ŠVENČIAUSIOS DIEVO MOTINOS IŠKILMĖ

Sausio pirmąją dieną Bažnyčia švenčia šventosios Marijos, Dievo Motinos iškilmę. Evangelijoje pagal Luką skaitome Šventosios Dvasios įkvėptos Elzbietos pasveikinimo Marijai žodžius: „Tu labiausiai palaiminta iš moterų ir labiausiai palaimintas tavo įsčių vaisius!“, o Marija patvirtindama atitaria – „štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 2,42.48).
Sena Bažnyčios giesmė skelbia:
„Sveika, šventoji Motina: tu pagimdei Karalių, kuris valdo žemę ir dangų per amžius ir amžinai“.
Štai čia glūdi ypatingos Bažnyčios pagarbos Marijos motinystei priežastis: amžinasis Tėvo Sūnus per ją ir joje tapo, kaip išsireiškia evangelistas Matas, „Dovydo sūnumi ir Abraomo sūnumi“ (Mt 1,1). Amžinasis Dievo Žodis tapo tikru žmogumi, o Marija – tikra Dievo Gimdytoja, „Mano Viešpaties motina“, kaip sakė Elzbieta (Lk 1,43).
Pagarba Marijai, jos kultas nėra savaiminiai. Pilna jo prasmė atsiskleidžia tik Dievo Sūnaus Įsikūnijimo ir žmonijos Išganymo slėpiniuose. Bažnyčia gerbia Mariją dėl didelių Šventosios Dvasios darbų joje, dėl išskirtinio jai Dievo skirto vaidmens. Bažnyčia nori sekti Marijos pateiktu tikėjimo ir atsidavimo Dievui pavyzdžiu. Todėl švenčiant Marijai dedikuotas liturgines šventes visada reikia suvokti kokį Kristaus asmens aspektą jos nušviečia, kaip mus moko labiau tikėti į Kristų. Be šito Marijos kultas neturi prasmės.
Jau pirmosiose krikščionių bendruomenėse Marijai buvo teikiama ypatinga pagarba. Argi ne todėl buvo užrašyti minėti Evangelijos pagal Luką žodžiai?
Nuo IV amžiaus pradžios, kada krikščionybei buvo suteikta gyvavimo laisvė, Bažnyčios liturgija patyrė ypač stipraus ir intensyvaus vystymosi laikotarpį. Tai galioja ir Marijos, kuriai krikščioniškos bendruomenės visada skyrė pagarbų dėmesį švenčių liturgijoje bei ritualų formulėse, kultui.
Jau II amžiuje Marija figūravo maldose, pamoksluose, himnuose, apokrifiniuose raštuose, simboliuose, rasta ją mininčių įrašų, seniausias jos atvaizdas Priscilos katakombose Romoje datuojamas aštuntuoju II amžiaus dešimtmečiu. Trečiajame amžiuje jau buvo paplitusios maldos, kuriose Marija vadinta „Theotokos“ – „Dievo Motinos“ titulu, to paties amžiaus pabaigoje Teonas, Aleksandrijos vyskupas, jos garbei skyrė bažnyčią. Tačiau nuo IV amžiaus pradžios, po įgytos kulto laisvės, Marijai dedikuotų bažnyčių skaičius, su ja susijusių maldų ir liturgijos nepaprastai padaugėjo. IV amžiaus vidurį siekia Didžioji Marijos bazilika Romoje. V-VI amžiuose atsirado ir tradicija tapo būtent Marijai skirtos šventės, kuriomis buvo paminimas jos gimimas, motinystė, „užmigimas“. Marija dažnai pagarbiai minima Bažnyčios tėvų raštuose. 431 metais Efese vykusio trečiojo visuotinio Susirinkimo metu Marijos titului „Theotokos – Dievo Motina“ buvo pripažinta universali vertė.
Todėl nenuostabu, kad „Dievo Motinos“ iškilmė turi iš tiesų gilias šaknis ir yra viena seniausių mariologinių švenčių. Galbūt seniausią liudijimą apie ją pateikia senovinis armėnų skaitinių mišiolas, datuojamas maždaug 450 metais. Jame teigiama, jog „rugpjūčio 15 yra Marijos Theotokos diena“. Išlikusioje Jeruzalės kunigo Criscipio homilijoje, kuri užrašyta ne vėliau kaip 479 metais, pateikiama panaši informacija. Ši šventė išplito iš pradžių Rytuose, o vėliau ir Vakaruose, nors jos minėjimo diena pasikeitė – šiandien rugpjūčio 15 minima Marijos Dangun ėmimo iškilmė.
Popiežiaus pamokslininkas Reniero Cantalamessa OFM Cap, komentuodamas Mergelės Marijos, Dievo Motinos iškilmės Evangeliją priminė, kad ir mes tam tikru būdu galime tapti „Kristaus motinomis“ pagal Jėzaus žodžius: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8,21). Marija buvo pirmoji, kuri įsiklausė į Jėzaus žodžius, įsiklausykime į juos ir mes.

Pagal "Vatikano radijĄ"

Kitos sausio šventės

Į puslapį VYDIJA