| 
PO ANGELO 
SPARNU - KŪRYBOS VERSMĖS
 
			Yra gyvenime dalykų, kurių nematome, negalime paliesti ranka, 
			pasverti, nusipirkti ar parduoti, bet vis dėlto neabejojame jų 
			buvimu ir be jų neįsivaizduojame gyvenimo. Angelai  būtent iš tos 
			padermės. Nematomi, bet jaučiami ir patikimi mūsų kaimynai, 
			bendrakeleiviai, palydovai, dvasios sargai.
 Sakome: geras kaip angelas, tyras kaip angelas, gražus kaip angelas, 
			kantrus kaip angelas  nežemiškoms būtybėms priskiriame gražiausius 
			žmogaus bruožus, įsivaizduojame tokius, kokie norėtume patys būti, 
			kokius norėtume matyti šalia.
 Ir vis dėlto būna dienų, kai angelą norisi pamatyti akimis, paliesti 
			pirštais, išgirsti skambant jo trimitą. Tai galime padaryti padedami 
			kūrėjų: poetų, tapytojų, skulptorių, turinčių privilegiją nuo Dievo, 
			 įkūnyti savo ir mūsų visų vizijas, viltis, svajones.
 Angelas nuo seno yra patrauklus ir neišsemiamas kūrybos šaltinis. 
			Jeigu pamėgintume vienon vieton sudėti visus per žmonijos istoriją 
			sukurtus kūrinius apie angelus, juos perskaityti, apžiūrėti, 
			išgirsti, vargiai užtektų viso žmogaus gyvenimo.
 
 Tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo
 Kaunietė tautodailininkė Eglė Dvarionaitė-Vindašienė tiki, kad 
			kiekvienas menininkas kuria savo Visatos medį.
 Savąjį karpinių medį, kuriame šalia tradicinių tulpių, lelijų, 
			kryželių, saulučių, žalčiukų, paukštukų ir kitų tradicinių ženklų, 
			ornamentų ir būtybių kuo puikiausiai išsitenka angelai, Eglė kuria 
			jau daugiau nei dvidešimt metų.
 Pradėjo iš nuobodulio, studijuodama Šiaulių pedagoginiame 
			institute pradinių klasių pedagogiką bei muziką. Metai bėgo, medis 
			augo, nuobodulio neliko nė ženklo. Šiandien Eglė  tikra meistrė, 
			viena žinomiausių karpytojų, Tautodailininkų sąjungos narė nuo 1990 
			metų, dalyvauja Kauno, respublikinėse ir tarptautinėse parodose. 
			Studijuoja ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio karpybos istoriją, 
			tačiau vis tiek dar neatskleidė visų pasaulio medžio paslapčių.
 Eglė ištikima pagrindiniam lietuviškų karpinių motyvui  mitiniam 
			medžiui, kuris yra indoeuropietiškos kultūros centrinė ašis.
 Su baltiškuoju kultūros lobynu ji susipažino dalyvaudama daugelyje 
			kraštotyros ekspedicijų, rinkdama autentiškas liaudies dainas, 
			rengdama kalendorines šventes. Kyla klausimas dėl angelų: ar angelai 
			dera toje baltiškoje ir lietuviškoje pasaulio medžio simbolių 
			sistemoje.
 Aš savo medyje įprasminu daug simbolių (vartai, kalnas, marios, 
			dugnas, akmuo ratas, saulė, bitė, paukštis). Paukštis yra 
			tarpininkas tarp dangaus ir žemės, kaip angelas  tarp žmogaus ir 
			Dievo. (...)
 
 
			Vita Morkūnienė 
			
(Kauno diena, 2007 12 28) |