kaimuose tėvai dažnai skatina vaikus atsisakyti uždaros jų protėvių kalbos ir rinktis kalbas, kurios padės gauti geresnį išsilavinimą ir sulaukti didesnės sėkmės.

Argi galima juos kaltinti? Visuotinį materializmą šlovinančios ir prabangos prekių vartojimą propaguojančios televizijos skverbimuisi dar sunkiau atsispirti. Gerovė, rodos, kalba angliškai. Mėgindamas apibrėžti, kas yra kalba, vienas kalbininkas pasakė garsius (ir keliančius šypseną) žodžius, kad kalba – tai tarmė, paremta kariuomene. Jis nepaminėjo, kad kai kurios kariuomenės yra geriau ginkluotos už kitas. Šiandien bet kuri kalba, kuria transliuojamos televizijos programos ir su kuria susieta valiuta, gali nustelbti tokių dalykų neturinčias kalbas. Taigi, norėdami palaikyti ryšį su aplinkiniu pasauliu, Tuvos gyventojai privalo kalbėti rusiškai ir kiniškai. XX a. viduryje, kai buvo madinga kalbėti, skaityti ir rašyti rusiškai, o ne gimtąja kalba, užaugusių tuvių kartos šnekoje į Tuvą įsibrovusios vyraujančios rusų kalbos pėdsakai yra akivaizdūs.

Vis dėlto tuvių kalbos padėtis tvirta, palyginti su kitomis trapiausiomis kalbomis – kai kuriomis iš jų kalbančių žmonių beliko tūkstantis ar vos keletas, o gal ir tik vienas. Laisvai ar pusiau laisvai kalbančiųjų tokiomis kalbomis, kaip Kalifornijos čiabuvių wintu, Oregono siletz dee-ni arba Australijos Šiaurės Teritorijos aborigenų amurdak, belikę vienas ar du. Neturėdamas su kuo pasišnekėti, paskutinis kuria nors kalba kalbantis žmogus patiria neapsakomą vienatvę.

Pripažinus, kad kalbos šiais laikais nyksta masiškai, ir skubant registruoti ir iššifruoti labiausiai pažeidžiamas kalbas, lingvistams vis dažniau kyla pamatinių klausimų apie kalbų vertę ir naudą. Ar kiekvienoje kalboje glūdi nepakeičiamos naudingos žinios? Ar esama kultūrų aspektų, kurie, išreikšti vyraujančia kalba, liausis gyvavę? Kokių netikėtų įžvalgų netenka pasaulis, senkant jo kalbų įvairovei?

Laimei, tuvių kalbai pavojus išnykti negresia, nors taip galėjo nutikti. Žlugus Sovietų Sąjungai, kalba nusistovėjo. Dabar Tuvos kariuomenė gerai ginkluota: televizijos stoties – kol kas – ir valiutos nėra, tačiau šia kalba leidžiamas laikraštis ir kalba nemažai – 264 000 – žmonių (įskaitant nedidelį skaičių Mongolijoje ir Kinijoje). Tačiau kaimynystėje Sibire tofa kalba bendrauja tik maždaug 30 asmenų. Siekiant suprasti kalbų nykimo reiškinį, tuvių kalba galėtų padėti atsakyti į dar vieną kalbininkams ramybės neduodantį klausimą – kodėl viena kalba gyvuoja, o kita nyksta ar miršta?

AKAI

Garbingasis mucrow

Kokių širdį veriančių pasekmių gali turėti kalbų silpimas, savo akimis pamačiau aplankęs akų (aka) genties žmones Palizyje – mažame kukliame kaimelyje, įsitaisiusiame aukštai ant kalno šlaito toliausiai į šiaurės rytus esančioje raižyto reljefo Arunačal Pradešo valstijoje Indijoje. Norint jį pasiekti, tenka vienos eismo juostos kalnų keliais penkias valandas riedėti per palmių ir kietmedžių džiungles. Vienintelėje pagrindinėje jo gatvėje išsirikiavę ant polių sustatyti ir nendrėmis ar skarda dengti namai nedažytų lentų fasadais. Kaimo gyventojai patys augina ryžius, batatus, špinatus, apelsinus ir imbierą, pjauna pačių užaugintas kiaules bei ožkas ir patys statosi namus. Dėl atskirties gentis visiškai apsirūpina pati, o tai įrodo akivaizdus faktas, kad akų kalboje nėra žodžio, reiškiančio darbą, už kurį gaunamas atlyginimas.

Asmeninį turtą akai matuoja mithan – tam tikros veislės Himalajų galvijais. Pavyzdžiui, padori nuotakos kaina Palizyje yra aštuoni mithan. Labiausiai branginamas akų turtas yra daugiausia iš geltonų akmenėlių padarytas brangus vėrinys tradzy – jis gali būti vertas net septynių mithan. Vėriniai perduodami iš kartos į kartą, o kai kuriuos ypatingiausius galima tik paveldėti.

Kalbėti akų, ar bet kuria kita, kalba – tai pasinerti į jos charakterį ir sąvokas. „Aš pasaulį matau šios kalbos veidrodyje“, – pasakė tėvas Vidžejus Desuza (Vijay D'Souza), mano apsilankymo metu Palizyje vadovavęs jėzuitų mokyklai. Iš dalies Jėzaus Draugija mokyklą įsteigė, susirūpinusi dėl akų kalbos ir kultūros trapumo ir norėdama jas sustiprinti (nors pamokos vyksta anglų kalba). V. Desuza kilęs iš Pietų Indijos, o jo gimtoji kalba yra konkanų (konkani). Nuo to laiko, kai jis 1999 m. atvyko į Palizį ir pradėjo kalbėti akų kalba, ši kalba jį pakeitė.

„Ji permaino tavo mąstymą, tavo pasaulėžiūrą“, – vieną dieną savame mokyklos direktoriaus kabinete pasakė jis man, už durų vaikams koridoriumi garmant į klases. Vienas pavyzdėlis – mucrow. V. Desuzos gimtojoje kalboje panašus žodis, reiškiantis „senį“, būtų įžeidimas. Akų kalba mucrow reiškia šį tą daugiau. Šis žodis žymi pagarbą, kito nuomonės paisymą, švelnumą. Akai galėtų pavadinti moterį mucrow, norėdami pabrėžti jos išmintį tvarkant visuomeninius reikalus, be to, pasak V. Desuzos, „akų gentyje žmona gali kreiptis mucrow į savo vyrą, net jei jis jaunas“, ir tai ji sakytų su meile.

Amerikiečiai lingvistai Deividas Harisonas (David Harrison) ir Gregas Andersonas (Greg Anderson) nuo 2008 m. ne kartą vyko į Arunačal Pradešą tyrinėti to krašto kalbų. Jie yra vieni iš daugybės kalbininkų, visame pasaulyje studijuojančių nykstančias kalbas. Kai kurie iš jų bendradarbiauja su akademinėmis įstaigomis ir kitomis institucijomis. D. Harisonas ir G. Andersonas susiję su „National Geographic“ projektu „Tebeskambantys balsai“, kiti galbūt dirba Biblijos draugijoms, verčiančioms Šventąjį Raštą į naujas kalbas. Patikimą pasaulio kalbų sąrašą „Ethnologue“ tvarko religinė organizacija „SIL International“. Vieni tyrinėtojai galbūt siekia nesikišdami užrašyti gramatiką ir žodyną, kol kalba dar neišnyko ar nebuvo užteršta, kiti gali turėti ketinimų įsikišti stipriau – sukurti rašomąją šnekamosios kalbos formą, sudaryti žodyną ir išmokyti gimtakalbius rašyti.

Lingvistai yra nustatę aibę kalbų „karštųjų taškų“ (panašių į biologinės įvairovės „karštuosius taškus“), kur esama didelės kalbų įvairovės ir didelio skaičiaus kalbų, kurioms gresia pavojus. Daugelis jų yra sunkiausiai pasiekiamose ir dažnai nesvetingiausiose pasaulio vietose – tokiose kaip Arunačal Pradešas. Akų ir kaimyninių genčių kalbos yra apsaugotos, nes pašaliečiai į šią pasienio vietovę, kurioje galioja ribojimai, jau seniai neįleidžiami. Net kiti indai neturi teisės patekti į šį kraštą be valstybės įstaigų leidimo, todėl trapios šios vietovės mikrokultūros išvengė imigrantų darbininkų, sušiuolaikinimo (modernizacijos) – ir kalbininkų – įsiveržimo. Dėl to, kad neįtikima jo kalbų įvairovė vis dar labai menkai ištyrinėta, šis kraštas vadinamas lingvistikos „juodąja skyle“.

Didelė viešojo gyvenimo dalis Palizyje nustatoma ir tvarkoma kartojant mitologinius pasakojimus, kuriais, kaip įtaigiomis pasakėčiomis, nurodomos elgesio normos.

Tokias istorijas tradiciškai pasakodavo vyresni genties nariai itin oficialia akų kalbos atmaina, kurios jaunimas dar nesuprasdavo, be to, laikydamiesi tam tikrų taisyklių, įskaitant šią: pradėjęs pasakoti, vyresnysis gentainis negali sustoti nepabaigęs pasakojimo. Kaip ir mokantis kalbų, nutraukti procesą yra pražūtinga. Tačiau akų jaunimas nebeseka vyresniaisiais ir nebesimoko oficialiosios kalbos ir kasdienį gyvenimą lėmusių pasakojimų. Net ir šiame nuošaliame regione televizijoje skambanti hindi ir mokyklose dėstoma anglų gundo jaunuolius atsižadėti savo gimtosios kalbos. Šiandien akų kalbą vartoja mažiau nei 2000 žmonių – tiek mažai, kad ji būtų įtraukta į nykstančių kalbų sąrašą.

Vieną vakarą Palizyje D. Harisonas, G. Andersonas, indų lingvistas Ganešas Murmu ir aš sukryžiavę kojas sėdėjome aplink ugniakurą jėzuitų mokyklos mokytojo, 25-erių metų Pario Naimasovo (Pario Nimasow) namuose. Gimęs Palizyje, P. Naimasovas mylėjo savąją akų kultūrą, nors ir troško įsilieti į pasaulį anapus jos. Jo miegamajame gretimoje trobelėje stovintis televizorius laukė, kol vėl bus tiekiama elektra, kuri dėl kelių nuošliaužų ir transformatoriaus gedimų buvo išjungta jau daug mėnesių. Po vakarienės trumpam pasišalinęs, P. Naimasovas grįžo nešinas suteptu balto medvilninio audeklo ryšuliu ir virpančioje ugniakuro šviesoje jį išvyniojo. Ten buvo nedidelis ritualinių daiktų rinkinys: tigro žandikaulis, pitono žandikaulis, aštriadantės upės žuvies apatinis žandikaulis, kvarco kristalas ir kiti šamano daiktai. Šis ryšulėlis priklausė P. Naimasovo tėvui iki jo mirties 1991 m.

„Mano tėvas buvo žynys, – pasakė P. Naimasovas. – Ir jo tėvas buvo žynys.“ „O dabar?“ – paklausiau aš. Ar jis būsiąs kitas? Įsmeigęs žvilgsnį į talismanus, P. Nimasovas papurtė galvą. Jis turėjo reikmenis, bet nemokėjo giesmių, – tėvas mirė jam tų žinių neperdavęs. Be žodžių atgaivinti daiktų galios neįmanoma.

Per pastaruosius 60 metų lingvistikoje įvyko dvi didžiulės revoliucijos iš pažiūros priešingose reikalo srityse. XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Nouamas Čomskis (Noam Chomsky) iškėlė teoriją, kad visos kalbos remiasi pamatine visuotine gramatika, kurios principai užkoduoti žmogaus genuose. Lingvistikoje įvykus antrajai permainai – pratrūkus susidomėjimui mažomis ir nykstančiomis kalbomis, – dėmesys sutelktas į kalbinės patirties įvairovę. Tokius lingvistus praktikus, kaip D. Harisonas, labiau domina išskirtinės ypatybės, dėl kurių kiekviena kalba yra išskirtinė (unikali), ir tai, kaip kultūra gali paveikti kalbos sąrangą. Kaip pabrėžia D. Harisonas, dar neaprašyta maždaug 85% kalbų. Suprasdami jas, tik dar geriau suvoksime, kas yra bendra visoms kalboms.

Skirtingos kalbos išryškina žmogiškos patirties įvairovę atskleisdamos, kad gyvenimo aspektai, kuriuos esame linkę laikyti pastoviais ir visuotiniais, pavyzdžiui, laiko, skaičiaus ar spalvos suvokimas, iš tiesų yra kintami. Štai Tuvoje, kalbant apie praeitį, ji visada įsivaizduojama esanti priešais, o ateitis – už nugaros. „Niekada ryte nepasakytume: „Visa diena man prieš akis“, – paaiškino man vienas tuvis. Tačiau jis tikrai galėtų pasakyti: „Visa užvakarykštė diena man prieš akis.“ Mąstant kaip tuviai, toks požiūris atrodo visiškai prasmingas: jei ateitis būtų prieš mus, argi mes jos aiškiai nematytume?

Mažesnėse kalbose neretai būna išlikę prieš priimant šiuolaikinio pasaulio dešimtainę skaičiavimo sistemą tikriausiai naudotų skaičių sistemų liekanų. Amazonėsbaseino genties pirah kalboje, regis, nėra jokių konkrečius skaičius reiškiančių žodžių – ši gentis išsiverčia su tokiais santykiniais žodžiais, kaip „keli“ ir „daug“. Skaičius reiškiančių žodžių nebuvimas pirahų kalboje rodo, kad skaičių nustatymas gali būti kultūrinis išradimas, o ne įgimtas žmogiškojo pažinimo elementas. Spalvų supratimas įvairiose kalbose taip pat skiriasi. Mūsų natūraliu laikomas vaivorykštės spektras iš tikrųjų įvairiose kalbose išskaidomas skirtingai, ir daugelyje kalbų yra daugiau ar mažiau spalvų kategorijų nei kaimyninėse kalbose.

Naudojama pasauliui skirstyti, rūšiuoti (klasifikuoti), kad patiriami reiškiniai įgytų prasmę, kalba formuoja žmogaus patirtį – patį mūsų pažinimo vyksmą. Klasifikacija gali būti bendro pobūdžio (akų gentis gyvūnų karalystę skirsto į valgomus ir nevalgomus gyvūnus) arba nepaprastai tiksli, griežta. Pietų Sibiro šiaurinių elnių piemenų todzhu gentis šiems gyvuliams apibūdinti turi itin detalų žodyną: pavyzdžiui, iyi dūktūg myiys reiškia ketvirtus metus einantį kastruotą buvusį veislinį elnią.

Naujai didesnei ir plačiau vartojamai kalbai išstūmus akų ar bet kurią kitą kalbą, jos žūtis sudrebintų genties pamatus. „Akų kalba yra mūsų tapatybė, – kartą pasakė man vienas kaimo gyventojas, kai žingsniavome iš Palizio palei ryžių laukus besiraitančiu taku, vedančiu į miškus prie upės. – Be šios kalbos būtume eiliniai žmonės.“ Bet ar taip pat gedėti turėtų visas pasaulis? Akų kalba, kurioje, regis, nėra vieno pasaulį reiškiančio žodžio, suformuluoti tokį klausimą būtų nelengva. Vis dėlto šia kalba būtų galima pateikti atsakymą, išreiškiamą mucrow sąvoka – tai pagarba tradicijai, nuo seno kaupiamoms žinioms, ankstesniems dalykams, ir įsitikinimas, kad bejėgiai garbaus amžiaus senoliai gali išmokyti tvirtą žalią jaunimą tokių dalykų, be kurių šis pražūtų.

SERIAI

Išmintingieji hant iiha cohacomoxoj

Kiekviename žmoguje žydi gėlė, o toje gėlėje – pasaulis. Kalba yra serių tapatybės sėkla.

Dabartinis pasaulio biologinės įvairovės menkimas yra ne vien taikli kalbų nykimo krizės metafora. Išnykus kalbai, prarandame žinias, kurių vertė ne mažesnė už kokio nors stebuklingo ateities vaisto, kurio galime netekti išnykus rūšiai. Mažosios kalbos geriau už didžiąsias atskleidžia gamtos paslaptis, nes jomis kalbantys žmonės dažniausiai gyvena šalia juos supančių gyvūnų ir augalų, todėl jų šnekoje atsispindi pastebėtos savitos ypatybės. Mažoms bendruomenėms iškeitus savo kalbas į anglų ar ispanų, tradicinių žinių – apie gydomuosius augalus, maistinių kultūrų auginimą, drėkinimo metodus, navigacijos sistemas, sezoninius kalendorius – perdavimas kitai kartai smarkiai sutrinka.

Meksikos seriai (seri), tradiciškai buvę pusiau klajokliai medžiotojai ir rinkėjai, gyveno vakarinėje Sonoros dykumos dalyje šalia Kalifornijos įlankos. Jų išlikimą lėmė dykumos ir jūros gyvūnų savybės ir elgesys. Itin artimas ryšys su augalų bei gyvūnų pasauliais yra skiriamasis serių gyvenimo ir jų kalbos cmiique iitom bruožas.

Tradiciškai seriai, save vadinantys comcaac, nuolatinių gyvenviečių neturėjo ir kaskart apsistodavo toje dykumos dalyje, kur tuo metu būdavo gausiausia maisto: kalnų šlaituose sunokdavo opuncijos (kaktusinių šeimos augalai) ar įlankoje buvo galima pjauti jūrinius andrus (žoliniai jūrų augalai). Dabar jie įsikūrę dviejose gyvenvietėse: Panta Čuekoje (Punta Chueca) ir Desembokėje (El Desemboque) – jos abi yra nedidelės, iš betono blokų pastatytų namelių santalkos plačioje raudonoje, iš pažiūros tuščioje dykumoje šalia įlankos. Namus juosia į smėlį susmeigtų ir šaknis suleidusių dygliuotų puošniųjų mekečių gyvatvorės.

Kasdien Armandas Toresas Kubiljasas (Armando Torres Cubillas), ant smėlio po savimi parietęs luošas kojas, įsitaiso po atviru dangumi ant jūros kranto įkurtų savo dirbtuvių Desembokėje kampe ir iš tamsaus dykuminės olnėjos medžio drožia jūrinius vėžlius. Kartais, būdamas geros nuotaikos, jis nukreipia žvilgsnį tolyn virš įlankos ir, kad darbas eitųsi lengviau, užtraukia dainą, kurioje pasakojama operinė mažo paplūdimio moliusko taijitiquiixaz ir pakrantės krabo pokalbio istorija. Serių genties dainoms būdingi tokie tekstai, kuriuose aukštinama gamta ir skimbteli praradimo gaida.

Seriams kalba yra jų tapatybės sėkla, tai, kas išskiria juos iš kitų. Vienas genties narys man persakė vietinį posakį: kiekviename žmoguje žydi gėlė, o toje gėlėje – pasaulis. Serių genties vyresnysis Efrainas Estrelja Romeras (Efrain Estrella Romero) man paaiškino: „Jei vienas vaikas užaugs kalbėdamas cmiique iitom, o kitas – ispaniškai, jie bus skirtingi žmonės.“

Kai amerikiečiai lingvistai Edvardas Mozeris (Edward Moser) ir Merė Bek-Mozer (Mary Beck Moser) 1951 m. įsikūrė su seriais Desembokėje, šios grupės padėtis buvo labai prasta: dėl tymų ir gripo protrūkių jos narių buvo sumažėję iki poros šimtų. Vis dėlto tyrinėtojams tai buvo palankus metas, nes grupės kultūros dar nebuvo palenkusi ją supanti daugumos kultūra. M. Mozer gentyje darbavosi kaip slaugytoja ir pribuvėja. Daugeliu atvejų po gimdymo šeimos pagal paprotį įduodavo jai išdžiovintos savo kūdikio bambagyslės gabalėlį, o Merė bambagysles saugojo „pilvo pumpurų inde“. Jie jai atiduodavo ir savo ilgas, iš aštuonių sruogų supintas kasas – indėnų tapatybės žymes, kurias vyrai jautė privalą nusikirpti, kai keliaudavo į Meksikos miestus. Tos kasos buvo tarsi kultūrinės bambagyslės, perkirsti seno ir naujo saitai, nutrūkusios sąsajos įrodymas.

Užaugusi tarp serių Desembokėje, Mozerių duktė Ketė (Cathy) tapo grafike ir etnografe. Kartu su savo vyru Stivu Marletu (Steve Marlett), „SIL International“ ir Šiaurės Dakotos universiteto lingvistu, ji tęsė Mozerių pradėtus serių kalbos tyrimus. Šiuo metu atsigavusioje bendruomenėje šia kalba kalba nuo 650 iki 1000 žmonių. Jie savo kalbą išlaikė iš dalies dėl priešiškumo Meksikos daugumos kultūrai. 1773 m. seriai nužudė misiją bandžiusį įsteigti kunigą. Pamainos Vatikanas neatsiuntė, todėl gentis taip ir nepriėmė katalikybės.

Seriai iki šiol pašaliečius vertina su išdidžiu įtarumu. Taip pat jie niekina asmeninį turtą, kuriuo nesidalijama. „Kai seriai praturtės, jie liausis egzistavę“, – toks yra jų priežodis. Buvę klajokliai, jie turtą linkę laikyti našta. Pagal tradiciją miręs seris būdavo palaidojamas kartu su negausiais savo asmeniniais daiktais. Giminaičiai paveldėdavo tik pasakojimus, dainas, legendas ir pamokymus.

Serių pripažinti šiuolaikiški prabangos daiktai perimami be jų ispaniškų pavadinimų. Pavyzdžiui, automobilius sekė virtinė naujų žodžių. Serio automobilio duslintuvas vadinamas ihiisaxim an hantyaait, arba daiktas, į kurį nusileidžia kvėpavimas, o skirstytuvo dangtelį reiškiantis žodis serių kalba nurodo sąsają su Kalifornijos įlankoje plaukiojančia ir nupurtyti galinčia elektrine raja. Tokie žodžiai – tai tarsi į smėlį susmeigti puošniųjų mekečių stiebai: cmiique iitom žodynas gyvas ir auga, gyvatvore apjuosdamas kultūrą.

Įsitaisęs prieš savo namą pastatytos stoginės pavėsyje, Renė Montanjas (Rene Montano) sekė man istorijas apie senovinę padermę milžinų, galėjusių vienu žingsniu peržengti jūrą nuo savo namų Taiberono (Tiburon) saloje iki žemyno. Jis man papasakojo ir apie hant iiha cbhacomxoj – tuos, kuriems buvo papasakota apie Žemės turtus ir visus senus dalykus. Jei tau buvo papasakota, privalai tai perduoti kitoms kartoms. Dėl šios prievolės mes visi paveldėjome cmiique iitom glūdinčias žinias. Liaudies priežodžiuose, o dažnai net ir pavieniuose žodžiuose slypi išmintis, sukaupta šimtmečiais atidžiai stebint rūšis, kurias atvykstantys mokslininkai pradėjo tyrinėti tik pastaraisiais dešimtmečiais.

Cmiique iitom kalboje yra per 300 dykumos augalų pavadinimų, o gyvūnai įvardijami pagal jų elgesį, kurį mokslininkai kadaise laikė pramanais. Jūrinių andrų pjovimą reiškiantis serių kalbos žodis atkreipė mokslininkų dėmesį į tų jūržolių maistinę vertę. (Baltymų jose yra beveik tiek pat, kiek kviečiuose.) Vienos rūšies jūrinį vėžlį seriai vadina moosni hant cooit, t. y. nugrimztantis žaliasis vėžlys, nes jis žiemoja ant jūros dugno, kur įprastai žvejai jį ir pasmeigdavo harpūnu. „Iš Sonoroje, Meksikoje, gyvenančių serių genties indėnų išgirdę, kad kai kurie žalieji vėžliai šaltesniais mėnesiais iš dalies įsirausią į jūros dugną, iš pradžių buvome nusiteikę skeptiškai, – buvo rašoma žurnale „Science“ 1976 m. paskelbtame straipsnyje apie gyvūnų elgesį. – Vis dėlto įsitikinome, kad seriai teikė labai patikimą informaciją.“ Seriai mielai valgė jūrinius vėžlius, išskyrus kietaodžius. Tam buvo paprasta priežastis: pasak jų, kietaodžiai vėžliai supranta jų kalba ir patys yra seriai. 2005 m. žodis, kuriuo seriai vadina ryklį – hakat, – tapo oficialiu naujai atrastos kiauniaryklių rūšies pavadinimu – Mustelus hacat. Tiksliau, tai šiuolaikinių mokslininkų naujai atrasta rūšis, nes seriai tuos ryklius žinojo jau seniai.

Serių kalba yra iš tų, kurias lingvistai vadina izoliuotomis, bet tiksliau ją reikėtų vadinti vienintele išlikusia. „Seriai yra tarsi langas į prarastą įlankos genčių pasaulį“, – sako S. Marletas, turėdamas omenyje gausią, galbūt giminiškomis kalbomis kalbėjusių grupių šeimą, kadaise gyvenusią abiejuose Kalifornijos įlankos krantuose. „Daugelio kitų kultūrų jau nebėra“, – sako jis. Blogiausia, kad jos išnyko nespėjus jų aprašyti. Vienintelis likęs beveik pražuvusių kultūrų saitas yra cmiique iitom.

Vienas iš būdų išlaikyti kalbą – išsaugoti ją rašomąja forma ir sudaryti žodyną. Kalbininkai trokšta ir kartu bijo galimybės kalboms, kurios paprastai būna tik šnekamosios, išgalvoti raštą. Baimę kelia tai, jog vien abėcėlės idėja pakeičia kalbą, kurią abėcėlė turėtų padėti išsaugoti, o lingvistas tampa jau ne stebėtoju, bet aktyviu veikėju. Sudarę pirmąjį tuvių-anglų kalbų žodyną, D. Harisonas ir G. Andersonas gali didžiuotis šio veikalo sukeltu jauduliu tarp gimtakalbių. Stivas ir Ketė Marletai 2005 m. užbaigė jos tėvų 1951 m. pradėtą cmiique iitom kalbos žodyną. Stivas prisimena tą dieną, kai R. Montanjas paklausė: „Ar galiu tau parodyti, kaip rašau?“ ir parodė tokį žodžių skirstymo būdą, koks lingvistui iki tol nebuvo atėjęs į galvą. Dėl šio atradimo teko peržiūrėti ne vienų metų darbą. Tačiau S. Marletas buvo patenkintas, nes šis projektas skatino gimtakalbius serius pačius nustatyti ir apibrėžti savo kalbos ypatybes.

Leksikos, tarties ir sintaksės užrašymas, kurį atlieka nuošaliausiose vietovėse dirbantys lingvistai praktikai, padeda išlaikyti kalbą gyvą. Tačiau išgelbėti kalbos lingvistai negali, nes tai įmanoma tik iš vidaus. Rasti atsakymą gali padėti tai, ką kartą Palizyje patyrė D. Harisonas ir G. Andersonas, kai vienas, kiek vyresnis nei 20 metų kaimo gyventojas su draugu atėjo jiems padainuoti. Palizis yra gerokai nutolęs nuo visur prasismelkiančios JAV kultūros, todėl abu kalbininkai buvo mažumėlį nustebinti, kai jaunuoliai ėmė kuo nuoširdžiausiai repuoti Los Andželo stiliumi, dainą papildydami gaujų gestais, galvos kinkavimu ir atitinkama poza. Jie meistriškai perteikė Amerikos gatvės meną, tik su vienu patobulinimu – jie repavo akų kalba.

„Ar lingvistus tai nuliūdino?“ – paklausiau aš. „Priešingai, – atsakė D. Harisonas. – Tie vaikai laisvai kalba hindi ir anglų kalbomis, tačiau nusprendė repuoti kalba, kuria kartu su jais kalba vos pora tūkstančių žmonių.“ Kalbos dalykai gali būti įtraukiami ir perimami abiem kryptimis, taigi maža kalba kartais gali veikti kaip apjungianti ir įtraukianti (imperialistinė). „Kad kalba atgimtų, reikia tik vieno, – kartą pasakė man tėvas V. Desuza, – kad ja būtų didžiuojamasi.“

Priešintis kalbos irimui padeda neįvardijama savybė, kurios įdiegti iš išorės neįmanoma: primygtinis noras repuoti akų kalba, dainuoti tuviškai ar rašyti neseniai rašomąją formą įgijusia cmiique iitom kalba. Dėl Mozerių ir Marletų sumanymo sukurti žodyną šerių krašte atsirado nauja profesija – raštininkas. Keletą knygelių parašė patys šeriai. Marletai viliasi, kad tokių tekstų pagausės iki 40-ies – tai yra riba, kurią pasiekus, manoma, žmonėms atsiranda paskata išlaikyti raštingumą tam tikra kalba (nors kai kurie specialistai nurodo gerokai didesnį skaičių).

Besidominčių jau yra. Gyvendami Desembokėje, Marletai turėjo nuolatinį lankytoją: vienas berniukas kasdien atėjęs įnikdavo į cmiique iitom kalba parašytą knygelę. Vieną dieną, jam atėjus, Marletai pasakė davę knygelę kažkam kitam. „Jis tiesiog paplūdo ašaromis“, – prisimena Stivas.

Pasaulinės kultūros plitimo sustabdyti neįmanoma. Į Kyzylą – sostinę, kuri niekada nebuvo geležinkeliu sujungta su kitais Rusijos miestais, per kelerius ateinančius metus bus nutiestas bėgių kelias. Desembokėje per dykumą nusidriekusiomis elektros linijomis atitekanti srovė varo elektrinę savivaldybės šulinio pompą. O Arunačal Pradeše pastačius naują hidroelektrinės užtvanką, Palizio kaimas turi daugiau galimybių naudotis elektros energija, šaldymo prietaisais ir televizija.

Įsigyvenus – net ir tik kaip žurnalistui – į nykstančių kalbų negandas, neišvengiamai tenka apmąstyti genčių gyvenimo trapumą. Nuo to laiko, kai per pastaruosius dvejus metus lankiausi Palizyje, Kyzyle ir pas šerius, E. Estrelja mirė nuo kasos uždegimo, o jaunasis P. Nimasovas, prieš mane išvyniojęs savo tėvo šamano ryšulį ir svarstęs, ką jame esantys daiktai galėtų reikšti, žuvo po nuošliauža. Praėjus savaitei po to, kai parašiau pastraipą apie kasdienį A. Toreso dainavimą, gavau K. Marlet elektroninį laišką. „Liūdnos žinios“, – tokia buvo jo antraštė. Būdamas 67-erių, A. Toresas mirė nuo širdies smūgio Desembokėje savo vietoje ant jūros kranto.

Šių žmonių mirtis priverčia pagalvoti apie jų kultūrų mirtingumą ir pažadina nuojautą, kad mirus bet kuriam iš tomis kalbomis kalbančių žmonių, nutrūksta dar viena gyvybinė arterija. Tam – galimybei, kad jų kalba tyliai ir nepastebimai išblės, – priešintis padeda išdidus atkaklumas, pagarba senovei ir žinojimas, kad mūsų ateičiai svarbūs atsakymai slypi mums už nugaros. Ir, žinoma, tvirtas įsitikinimas, kad ir kalbomis, kuriomis kalba vos keli žmonės, vis dar galima daug pasakyti.

Russ Rymer. National geographic, 2012, Nr. 7