Apie lietuvių kalbos paparčio žiedą

garso ir prasmės ryšys lietuvių kalboje

Visa žmonija kadais vienodai suokė ir vokė
/Pr 11, 1; laisvas vertimas/

Vietoje įvado
Globalizacija meta eilinį iššūkį lietuvių kalbai – ruošiamasi supaprastinti, tiksliau, prastinti rašybą. Juk jei rašysime, kaip siūloma, ažuolas, tai dings užuomina, neįmanoma bus atsekti pirminio a(r)žus – veržlus, išsišakojęs, vyriškas – plg. tarmėse išlikusį aržuolas, pavardę Aržuolaitis ir t. t. Mūsų kalbos buhalteriai, iš esmės būdami materialistai, jau pasiduoda materijos persvarai, kuri pasireiškia vizualinio, vaizdinio, virtualaus pasaulio prievarta. O juk mūsų kultūroje vaizdinys yra antrinis, palyginus su garsu (ausis yra žymiai subtilesnė už akį; k – sukietėjusi s?).
Esame rašę apie garso ir prasmės ryšio atmintį lietuvių kalboje, kaip atsako į globalizacijos iššūkius galimybę. Laikraštinė internetinė diskusija buvo netikėtai aktyvi, bet isteriška, padrika ir todėl nevaisinga. Tačiau rūpestis dėl lietuvių kalbos išlikimo liko ir liks, todėl manome, kad tikslinga būtų pažvelgti į garso ir prasmės ryšį iš esmės, pradedant nuo istorinių ištakų.

 * * *

Istorinis diskursas
Antikos filosofai kalbos radimąsi rišo apskritai su žmogaus kilme. Kodėl daiktas, reiškinys yra vadinamas būtent taip, o ne kitaip, kodėl obuolys vadinamas obuoliu, o ne kriauše? Ar daikto pavadinimas yra lemtas jo kilmės (physei teorija), ar yra sutartinis, laisvo pasirinkimo reikalas (thesei teorija). Jau iš pat pradžių išsiskyrė materialistinė ir idealistinė kryptys. Aristotelis čia, be abejo, atstovavo materialistinei linijai (gamta neduoda vardų). Kitą liniją atstovavo Heraklitas iš Efeso bei stoikai. Sutaikyti šias priešpriešas bandė Platonas, teigdamas, kad „teisinga“ kalba gali egzistuoti tik kaip idėja. Pats gi buvo linkęs manyti (kaip galima spręsti iš gan painaus jam priskiriamo teksto „Kratilas, arba apie vardų teisingumą“), kad kalboje glūdi gilus vidinis tikslingumas, o ne savivalė ar užgaida.
Vėliau, jau viduramžiais, Tomui Akviniečiui, aristotelininkui, kalbos ženklai tėra significantia artificialiter, sąlyginės dirbtinės reikšmės, skirtos ad significandum, „paženklinti“, bet pačios iš savęs nieko nereiškiančios.
Naujaisiais laikais, Europos kultūros klestėjimo „aukso amžiaus“ laikotarpiu, garso prasmingumo klausimą kėlė žymieji to meto Europos mąstytojai – universalai. Herderis (1744-1803) kalbos kilmę rišo su mąstymo istorija – kalbos dėka žmonija mokėsi mąstyti ir dėka mąstymo mokėsi kalbėti. Vilhelmas Humboltas (V. Humboldt, 1767-1835) teigė: kalba yra nenutrūkstama dvasios veikla, siekianti paversti garsą minties išraiška (išryškinta mūsų); kalba yra tarsi išorinė tautos dvasios apraiška; tautos kalba yra jos dvasia, ir tautos dvasia yra jos kalba – sunku įsivaizduoti ką nors tapatesnio. Kalba, anot V. Humbolto, yra tarsi tarpinis pasaulis (zwischenwelt) tarp tautos ir ją supančios objektyvios tikrovės (kiekviena kalba apibrėžia ratą aplink tą tautą, kuriai priklauso, iš kurio ribų galima išeiti tik tuo atveju, jei pereisi į kitą ratą). Tad kalba išorinį pasaulį perkeičia į tautos dvasinę nuosavybę, verbalizuoja pasaulį, anot L. Veisbergerio, Humbolto pasekėjo. Humboltas itin pabrėžia kalbos gyvastingumą, suvokdamas ją visų pirma kaip nuolatinį vystymąsi, o ne kaip negyvą mechanizmą: kalba yra ne veiklos produktas ( e r g o n), o pati veikla (e n e r g e i a). Kad žodis taptų žodžiu, jis turi ne tik įgauti garsinį apvalkalą, bet tapti darniu garso ir prasmės dariniu.

 V. Humboltas pabrėždavo asmeninės kalbos individualybę, ragindamas tyrinėti tiek gyvą kasdienę kalbą, tiek atskiro individo kalbėjimą. Ši nuostata vėliau buvo hiperbolizuota taip vadinamų „jaunagramatikių“ [taip buvo pavadinta kalbininkų, daugiausia susispietusių apie Leipcigo universitetą, mokykla (apie 1870-1880 m.), pabrėždavusi tiek individo psichologijos svarbą kalbos tyrinėjimuose, tiek psichikos įtaką kultūrai apskritai], kurie, pripažindami vien individualią kalbą, beveik neigė patį kalbos egzistavimą (pasaulyje yra tiek kalbų, kiek yra individų – H. Polis (Paul)).
V. Humbolto mąstyme apie kalbą vyravo pesimistinė, o gal tik geniali nuojauta, jog suvokti visą kalbos visatą mums neduota (turbūt neapseita be I. Kanto mokymo apie daiktų nepažinumą įtakos). Humboltas daug pastangų skyrė mokymui apie garsą. Skirtingai nuo gyvūnų, žmogaus skleidžiami garsai yra artikuliuoti. Jei garsas gimsta „iš poreikio reikštis“, jei jis įgauna forma, t. y. patiria minties poveikį, tai tuomet kalba tampa artikuliuota, turinti tam tikrą funkciją, reiškianti, įženklinanti.
Įsidėmėtinas yra Humbolto teiginys apie nelygią kalbų vertę – šitai pravers mums pagrindžiant lietuvių kalbos išskirtinumą. Kalbas jis suskirstė pagal sintezės tarp garso ir prasmės (jo žodžiais, vidinės kalbos formos) tobulumo laipsnį. „Tobulose“ kalbose mintis ir garsas yra maksimalioje  dermėje, o „netobulose“ vidinės kalbos formos ir garso sintezė yra silpna ar iškreipta. Pagal šį požymį kalbininkas pasaulio kalbas suskirstė į keturis tipus: flektyvines, agliutinuojančias, izoliuojančias (amorfines) ir inkorporuojančias. Labiausiai „tobulos“ yra indoeuropiečių (toliau ide) arba, kaip jas vadino Humboltas, sanskritinės kalbos, o taip pat semitų – chamitų kalbinė šeima. Prie „netobulų“ buvo priskirtos agliutinuojančios (tiurkų, ugro-finų), izoliuojančios (kiniečių) ir inkorporuojančios (Amerikos indėnų, paleoaziatinių tautų) [Yra ir sudėtingesnių variantų – pavyzdžiui, bulgarų kalba, šiaip jau priskirtina slavų kalboms, dėl tiurkiškos kultūrinės bei etninės įtakos yra agliutinuojanti]. Matyt, kad išlaikytų, mūsų terminais, „politinį korektiškumą“, mokslininkas pasitaisė, teigdamas, jog „netobula“ kalba nerodo intelektinio atsilikimo – tiesiog šios tautos mažiau protinių pastangų skyrė kalbai, nukreipdamos jas į kitas sritis.
Artimas savo pažiūromis Humboltui buvo žymus slavistas ukrainietis Aleksandras Potebnia (1835-1891), vystęs jo idėjas slavų kultūros terpėje, kalbos pagrindu laikydamas garso ir prasmės ryšį. Berods A. Potebnia pirmasis į kalbotyrą įvedė poetinio mąstymo (bei jo atšakos – mitologinio mąstymo) terminą, kuris labai pravers mums kalbant apie archajinę poetiką lietuvių kalboje, ypač vandenų varduose.
Toliau kalbotyra nukrypsta į garsų pasaulį, palaipsniui pamiršdama prasmės dėmenį – taip pasireiškia tolydinis XIX a. mokslo materialėjimas. Juk garsų pasaulis, fonetika, yra labiau materialus, apčiuopiamas, jam bandoma taikyti gamtos dėsnius. Savo laboratorijoje mokslininkai – empirikai suskaldė garsines kalbos priemones į daugelį mikroskopinių dalelių, kurias paskui uoliai matavo, sąmoningai užmiršdami jų paskirtį, jų egzistavimo tikslą – ironiškai rašė R. Jakobsonas (apie jį vėliau). Tačiau net ir Bodueno de Kurtene (J. Baudouin de Courtenay, 1845-1929) itin painiame racionalistiniame mokyme apie fonemas rasime nuolatinį grįžimą prie prasmės dalykų. Palyginkime du Bodueno de Kurtene fonemos apibrėžimus: moksliškąjį – fonema – tai suma antropofoninių savybių žinomos žodžio fonetinės dalies, kuri lieka nedaloma nustatant koreliatyvinius ryšius vienos kalbos srityje ir korespondentinius ryšius keletos kalbų srityje – su vėlesniu, 1910 metų apibrėžimu: Pastoviai mūsų psichikoje egzistuojančią garso sąvoką (...) mes vadinsime fonema. Nors de Sosiūro (F. de Saussure, 1857-1913) kalba – tai k o n v e n c i j a, susitarimas, o kalbinis ženklas laisvai pasirinktas, kaip ir ryšys tarp ženklinančiojo ir ženklinamojo, vis tik kalbinis ženklas apibrėžiamas štai kaip: kalbiniu ženklu mes vadiname sąvokos ir akustinio pavidalo kombinaciją. Akustinis ženklas, anot jo, nėra materialus garsas, bet garso įspaudas žmogaus psichikoje. Kadangi sąvoka irgi turi psichinių savybių, tai kalbinis ženklas yra abipusė psichinė esatis. Nesunku įžvelgti prieštarą tarp kalbinio ženklo apibrėžimo, kur toleruojamas garso ir prasmės ryšys, tegul ir psichikos lygmenyje, su teiginiu apie kalbinio ženklo sąlyginumą. [Prancūzas F. de Sosiūras nemato ryšio tarp sąvokos sesuo ir prancūzų kalbos žodžio soeur (s-o-r), tačiau lietuviškoji sesuo (s-s), dvi „šventos“ raidės, šventybė kvadrate kalba už save...]
Šiai prieštarai sušvelninti F. de Sosiūras įveda motyvacijos  sąvoką. Visiškai „nepriklausomi“ nuo garso ir prasmės ryšio yra tik kai kurie žodžiai; dauguma gi žodžių kalboje yra motyvuoti (tai reiškia, garso ir prasmės ryšys juose yra atsekamas). Pagal šitai F. de Sosiūras kalbas suskirsto į maksimaliai nemotyvuotas (l e k s i n ė s – l o g i n ė s kalbos) ir minimaliai nemotyvuotas (g r a m a t i n ė s kalbos). Pavyzdžiui, anglų kalboje pagal šį skirstymą yra daug daugiau nemotyvacijos nei vokiečių – (savaime aišku, nes anglų kalba yra daugiausia nutolusi nuo „motininės“ gotų kalbos, nei vokiečių – mūsų past.); u l t r a l e k s i k o l o g i n ė yra kinų kalba, o g r a m a t i n ė – sanskritas (tad ir lietuvių – mūsų past.). Palyginkime šį suskirstymą su anksčiau išdėstytu V. Humbolto mokymu apie „tobulas“ ir „netobulas“ kalbas – ir ten, ir čia priešinguose poliuose atsiduria tos pačios – kinų ir sanskrito kalbos.
Nors apskritai materialistinis kapstymasis po žodžio fiziką ir fiziologiją vyrauja, tačiau matyti ir properšos. „Psichofonetinę“ formos sampratą – autour du phonéme, ‘ėjimą ratu aplink fonemą’ (V. Doroševskio taikli pastaba) – keičia gimstančio struktūralizmo pastanga taikyti tiesiai į tikslą, tiesiai į prasmę. Fonetika, t. y. mokslas apie garso fiziką fiziologiją, pagaliau atskiriama nuo fonologijos – mokslo apie garsus, organizuotus kalboje (A. Seshehaye). Jaunas miręs rusų kalbininkas Nikolajus Trubeckojus (1880-1938) paskutinius dešimt gyvenimo metų skyrė fonologiniams tyrimams, ypač fonologinei balsių klasifikacijai – jo tipologinė pasaulio kalbų balsių sistema yra prilyginama Mendelejevo periodinei elementų sistemai.
Tačiau prasmės ieškojimuose, atgimusiuose kartu su struktūralizmu, įsivyrauja materialistinis-racionalistinis prasmės traktavimas. Tik rusiškojo (ne sovietinio, o būtent rusiškojo) talentingų mokslininkų tandemo – Vladimiro Toporovo ir Viačeslavo Ivanovo darbuose tinkamą vietą užėmė intuicija, ontologija ir kitos idealijos. Deja, apie lingvistinę jų mokyklą kalbėti sunku – pasekėjų jie beveik neturi [Išskyrus vieną kitą išimtį – pavyzdžiui, kad ir N. D. Andrejev („Ranne-praindoeuropeiskii prajazyk“, Leningrad, 1986), kur bandoma atstatyti ankstyvosios ide prokalbės šaknų, turinčių dvi priebalses, sistemą.], nors disertantų netrūko. Priežastis turbūt bus sovietinis materialistinis slogutis, iki šiolei tebedusinantis mūsų humanitarus, transformavęsis, jei taip galima pasakyti, į nepilnavertystės kompleksą provincialumo pagrindu: „(lietuviškų autorių) darbai mitologinėmis-poetinėmis temomis, 8-jame ir 9-jame dešimtmetyje spausdinti lietuviškoje spaudoje – empiriški ir paviršutiniški. Juos būtų galima ir griežčiau vertinti“... – V. Toporovas (iš asmeninio susirašinėjimo).
Įstabu, kai prasmoieškos atgimimas prasideda nuo poezijos. Antai Romanas Jakobsonas (1886-1982) savo studiją „Garsas ir reikšmė“ pradeda nuo garsiosios Edgaro Alano Po (E. A. Poe) poemos „The Raven“ („Varnas“), aliteracijų šedevro, analizės: Čia susiduriama su minties slėpiniu, glūdinčiu garsinėje materijoje, su mįsle žodžio, kalbinio simbolio, logos’o; su paslaptimi, kurią reikia atskleisti.
Prisiminkime:
But the Raven, sitting lonely on the placid bust, spoke only
That one word, as it his soul in that one word he did outpour.
Nothing further then he uttered – not a feather the he fluttered –
Till I scarcely more than muttered, „Other friends have flown before –
On the morow he will leave me, as my Hopes have flown before.
The the bird said, „Nevermore“.
Poetas rašo: Aš atidžiai sekiau, kad mano mintys nenutrūkstamai sektų viena paskui kitą. Aš stengiausi suprasti, ką nori išreikšti savuoju riksmu, savo Nevermore! (Niekada!) šis senas senovinis paukštis, šis rūstus, bjaurus, niūrus, perkaręs, nukaršęs senovės laikų paukštis! Taip sėdėjau aš, klejodamas po svajas ir nuojautas... aš norėjau suprasti...
Kalbininkas gi analizuoja: ...įvairios garsinės kalbos priemonės, tokios kaip kalbos intensyvumas ir tempas, atskirų garsų atspalviai ir moduliacijos bei jų sąskambiai – visos šios įvairiausios priemonės vienaip ar kitaip leidžia kiekybiškai bei kokybiškai įtakoti emocionaliąją žodžio reikšmę. R. Jakobsono darbuose dėmesys poezijai apskritai buvo neatskiriamas nuo lingvistikos studijų – pradedant nuo rusų sektantų glosolalijų, maginių užkeikimų analizės ir baigiant kūrybine draugyste su Venjaminu Chlebnikovu ir Stephanu Malarme, kurio eilutę Qui tels sons significient celi (idant tokie garsai reikštų būtent šitai) jis pasirinko epigrafu savo studijai apie garsą ir prasmę.
Tokia tad būtų apžvalga kelių bei klystkelių, ieškant kalbotyros šventojo Gralio, garso ir prasmės slėpinio. Klampynė, kurią tenka bristi kalbos mąstytojams nuo Heraklito iki šių laikų, rodo į ontologinį problemos pobūdį iš vienos pusės, ir į eschatologinį – iš kitos; turime omenyje Babelio bokšto katastrofą:
...O Viešpats nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. Ir Viešpats tarė: „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų užmanymų pradžia. Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo. Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nesuprastų ką sako vienas kitam. Taip tad Viešpats išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių, ir jie metė statę miestą. Tada jis buvo pavadintas Babeliu (Pr 11, 6-9).
Tačiau galgi ne visos tautos buvo šitaip griežtai „pakorotos“; juk, jeigu bausta buvo už puikybę, „užsimanymus“, tai drovesniems gal teko bausmė mažesnė bei švelnesnė?...
Kalbant rimta mina, galima prisiminti šių laikų baltisto V. Šmito (W. P. Schmidt) hipotezę – pakoreguotą Šleicherio (Schleicher) ide radimosi medį, kur vietoj „išmislytos“ arba, kaip dabar sakytume, virtualios ide prokalbės siūloma įrašyti tiesiog baltų kalbas, patalpinant jas centre, o kitas, jų tarpe lotynų ir sanskritą, išdėstant koncentriniais ratais pagal archajiškumo laipsnį (vadinamasis koncentrinių ratų modelis). Išplėtojus šią hipotezę ir kitoms kalbinėms šeimoms, galima būtų tikėtis, jog „motininėse“ ar branduolinėse atskirų kalbinių šeimų kalbose garso ir prasmės ryšys yra mažiausiai deformuotas, mažiausiai paliestas Babelio bausmės. Šis dieviškas antausis žmogaus puikybei turėjo ir savaip teigiamų pasekmių – atsirado, buvo priverstas atsirasti raštas. Tačiau raštas, būdamas, be abejo, civilizacijos rodikliu, špengleriškąja prasme gali būti laikomas kultūros, kaip jaunystės sinonimo, nuosmukiu, civilizaciją suprantant kaip senatvę. Archajinės, gilią šaknį turinčios kultūros yra išlaikiusios instinktyvų nepasitikėjimą raštu – vedinėje kultūroje lygia greta rašto tęstinumui užtikrinti puoselėjama garso, oralinė kultūra, sakytinė tradicija.

 Ir šios apžvalgos pabaigai – viena beveik detektyvinė istorija. Pasirinkus epigrafu citatą iš Pradžios knygos, eilinį kartą buvo gautas patvirtinimas, kad Biblija – knyga, kuri nesiliauja stebinti. Reikalas tas, kad Pr 11, 1 sakinys, kurį turbūt galima laikyti kalbotyros mokslo pradžia, lietuviškuose vertimuose skambėjo neaiškiai ir nesuprantamai: Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. (A. Rubšio vertimas, naujausias). Panašiai vertė ir J. Skvireckas: Žemė tuo metu turėjo vieną kalbą ir vienokius žodžius. Kodėl kalba ir žodžiai atskiriami? Kas po tuo slypi? Dar senesniuose vertimuose, pavyzdžiui, „Pirmoje knygoje Maižiešiaus“ rasime: Visas svietas turėjo vieną liežuvį ir kalbą. (protestantiškas kolektyvinis vertimas, iš vadinamųjų „Kvanto Biblijų“. ) Tampa dar neaiškiau (liežuvis?) ir tuo pat metu aiškiau, nes pasirodo, kitose kalbinėse tradicijose irgi minimas liežuvis [(jazyk – rus.; język – lenk.) arba lūpos (labii – lot.; cheilos – graik.)]. Tenka atsiversti pirminius šaltinius – hebrajiškai rasime: 1. safah (tarti safâ), reiškiantis lūpa, -os (81 pozicija ST) pakraštys, kraštas, apvadas (21 pozicija); kalba (9 poz.); briauna, kraštas – (8 poz.); posakis (7 poz.); krantas (6 poz.) ir t. t.
Antrasis sakinio sandas hebrajiškai yra dabar (tarti davâr), kuris verčiamas kaip žodis (753 poz. ST); reikalas (52 poz.); aktas, veiksmas – (50 poz.).
Lotyniškai atitinkamai 1. labii – lūpos 2. sermonum (nuo sermo – kalba, pokalbis, posakis, tarmė).
Graikiškai – 1.  cheilos – lūpa, kraštas, krantas. 2. phoni – kalba, garsas, riksmas.
Matome du reikšmių sambūrius – pirmasis sukasi apie kalbos padargus (lūpas, liežuvį) ir, kažkodėl, apie pakraštį (kraštą), krantą, apvadą – žodžiu, apie ribą. Antroji grupuotė – tai, ką sukuria kalbos padargai – kalba, žodis, posakis. Jų santykis atitiktų priešpriešas: kūnas / intelektas [protas]; konkretu / abstraktu, galbūt individualu / kolektyviška. Neaiškus lūpos, liežuvis / riba, krantas santykis. Gal „apribotas liežuvis“, t. y artikuliuotas garsas? Liežuvis, lūpos, apribodamos oro srautą, duoda priebalsę. Šiaip ar taip, vienas iš Biblijoje užkoduotos mįslės sprendimų būtų toks: pirmasis sandas, pirmoji grupuotė gal nusako paties garso radimąsi, antroji – garso sąvoką, mintį, prasmę. Jei taip, tai senovinė biblinė formulė nūdieniškai skambėtų taip:
Visa žemė (t. y. visos tautos ar tauta) turėjo vieną kalbą (t. y. tarė ir girdėjo tuos pačius garsus) ir vienokius, tuos pačius žodžius (t. y. vienodai suvokė tų garsų prasmę, mintį, sąvoką). Arba, jei norite, supoetintai: Visa žmonija vienodai suokė ir vokė garsą bei prasmę, ar netgi kaip epigrafe – visa žmonija vienodai suokė ir vokė.
Be abejo, tai vienas iš variantų. Tačiau neabejotina, kad senovinė išmintis kalboje įžvelgė dviejų esminių kalbos sandų dermę.
[Esame dėkingi Biblijos eruditui, ekumeninio ST leidimo (1999) spec. redaktoriui Petrui Kimbriui už konsultacijas šiam intarpui.]

 * * *

...mes užsispyrusiai tebeuždavinėjame sau vis tą patį naivų klausimą: kur vistik lokalizuojamas šis kalbinis reiškinys – fonema (R. Jakobsonas). Užduokime ir sau tokį naivų klausimą – galgi iš tikro lietuvių kalboje garsas dar turi prasmę, o prasmė – savo garsą?
Argi gali būti, kad mūsų kalboje, kasdieninėje, gatvinėje, garsas dar reiškia, o prasmė girdisi, tik mes šito jau neatsimename. Argi gali būti, kad mūsų kalboje glūdi paslaptis minties, įkūnytos garso materijoje (R. Jakobsonas).
Jeigu taip, tai Platono  mintis, kuria pradėjome šią apžvalgą, – apie „teisingą“ kalbą, kurioje garsas ir mintis sutaria, tačiau kuri esti tik kaip idėja, yra tikslintina – tokia „teisinga“ kalba gyvuoja, egzistuoja išties, o ne vien kaip idėja. Juk Platonas vargu ar galėjo girdėti apie tolimą tautą, skendėjančią Hiperborėjų ūkuos, anapus  o i k u m e n o s... 
 Šitaip lietuviškoji kalbinė kultūra įgytų neįkainojamą galimybę, nelygstamą pranašumą – per žodį, garsą eiti tiesiai prie prasmės. Tuomet mūsų heidegeriams nereiktų laužyti gramatikos ir rašinėti apie niekius.
Žodis lietuvių kalboje – viso, kas vadinama pasaulėjauta, visraktis. Ištarti žodį – atgauti žadą, pasižadinti, atsibusti. Būtų intelektinė nuodėmė nepadaryti šios pastangos, ypač iššūkių mūsų kalbai akivaizdoje.
 

kaip atsakysime į iššūkius?
Pradėti reikėtų atidedant didelius mokslus į šalį ir pereiti prie visai kitos stilistikos, prie paprasto, kasdienio kalbėjimo. Juk rašinio, šitos pastangos tikslas – kad atsimintume, kad atsibustume ir galėtume naudotis atspėtu slėpiniu kasdien – darbe ir troleibuse, nuo vaiko iki suaugusio, mokyti ir nelabai. Naudotis kiekvienas savaip, pagal savo prigimtį, tokie, kokie esame sukurti – nepanašūs ir savaime vertingi.
Siūlome keletą labai paprastų taisyklių, kaip šitai padaryti, kaip atstatyti galimą garso ir prasmės ryšį. Tam užtenka dabartinės, kasdienės kalbos žinių.
     1-oji taisyklė. Priebalsė atstovauja žodžio formai, balsė – esmei, esmiškumui. Žodis yra formos ir esmės, priebalsių ir balsių dermė.  Šiame rašinyje kreipsime dėmesį tik į priebalses, nes balsės, jų vaidmuo kol kas neįkandamas.
   2-oji taisyklė. Priebalsės prasmė ryškiausia žodžiuose, turinčiuose tik vieną šią priebalsę. Pavyzdžiui, l – uola, yla, eilė. Ypač naudingi „vaikų žodžiai“, t. y. kur priebalsė kartojasi, pavyzdžiui, lėlė (tikriausiai l reiškia individualybę, išskirtinumą). Šie žodžiai yra lyg priebalsės prasmės vėliavnešiai. Natūralu, kad jų daugiausia randame vaikų kalboje (plg. posakį – „vaikai dar moka paukščių, t. y. rojaus kalbą“). Tokie garsažodžiai kaip tėtė (papa), dėdė, nenia (auklė) suprantami bet kuriam indoeuropiečių vaikui, kaip ir lėlė, kaka (blogas), caca (geras), baubas (baisus) ir t. t. Juose ypač aiškiai atsiskleidžia priebalsės prasmė. Kalbininkai, pavyzdžiui, slavistas A. Potebnia didelę reikšmę teikė vaikų kalbos tyrinėjimams.
[Neuropsichologijoje žinomas vadinamasis sinestezijos reiškinys, kai garsinės opozicijos, pavyzdžiui, tarp aukštų ir žemų fonemų, gali sukelti asociacijas su priešpriešomis šviesus – tamsus, plonas – storas, lengvas – sunkus ir t. t. atstovaujančioms visus penkis žmogaus juslinius padargus. Nors šis „garsinis simbolizmas“ egzistuoja paslėptu, neaiškiu pavidalu, tačiau vaikų kalboje jis ryškiausias; yra kalbotyrinių studijų, paskirtų, pavyzdžiui, kūdikiško čiauškėjimo evoliucijai į vaikišką kalbą.]
     3-ioji taisyklė. Sąveika tarp dviejų žodžio priebalsių vyksta taip: pirmoji priebalsė reiškiasi per antrąją, t. y. pirmoji atstovauja formai, o antroji tarsi (pirmosios atžvilgiu) esmei, yra pasyvi. Tokiu būdu pasiekiama sudėtingesnė formų sąveika. Žodis tuomet yra aktyviosios (pirmosios) ir pasyviosios (antrosios) priebalsių reikšmių dermė, kur aktyvioji reiškiasi per pasyviąją.
Šias tris taisykles galima nusakyti ir taip:
·        priebalsės yra žodžio reikšmė, o balsės – muzika;
·        geriausiai raidės prasmę atsimena vaikai;
·        dviejų ir daugiau priebalsių junginys yra jų reikšmių sandermė, leidžianti aprėpti visą būties
         įvairovę.
Tačiau šios taisyklės galioja tik branduolinėms, „motininėms“ kalboms, t. y.  toms, kurios dar neprarado garso ir prasmės ryšio. Galbūt lietuvių kalba yra tokia. Čia tinka prisiminti V. Humbolto teiginį apie ide kalbas kaip labiausiai „tobulas“, taip pat F. de Sosiūro teiginį apie labiausiai „motyvuotą“, u l t r a g r a m a t i n ę sanskrito (idem lietuvių) kalbą.

PAVYZDŽIAI. Pra­dė­ki­me nuo pa­pras­tų žo­džių, pvz., li­nas. Prie­bal­si­nis ske­le­tas bus l – n. Ką reiš­kia gar­sas l?  Uo­la, yla, lė­lė: tur­būt su­tik­si­me, kad l – tai tik­riau­siai in­di­vi­du­a­ly­bė, at­ski­ry­bė, iš­si­ski­rian­ti iš ap­lin­kos (uola), cha­o­so (ei­lė); kaž­kas ki­tas, nei aš (lė­lė). Tuo tar­pu n: ne!; niúny­ti ‘skurs­ti, var­gin­gai gy­ven­ti’; anuo­ti – 1. ‘sun­kiai vargs­tant da­ry­ti, tai­sy­ti, mo­ky­ti’; 2. ‘va­ly­ti, šveis­ti’; 3. ‘ga­din­ti, nai­kin­ti’ (LKŽ). Tai­gi rai­dė n reiš­kia ne tik ne­igi­mą, bet ir tai­sy­mą, mo­ky­mą, nau­jų sa­vy­bių įgi­ji­mą. Plg. any­ta mar­čią anuo­ja, t. y. auk­lė­ja, pa­neig­da­ma bu­vu­sias sa­vy­bes ir ug­do nau­jas; ynis (šerkš­nas) – šal­čio pa­veik­tas rū­kas įgy­ja ki­to­kį pa­vi­da­lą; anas – ne aš, o ki­tas, tai reiš­kia ki­toks nei aš.
Tad l – n for­mu­lė bū­tų in­di­vi­du­a­ly­bės da­ry­mas, to­bu­li­ni­mas per ne­igi­mą, pa­nau­do­jant ir prie­var­tą. Kaip čia ne­pri­si­min­ti „li­no kan­čios“, kol iš au­ga­lo, gam­tos darinio, pa­gamina­mas ci­vi­li­za­ci­jos ele­men­tas – li­no pluoš­tas, siū­las, dro­bė. Plg. liau­nė­ti, lė­nas. Lė­nas – ‘lė­tas, ra­mus’, bet ir ‘sil­pnas’, nes ro­my­bė pa­sie­kia­ma ne­ga­ty­viu bū­du, per pa­sy­vu­mą; kai pa­sy­vu­mo per daug, gau­na­me liū­ną.
   2. Im­ki­me ki­tą prie­bal­si­nį ske­le­tą, kur l at­si­du­ria jau ant­ro­sios prie­bal­sės, pa­sy­vio­sios, vaid­me­ny­je. Te­gul tai bus g – l. Kas yra g? Uo­ga, au­ga, ūgis. Tik­riau­siai g reiš­kia gam­tą, jos lyg­me­nis ir jos ga­lias – vi­sa, kas au­ga, kas virs­ta uo­ga. Jė­ga (j yra ar­ti­ma g: jo­ti / go­ti) iš­reiš­kia gam­tos gai­va­liš­ku­mą; go­gas (gu­ga) – ‘ar­klio ar gy­vu­lio aukš­čiau­sia vie­ta, gūb­rys tarp men­čių’; go­gė ‘gal­va’ (juo­kau­ja­mai); gu­ga ‘pa­ki­li­mas, kal­ne­lis, kal­va’.
Tai­gi g – l  for­mu­lė bū­tų gam­tos jė­gų pa­si­reiš­ki­mas per l, individualybę. Ga­lia ir gė­lė. Ta­čiau yra ir gu­la, gu­lė (guo­lis)? Kas tai bū­tų? Tik­riau­siai tos pa­čios g pa­si­reiš­ki­mas per l , bet prie­šin­ga, iri­mo (aug­ti – iž­ti) kryp­ti­mi; juk gam­tos jė­ga pa­si­reiš­kia ne tik no­ki­mu, bet ir ny­ki­mu. Plg. gu­las – iš­griu­vęs me­dis, gu­lin­tis ba­lo­je, eže­re, upė­je (Gel­das da­ry­da­vo ne iš sta­čio, bet iš gu­lo me­džio). Į tą pa­čią pu­sę bus gė­la, ga­las bei gė­las. Pir­mie­ji – gam­to­je glū­din­čios mir­ties pa­si­reiš­ki­mas per in­di­vi­du­a­ly­bę, ant­ra­sis – gė­las van­duo – van­duo be drus­kos, prės­kas, be sko­nio, tai­gi lyg ne­gy­vas (Žo­lė – gė­las pa­ša­rė­lis, – Vaiž­gan­tas).
   3. Da­bar im­ki­mės su­dė­tin­ges­nio at­ve­jo: s – l. Te­gul tai bus sie­la. Ką apie sie­lą ga­li pa­sa­ky­ti da­bar­ti­nė kalbotyra: „Lie­tu­vių kal­bo­je sie­la sie­ti­na su sie­lis (van­de­ny pluk­do­mi rąs­tai), gal ir sei­lės. Vo­kie­čių die se­e­le taip pat sie­ja­ma su see – ‘jū­ra, eže­ras’. Var­gu ar tai bū­tų sko­li­niai, vei­kiau už šių žo­džių sly­pi ko­kia nors mi­to­lo­gi­nė – fi­lo­lo­gi­nė re­a­li­ja, sie­lą jun­gian­ti su pir­map­ra­džių van­de­nų mi­to­lo­ge­ma. Dar vie­na įma­no­ma sie­los eti­mo­lo­gi­ja nuo sie­ti“ (G. Be­res­ne­vi­čius „Trum­pas lie­tu­vių ir prū­sų re­li­gi­jos žo­dy­nas“, V., 2001, p., 167). Tai­gi ne ypač. Ką duo­tų siūloma me­to­di­ka?
Pra­dė­ki­me nuo s. Tai sak­ra­li, gal pa­ti šven­čiau­sia lie­tu­vių rai­dy­no rai­dė, tar­si pa­šven­ti­nan­ti dau­gu­mą mū­sų žo­džių, daik­tų, są­vo­kų – jų pa­bai­go­je, juos jau pa­gim­džius, iš­ta­rus, tar­si ap­gau­bian­ti juos sac­rum. Pir­miau­sia tai neologizmas esa – es­mės, es­miš­ku­mo distiliatas. [Plg. antikos filosofų terminą daiktų, dalykų esmei nusakyti essia (vėliau galbūt oysia, osia). Senovėje mes esmės pavadinimą ištardavome ne ‘oysia’, bet ‘essia’ – sako Sokratas Platono „Kratile“]. Tai aš (ir ašis). Tai ir au­sis, die­viš­ka­sis or­ga­nas, daug svar­bes­nis už akį, ma­tan­čią vien kie­tą tik­ro­vę (lie­tu­viš­ka au­sis gir­di ir su­pran­ta, ką šla­ma pa­slap­tin­ga­sis uo­sis, ką sies­ti vi­sos tos šy­šos, še­šu­pės ir sie­sar­tys.) Tai auš – (auš–ti, au­ša), ste­buk­lin­gas vi­sa ko pra­džios vyks­mas, pa­si­kar­to­jan­tis kas­ryt. Tai ir ai­sus – ‘grau­dus, gū­dus, gai­lus’: Ta­vo pa­ny­tė­lė aukš­ta­jam svir­ne­ly, už­si­rė­mus ant krai­te­lio, ai­siai, gai­liai ver­kia. Ai­sa – pir­map­ra­dė, me­ta­fi­zi­nė gė­la – no­rint ją pa­jus­ti, rei­kia pa­sė­dė­ti ant Ai­se­to kran­to: Jis vėl pa­ju­to il­ge­sį gy­ve­ni­mo ai­su­mo. Šio ai­su­mo per­tek­lius tur­būt su­si­na sie­lą (su­sà, sau­sà). Ir pa­ga­liau asys (esai) – asiūk­lis, pir­map­ra­dis ir am­ži­nas kaip esa au­ga­las, šiurkš­tus gam­tiš­kas esos ati­tik­muo. O kas yra se­suo, lie­tu­viš­kai omei ne­rei­kia aiš­kin­ti.
Tad s – esos rai­dė. Kas gi yra sie­la? For­mu­lė bū­tų – sie­la yra esos pa­sau­lio, s a c ­r u m pa­si­reiš­ki­mas per l, as­me­nį, kaip ir gam­ti­nis jos lyg­muo – s a u ­l ė. Te­gul čia bus ir sei­lė – pa­slap­tin­giau­sia or­ga­niz­mo iš­sky­ra, Die­vo skrep­le­lis, ir su­la – au­ga­lo es­miš­ku­mas. O kas yra suo­las? Jau esa­me ra­šę, kad suolas nuo sal­ti, sal­džiai al­pė­ti sė­dint ant mar­čių ar vė­lių suo­le­lio, be­lau­kiant sa­vo ei­lės vir­smui. O kas bū­tų sa­la? Esos su­tirš­tė­ji­mas. Sie­lis – tik plau­kian­tis rąs­tas, ma­ža sa­la – iš čia ir van­dens mi­to­lo­ge­ma.
Ir pats pa­slap­tin­giau­sias – še­šė­lis (š – š – l ar­ba s – s – l). Tai jau tri­na­rė sis­te­ma; pra­džioj s pa­si­reiš­ki­mas per s, dvi­gu­ba s ap­raiš­ka, ir šio „su­per–s“ pa­si­reiš­ki­mas per l, in­di­vi­du­a­ly­bę. To­dėl še­šė­lis toks pa­slap­tin­gas, su­sijęs su ana­pu­sy­be.
Ku­ri me­to­di­ka vai­sin­ges­nė, te­gul spren­džia skai­ty­to­jas. Nuo sa­vęs pa­sa­ky­si­me, kad rak­tas į mū­sų žo­dį yra mu­my­se pa­čiuo­se. Jis įga­li­na mus ne­si­dai­ry­ti ap­link („ly­gi­na­mo­ji kal­bo­ty­ra“), o ei­ti tie­siai prie es­mės.
   4. Im­ki­me pa­ga­liau pa­tį su­dė­tin­giau­sią va­rian­tą, kai abu san­dai ne gam­ti­nio lyg­mens, abu yra abst­rak­čios ati­trauk­ti­nės są­vo­kos. Te­gul tai bus r – s. R – oras (plg. au­ra), yrà (yra – es­ti pa­kai­ta­las; ki­tas va­rian­tas – nuo ir­ti, ai­žė­ti); dar au­re! Tur­būt r bus ap­raiš­kos, raiš­kos, ob­jek­ty­va­ci­jos rai­dė: aš esu, tu esi, bet jis – yra. T. y. aš ži­nau, kad aš esu, kaip ir man etiš­kai ar­ti­mas tu, bet apie jį, sve­ti­mą­jį, aš ži­nau tik tiek, kad jis, aure, yra! Kad jis pa­si­reiš­kia. Tas pat ir su oru – aš jo ne­ma­tau, bet ži­nau, kad jis yra. Ta­čiau raiš­ka ne­am­ži­na – kas pa­si­reiš­kia, yra ne­am­ži­nas, mir­tin­gas, ỹran­tis, nes tik esa yra am­ži­na, o bet ku­ri s k v a r ­m a (for­ma), raiš­kà pa­smerk­ta su­ir­ti, bū­ti su­ar­ta (orė).
Jei taip, tai ką duos, ras­dins me­ta­fi­zi­nis du­e­tas r – s? Ogi ra­są. Jau apie ją ra­šė­me – ra­sa nuo rastis, at­si­ras­ti iš nie­ko, ex­ ni­hi­lo, die­viš­ko­sios kū­ry­bos ak­tu iš sa­vęs, iš die­viš­ko­jo es­miš­ku­mo, trokš­tant ap­si­reikš­ti, ras­tis bei ras­din­ti, gim­dy­ti. Iš sa­vęs, nes Die­vas ir­gi trokš­ta my­lė­ti ir bū­ti mylimas, Jis ir yra Mei­lė, o Mei­lei rei­ka­lin­ga kas nors ki­ta nei aš, nors Mei­lės įtam­pos lan­ke vi­sa vėl tam­pa viẽna, su­si­lie­ja. Jau ra­šė­me apie sans­kritiškąsias råsas – at­ski­rų me­no rū­šių die­viš­ko­jo įkvėpimo šal­ti­nius, sa­li­nan­čius sa­vo sals­vą su­lą į me­ni­nin­ko sie­lą. Ap­raiš­kos pa­si­reiš­ki­mas per s, esą, iš esõs – tai ra­sa.

*

Ta­čiau čia rei­kia pa­mi­nė­ti vie­ną la­bai svar­bią ap­lin­ky­bę. Da­ly­kas tas – tur­būt tai jau pa­ju­to­me, – kad kiek­vie­nas mū­sų yra l, bet la­bai skir­tin­gas. To­dėl kiek­vie­nas mū­sų jau­si­me, su­pra­si­me gar­są sa­vaip, o taip pat ir pras­mę iš­gir­si­me sa­vaip. Tad žo­džio ža­di­ni­mas – me­nas, kur kiek­vie­nas mūsų yra me­ni­nin­kas. Tai svarbiausioji taisyklė. Ir dėl to čia ne­ga­li bū­ti  griež­tų nuorodų – taip ir tik taip! To­dėl, pa­gal kiek­vie­no mū­sų ge­bė­ji­mą, gir­dė­si­me ir su­pra­si­me žodį kiek­vie­nas kaž­kiek sa­vaip. Tegul tai bus svarbiausioji taisyklė. Taigi, prieš kiek­vie­ną aiš­ki­ni­mą, kiek­vie­ną in­ter­pre­ta­ci­ją tu­rė­tų bū­ti žodelis „gal­būt“. Ar tai blo­gai? Jo­kiu bū­du ne. Tai už­tik­rins to­kią įvai­ro­vę, ku­ri ge­bės sude­rin­ti as­mens skir­ty­bę su vi­sa­tos uni­ver­sa­lu­mu, ir tuo pačiu atgimti kūrybiškumui. [Čia tinka prisiminti jaunagramatikių mokyklos išaukštintą individualų psichologizmą, individualią kalbą. A. Potebnia, o dar anksčiau V. Humboltas didelį dėmesį skyrė ir liaudies kalbai, tarmėms, tautosakai.]

PRIEBALSIŲ GIMINYSTĖ. Dvylika (apytikriai) priebalsių aprėpia visą būties įvairovę. Šie dvylika garsaprasmių tarpusavyje dažnai giminingi. Pabandykime juos sugrupuoti. Akivaizdi s, š ir ž giminystė: sal-ti ir šal-ti; oš-ti ir ūž-ti; šiaur-us ir žiaur-us, plg. ses-ula ir žiež-ula (sacrum -> profanum -> vulgarum). V, b ir p irgi garsiškai artimos, todėl artimos ir prasmiškai. Plg. vaiva – bubas (kas nors apskrita, stora vaikų kalboje) – pupa (sakralu -> buitiška -> komiška?). Apie d ir t jau kalbėta. Tokią giminystę galime vadinti vertybine arba hierarchine – kai prasmės sakralumas žemiškėja, darosi buitiškas.
Kitos jungtys sudėtingesnės. Apsiribosime keletu pavyzdžių: įmanomas ryšys tarp v ir l (absoliuto „sukietėjimas“ iki individo? – valia?). Sudėtingas ir keistas s ir k ryšys, panašesnis į priešpriešą (k – sukietėjęs s?); kėdė nuo sėdėti? (sėdė?); šauk-ti ir kauk-ti; s kietėdama į k, duoda sakus. [Gal čia slypi dirbtinoko ide kalbų suskirstymo į satemines ir kentumines paslaptis? Gal lietuvių kalba nėra „satemizuota kentuminė“, o jai tiesiog toks suskirstymas neegzistuoja, nes tinka tik kalboms po Babelio katastrofos?]

TRINARĖS SISTEMOS. Paprastumo dėlei tyrėme žodžius, turinčius tik dvi priebalses. Trinarės ir daugiau sistemos dar neįkandamos, tačiau ir čia, berods, galioja tie patys dėsningumai. Apsiribosime konstatavimu universalios taisyklės: aktyvioji (pirmoji) priebalsė (ar jų grupė) reiškiasi per antrąją, pasyviąją; ši naujai gauta prasmė, jau kaip aktyvioji, reiškiasi per trečiąją; o naujai gautoji – per ketvirtąją ir t. t.
Pavyzdys: v – l – n: velionis, velinas (velnias), velėna. Pradžioje v – l; vėlė.  Griežtasis n įspraudžia slėpiningąją vėlę į jai tinkamą vietą (plg.: „vėlė be vietos“) ir gauname konkretybę – velionis.

Priebalsių Pervarta (inversija). Beliko prisiminti priebalsių virsmą žodyje, mūsų pavadintą veidrodinės simetrijos dėsniu*, kai susikeitus vietomis pirmajai ir antrajai šaknies priebalsėms įvyksta ir prasminis virsmas: Diev-as / veid-as (dieviška – žmogiška); rim-ti / mir-ti; gim-ti / mig-ti (čia – anapus) taip pat plat-us / talp-us (erdvė – talpuma); gyl-is / lyg-is (vertikalu – horizontalu); dar ryt-as / tyr-as; dor-a / rod-a ir t. t. Tada dar nesupratome šio semantinio stebuklo prigimties, tačiau šitai buvo tiek akivaizdu, kad leidome sau naudotis juo kaip metodu pasaulėžiūriniuose ieškojimuose.
Šį fenomeną platesniame, ne vien lietuvių kalbos kontekste, yra tyrinėjęs Dainius Razauskas**, pripažinęs galimą ryšį tarp fonetinės bei semantinės simetrijos, nagrinėdamas anagramos reiškinį taip pat santykį tarp slaptosios (poetinės, sakralios) bei paprastosios (profaniškosios, kasdieninės) semantikos, autorius daro išvadą, kad įmanoma „fonetinę žodžio šaknies priebalsių simetriją sieti su atitinkamų žodžių semantika“, kartu perspėdamas apie pavojų, nesat ratio stabdžių, „išprotėti“ iš nuostabos, susidūrus su kalboje slypinčiu sacrum [plg. rus. izumlenije – nuostaba, nors pažodžiui būtų „išėjimas iš proto (um)“].
Šito pavojaus mums padės išvengti anksčiau aprašytoji „3-ioji taisyklė“, paaiškinanti, kas gi čia vyksta, kai priebalsės susikeičia vietomis. Prisiminkime ją: Sąveika tarp dviejų žodžio priebalsių vyksta taip: pirmoji priebalsė reiškiasi per antrąją, t. y. pirmoji yra aktyvioji, o antroji – pasyvioji. Pirmosios priebalsės individualybė yra stipresnė – ji iškreipia antrosios priebalsės raišką, tačiau pastarosios individualybė vis tiek išlieka, nors ir stipriai įtakota. Virsme, priebalsių susikeitimo atveju pozicijos keičiasi. Pirmoji keliauja į pasyvią padėtį, o antroji atsiduria priekyje, stipresniosios, aktyviosios vaidmenyje. Savaime aišku, įvyksta ir atitinkamas prasminis virsmas: Diev-as / veid-as, dieviška – žmogiška (padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą – Pr 1, 26); mir-ti reiškia rim-ti ir atvirkščiai, o užgim-ti – užmig-ti. Užgimusį kūdikį, kurio savimonė dar miega, reikia žadinti, ką aiškiai nurodo kūdikių žadinimo paprotys kaimo kultūroje***.
Tad viskas sustoja į savo vietas – slėpiningoji kalbos sacrum priešprieša su jos profanum pasirodo esanti tik nutrūkusi gija, kadaise rišusi garso ir prasmės pasaulius. Nutrūkusi, bet ne visai – mūsų kalboje ja, kaip styga, dar galima sugroti liūdną ir pamirštą išvarytųjų iš Viešpaties sodų melodiją.

 ***

M. Heidegeris (M. Heidegger) yra rašęs: „… aš mąstau apie tolumos ir tylumos buvimą sykiu“. Jei filosofas būtų buvęs lietuvis, mąstymas čia būtų buvęs perviršine pastanga – tolumos ir tylumos tylus ryšys lietuvių kalboje akivaizdus (t -l -m).
Dar nemokame išgirsti balsių tyliosios muzikos, subtilaus jų ošimo. Tačiau priebalsių prasmių, rakto į lietuviškojo žodžio amžinumą neigimas gali būti užrašytas mums kaip sunki intelektualinė nuodėmė, kaip drąsos žvelgti gilyn stoka.

__________________

* Žr. savilaidos leidinį NN (Algirdas Patackas), Saulė ir kryžius, Kaunas, 1983, p. 51-57, mašinraštis; A. Patacko straipsnį Modus imaginis savilaidos leidinyje ETHOS (baltų kultūra ir lietuviška savimonė), Kaunas 1984, p. 108-113; taip pat A. Patackas, A. Žarskus, Gimties virsmas, Vilnius, 1990, p. 73; A. Patackas, A. Žarskus Virsmų knyga, Kaunas, 2002, p. 48-50.

** Razauskas D. Lingvistinė beprotybė ir šventoji kalba // Liaudies kultūra, 1997, Nr. 1 p.10.

*** Kriauza A. Vaikai ir jų auginimas Kupiškio apylinkėje // Gimtasai kraštas, Šiauliai, 1943, p. 33.

2000-2005, Kaunas