Tradicija pažangai nekliudo

 Filosofą, habil. dr. Algirdą Degutį kalbina Stanislovas Kairys

– Naujojo liberalizmo šalininkai viešajame diskurse savo idėjas paprastai pateikia panašias į akademinę frazeologiją. Tuo tarpu jų oponentai dažniausiai atsako buitine kalba. Toks disbalansas yra nuostolingas ir keistas, nes iš tiesų akademinė diskusija vis dar gyvuoja, kad ir kaip ją varžytų politinio korektiškumo apynasris. Kaip ir kodėl susidarė tokia padėtis?

– Taip, gali susidaryti įspūdis, kad ištisai mušama į vienerius vartus. Čia reikia atsižvelgti į tai, kad šiuolaikinis liberalizmas remiasi sena pažangia Prancūzijos revoliucijos laikų Laisvės, Lygybės ir Brolybės idėja. Nuo to meto būtent šios ideologijos atstovai ima vis drąsiau skelbtis vieninteliai atstovaują pažangai, o visus kitus, kas su jais nesutinka, tapatinti su reakcija. Vėliau šią monopoliją dar sustiprino marksizmas. Ir, nors pastarasis projektas žlugo, giluminės intencijos išliko.

– Padėtis nė kiek nepagerėjo dar ir tuo požiūriu, kad dažnai bandymai šiam monopoliui priešintis įgauna antiintelektualinių sąjūdžių pavidalą. Ko gero, čia veikia tai, kad didelė dalis intelektualų jei ne besąlygiškai palaiko šią doktriną, tai bent su ja akivaizdžiai taikstosi.

– Daugeliui intelektualų sunku atsilaikyti prieš racionalistų spaudimą. Pastarieji užima proto pozicijas, o su jais nesutinkantys tarsi savaime atsiduria romantikų ar net mistikų stovykloje. Jeigu pirmieji žmonėms be jokių svyravimų sako „mes viską žinome“, o „romantikai“ sąžiningai prisipažįsta, kad nemato galutinių atsakymų, nes jų ir negali būti, kadangi žmogaus negalima prilyginti mašinai ir jam pritaikyti mechanikos dėsnių, tai kurių pusėje visuomenės simpatijos? O ypač tuomet, kai susiduria du kraštutiniausi abiejų stovyklų sparnai, vieno kurių atstovai ragina kuo skubiau „baigti terliotis“ su „neteisinga“ pasaulio tvarka, o kito, iš dešinės, atsako fašistiniais šūkiais.

– Trečio kelio nėra?

– Galėtų būti, jei visi sutartume, kas yra protas. Jeigu pripažintume, kad protas nėra atskirų individų nuosavybė, o tam tikros tradicijos, kolektyvinės patirties visuma, perduodama visų pirma per kalbą. Negalime kiekvienas pradėti nuo nulio vis nuo naujos savo asmeninės kalbos, o turime „įaugti“ į jau esamą. Lygiai taip pat negalime tapti protingi, neįaugę į tradicijose sukauptą patirtį. O štai „pažangiečiai“ mano kitaip: tradicijos yra prietarai, kurių ne tik turime nepaisyti, bet ir privalome jas neigti. Turime pradėti nuo nulio, nes viską įmanoma ir būtina racionaliai iškalkuliuoti, sukurti laimingo pasaulio schemą. Tik visi turės besąlygiškai jos laikytis.

– Iš pirmo žvilgsnio tai visai žmogiška intencija. Kurių galų ją kritikuoti?

– Atsakyti galima abstrakčiai: o kodėl upės teka vingiuodamos? Kodėl ne tvarkingais racionaliais kanalais? Gamta kvaila? Natūrali žmonių santykių raida mokantis iš patirties neteisinga? Teisinga gyventi pagal schemas, sukurtas patirtį neigiant?

– O jeigu aš nenoriu gyventi pagal tokią teisingo pasaulio schemą?

– Paskelbkite tai viešai, ginkite savo poziciją ir sužinosite, kas yra agresorius.

– Tai ir pereikime prie kalbamųjų teorinių prielaidų praktinio taikymo. Vieną tos praktikos aspektą jūs esate pavadinęs „įtraukties verslu”. Naujojo liberalizmo aktyvistai visuomenėje atkakliai ieško vis naujų atskirties grupių, kad suradę turėtų progą krautis dividendus iš tų atskirtųjų vertimo įtrauktaisiais.

– Neišmintinga būtų neigti, kad visuomenėje šalia gėrio neegzistuoja ir blogis. Gyvenimas yra visoks. Egzistuoja ir atskirtys. Yra savi, yra ir kiti. Yra vidus ir yra išorė. Neįmanoma apie visus sakyti „mes“. Kad visuomenė egzistuotų kaip konkretybė, ji turi atskirti save nuo kitų. Tas pat pasakytina ir apie kultūras. Tuo tarpu naujasis liberalizmas sako, kad visos atskirtys yra neteisingos ir neteisėtos. Pagal tokią logiką turi nelikti ir atskirų visuomenių.

– Kitaip sakant, išorė turi būti viduje. Nė pats Parmenido mokinys Zenonas tokio paradokso nesapnavo.

– Paprasčiau sakant, doktrina skelbia, kad pasaulis turi būti vieningas ir vientisas. Negali būti jokių kitų, vien „mes“. O visi susiskaidymai, visos ribos yra neteisėta ir naikintina. Tuo jie ir užsiima. Naikinimu. Tai su dideliu triukšmu, tai patylomis.

– Jeigu su triukšmu, tai bene garsiausiai tame triukšme skamba kaltinimai ksenofobija, kaip neginčijama blogybe.

– Kitaip ir būti negali, jei iš principo atmetama bet kokia skirtybių galimybė. Kova su ksenofobija yra kova su, pavyzdžiui, valstybių sienomis arba kova už seksualinės orientacijos įvairovę. Nei vienur, nei kitur negali būti jokių svetimų, visi turi būti savi visur ir tarp visų.

– Jūsų žodžiais, ksenofobijos priešingybė yra ksenofilija.

– Šį terminą sugalvojau kaip atsvarą tam plačiai paplitusiam, vaizduojančiam natūralų priešinimąsi svetimo invazijai liguistu. Sveika yra iki galo atsiverti visiškai svetimam, visiškai kitokiam, o tam priešintis – liguista. Ksenofobija sergančius reikia gydyti. Tradicinė visuomenė yra ligonių visuomenė. Atkakliausius tradicionalistus, manančius, kad sodomija ar daugpatystė nepriimtina, reikia uždaryti vadinamuosiuose sensitivity training (jautrumo ugdymo, – red. past.) centruose ir ištaisyti tokią nesveiką jų mąstyseną. Sovietiniais laikais tokias įstaigas vadindavome psichuškėmis. Na, menkiau suklystantiems galima išrašyti baudą. Labai patikimi būdai kurti naują žmogų.

– Bet jeigu projektas turi baigtis rojumi žemėje, tai gal verta pakentėti, užgniaužti nuoskaudas?

– Tai kad finalas projekto entuziastams nelabai terūpi. Svarbiausia jiems, kaip ir Marksui, „pasaulį seną išardyti“. Mąstoma maždaug taip: svarbiausia panaikinti pagrindinę visų blogybių priežastį diskriminaciją. Lyčių, tautų, rasių, amžių grupių, storulių, kairiarankių ir t. t.

– Labai geri ketinimai...

– Taip, vilkas apsikabins ėriuką ir bus rojus žemėje. Kol kas bandymai tuodu priversti taip draugiškai gyventi nelabai sėkmingi. Kol kas atsivėrus kitokiems, tie kitokie pasprogdina kur nors Londone ar Madride. Bet čia laikini nesklandumai, dėl kurių mes patys ir kalti, nes atsiveriame nepakankamai. Kol kas tai ir yra pati didžiausia kliūtis į rojų žemėje – ksenofobija.

– Na, dar projektui judėti į priekį smarkiai trukdo ir manantys, kad egzistuoja objektyvi tiesa. Čia naujojo liberalizmo bendražygių reliatyvistų arkliukas – neigti jos egzistavimą.

– Taip, tai dar vienas akivaizdus paradoksas: žinau vieną absoliučią tiesą – absoliučių tiesų nėra. Blogiausia, kad toks požiūris gimdo patį tikriausią fanatizmą. O fanatizmas neįsivaizduojamas be priešų. Taigi tas, kas teigia turįs kitokius [nei liberalius] įsitikinimus, [reliatyvistui] yra priešas, fundamentalistas arba ligonis, potencialus žudikas, rytojaus Hitleris. Nors iš tiesų Hitleris taip pat buvo reliatyvistas, manęs, kad objektyvios tiesos nėra, kad tiesa yra to, kieno yra jėga.

– Apskritai toks moralinių ir priežastinių saitų apvertimas, inversija, būdingas mūsų aptariamai mąstymo krypčiai. Kad nusikaltėlis nusikalto, kalta auka.

– Dorybės verčiamos ydomis. Kas tradiciškai supranta lyčių santykius, yra nenormalus, homofobas.

– Palikime lyčių santykius ramybėje. Grįžkime prie nuostatos neigti tradicijas apskritai. Kodėl būtent jos tapo svarbiausiu taikiniu?

– Galima aiškinti labai paprastai: tai infantilus maištas. Paauglystėje labai norisi laisvės, o tradicinės tėvų nuostatos ją visokeriopai riboja. Šiuolaikinis liberalizmas yra suaugusių žmonių infantilumo apraiška. Paaugliai maištauja prieš tėvus, o šitie – prieš Dievo kūriniją.

– Ir randasi intelektualų, kurie šitą maištą bando institucionalizuoti, jį legalizuoti, suteikti jam priimtiną pavidalą. Ir daugelis visuomenėje šitą pavidalą ima regėti esant visai žmogiško veido.

– Žmones visada traukia paprastos kelio į laimę schemos. Gyvenimas daugeliui yra apskritai pernelyg sudėtingas. Jį reikia supaprastinti.

– Na ir kas čia bloga? Juk įprasta manyti, kad pati gamta nuolat juda kuo didesnio paprastumo link. Taigi, toks žmonių siekis visiškai natūralus.

– Gamta paprastėja, skaidosi į atomus mirdama. Įprastomis sąlygomis gamta, atvirkščiai, juda kompleksiškumo link.

– Tai iš kur tuomet ta paplitusi priešinga nuomonė? Pavyzdžiui, kai kalbama apie kalbų paprastėjimą, teigiama, kad tai visiškai natūralus, „teisingas” procesas.

– Tai tiesiog mechanicistinis požiūris. Jį bandoma pritaikyti ir ten, kur jis netaikytinas, nes kas gyva ir protinga, nėra mechanika. Negana to, kas protinga, negali būti protinga kaip nors „iš naujo“, „paprasčiau“, kaip nors visiškai „kitaip“, nei yra buvę iki šito momento. Jeigu tai pripažįstame, tai turime pripažinti, kad ir tradicija yra ne kliuvinys, o laimėjimas. Po tūkstančių metų milijonų žmonių sėkmių ir nesėkmių.

– Išeitų, kad naujojo liberalizmo pastangos „paprastinti” Europą atsisakant jos pamatinių, mūsų civilizaciją formavusių bruožų, skirtybių, jei norite, pastangos šitą kultūrų įvairovę reglamentuoti pagal vieną standartą visiškai pelnytai vertinamos kaip vedančios į mirtį. Bet gal ta senoji Europa tegul ir miršta? Gal jos mums tokios, paveldėtos, apskritai nereikia, jeigu mūsų laukia laimingas ir teisingas gyvenimas pasaulyje be ribų?

– Pirmiausia reikia pasakyti, kad apskritai nuostata kratytis tradicijos, išsižadėti savasties yra išskirtinai europietiška. Dabar, beje, europiečiai net ima vengti Vakarų sąvokos. Pažangiečiai aiškina, kad pagrindinė Vakarų, pirmiausia, žinoma, Europos, vertybė yra savo vertybių neturėjimas, atvirumas kitiems ir kitokiems. Esą tokiu būdu, per atvirumą, visas pasaulis taps Vakarais. Iš to net kilo mintis, kad taip, per atvirumą, pasaulis pats taps Vakarais. Bet likęs pasaulis apie tokią baigtį nė nemano. Likęs pasaulis savo vertybių laikosi ir visiškai nemano jų atsisakyti. Jie jas atsineša ir ten, kur tuščia erdvė vis didėja, į Europą. Tai klausimas labai paprastas: kiek laiko Europos civilizacija dar išsilaikys?

– Na ir tuščia jos!

– Prašom! Bet aš nenoriu virsti tuščiaviduriu infantilu. Vienu iš daugelio.

– Tai priešinkitės, jei matote galimybių. Arba tiesiog laukite kokio esminio sukrėtimo, po kurio, kaip kartais pasamprotaujama, Europa būtinai atsikvošės.

– Na, priešintis galimybių ne per daugiausia. Ypač kai bandymai oponuoti atremiami argumentais „ad Hitlerum“. Bet ir akademiniuose sluoksniuose, ir tarp politikų jau atsiranda drįstančių priešintis naujajam dogmatizmui ir gebančių tai daryti argumentuotai, be kraštutinės retorikos. Prie jų nelimpa ultrų epitetas, nors ir kaip priešininkams to norėtųsi. Ir, ačiū Dievui, Europoje dar ne visi paruošti išsižadėti savo tėvų.

– Juo labiau kad neišsižadėdamas savo tėvo, seno inžinieriaus, aš neprotestuoju prieš hibridinių variklių montavimą naujausiuose opeliuose. Ar tradicionalistų priešinimasis naujajam pažangiečių dogmatizmui neišvengiamai turi reikšti priešinimąsi bet kokiai pažangai?

– Pažangos negali būti nelaisvoje visuomenėje. Priešinimasis bandymams visus suvienodinti naikinant natūralias skirtybes yra pažangos sąlyga.

www.atgimimas.lt, 2010