MARIJA IŠ MAGDALOS

Tai atgailautoja pat excellence. Popiežius Grigalius Didysis tapatino tris moteris, apie kurias kalbama Šventajame Rašte: Lozoriaus seserį, t. y. tą moterį, kuri, Lozoriui prisikėlus iš mirusių, įėjo į menę, kur buvo vakarieniaujama, ir ištepė brangiu aliejumi Jėzui kojas (Jn 12, 1-8; Mt 26, 6-12; Mk 14, 3-9) ir susilaukė Judo Iskarijoto priekaištų; išvaduotą iš septynių demonų atgailaujančią nusidėjėlę (Lk 8, 2; Mk 16, 9), kuri atsivertusi sekė paskui Jėzų kartu su jo Motina iki pat kryžiaus (Mt 27,55-56; Mk 15,40-41; Lk 23,49; Jn 19, 25), su kitomis moterimis ėjo prie jo kapo ir rado tuščią, o vėliau pirmoji pamatė jį ir atpažino tarp mokinių (Jn 20,1-28); neįvardytą nusidėjėlę, kuri per vakarienę Betanijoje brangiu aliejumi sutepė Jėzui kojas (Lk 7, 36-50) ir nušluostė jas savo plaukais. Dabar istorikai linkę manyti buvus tris skirtingas moteris.
Ar buvo Lozoriaus ir Mortos sesuo ar nebuvo, ji yra garbinama kartu su jais; tai, kad ji stovėjo prie kryžiaus, ją susiejo su Kristaus krauju, kurį ji supylusi į taurę, legendose apie karalių Artūrą vadinamą Šventuoju Graliu. Bažnyčios minima kaip išlaisvintoji iš septynių demonų, ji ėjo paskui Kristų iki nukryžiavimo vietos, o Velykų rytą pirmoji pamatė Išganytoją ir pranešė mokiniams, kad jis prisikėlė. Ši labai turtinga ir malonumams pasidavusi moteris atsivertė ir tarnavo Kristui. Su kitomis moterimis pamačiusi tuščią kapą ir du angelus jame, nubėgo pranešti apaštalams; paskui Jėzus jai pasirodė, ir ji palaikė jį sodininku. Kai atpažinusi ištiesė į jį rankas, jis ištarė garsiuosius žodžius Noli me tangere (Jn 20,16).
Evangelijose daugiau žinių apie ją nėra, o gyvenimo aprašymų yra keletas variantų. Jos kultas labiausiai paplitęs Prancūzijoje. Po Prisikėlimo Petras patikėjo Magdalietę palaimintajam Maksiminui. Su juo, Lozoriumi, Morta ir daugeliu kitų ji buvo krikščionių persekiotojų įsodinta į laivą be vairininko, kad visi žūtų. Apvaizdos vedamas laivas atplaukė į Marselį, čia visi rado prieglobstį po šventyklos portiku, ir iškart, norėdama atversti stabus garbinančius žmones, Magdalietė pradėjo savo apaštališką veiklą; ji atvertė šio krašto kunigaikštį, ir Lozorius tapo Marselio vyskupu. Tada ir atvyko į Eks an Provansą, ir čia Maksiminas buvo pašventintas vyskupu. Paskui Magdalietė pasitraukė į nuošalią vietą, kur be maisto ir drabužių išgyveno trisdešimt metų. Pajutusi besiartinančią mirtį, siuntė žinią vyskupui Maksiminui, ir šis nunešė jai Eucharistiją: šventoji laiminga apsiverkė ir užmigo Viešpatyje.
Marijos Magdalietės kūnas buvo pagrobtas iš Eks an Provanso ir nugabentas į Vezlė. Iš čia nuo XII a. jos kultas paplito po visą Prancūziją. Vezlė tebestovi didelė Marijos Magdalietės bazilika. Ją lanko maldininkai, nuo jos prasideda jų kelionės į Santjago de Kompostelą.
Pagal kitą tradiciją, Magdalietė, vos atplaukusi į Provansą, iškart ėmė atgailauti ir apsigyveno kaip atsiskyrėlė angelų jai įrengtoje grotoje ant Sent Bomo kalno.
Dėl to, kad tepė Jėzų kvapiaisiais aliejais, Magdalietė tapo kvepalų ir pirštinių gamintojų globėja (viduramžiais pirštinės būdavo iškvėpinamos - tai galantiškumo požymis); kadangi jos aliejaus indelis priminė ąsotį arba kvepalų buteliuką, ji globoja vandens pardavėjus ir vaistininkus, o kad plaukais šluostė Jėzui kojas, tapo moterų kirpėjų, šukų pardavėjų ir pedikiūrininkų globėja. Ji palaikė Jėzų sodininku, tad globoja sodininkus. Prancūzijoje ji - vilnų karšėjų globėja (žodžių žaismas: Madeleine I amas de laine (Magdalena / „vilnų krūva”).
Kadangi pati buvo išvaduota iš demonų ir nuodėmės, Magdalietė - kalinių globėja, ir šie, atgavę laisvę, aukodavo jai kaip votus savo grandines. Žmogus, kuriam ilgai nepraeina karščiavimas, turi apsilankyti šv. Viktoro abatijoje Marselyje ir padėti galvą ant akmens, atstojusio jai pagalvę grotoje. Bet dažniausiai ji laikoma atgailaujančių merginų ir moterų globėja.
Paveiksluose vaizduojami įvairūs Magdalietės gyvenimo epizodai: ją matome prieš atsivertimą ir atsivertimo metu prabangiai apsirengusią ir susijaudinusią; matome palaidais plaukais šluostančią Jėzui kojas; matome po kryžiumi, palaikančią Švč. Mergelę Mariją arba su kitomis apraudančią Jėzų; matome su pamaldžiomis moterimis nešančią kvapiuosius tepalus į kapą ir tiesiančią ranką į Jėzų, dažnai apsirengusį kaip sodininkas, nes tokiu pavidalu jis pasirodė jai Velykų rytą; matome atgailaujančią, išsekusią, bet vis tiek gražią, ant nuogų pečių pasklidusiais plaukais, arba, rečiau, paskutinį kartą priimančią Švč. Sakramentą. Dažnai šiuose jos gyvenimo epizoduose ir visada, kai ji vaizduojama viena, pagrindinis jos atributas yra tepalo indelis - taurė arba medinis puodelis su dangteliu - tai užuomina apie kvapųjį aliejų nardą, išpiltą Jėzui ant kojų, apie mirą, skirtą jo kūnui įtrinti kape, ir apie Jėzaus kraują, kurį ji surinko po kryžiumi ir išsaugojo. Kitas atributas - siužetas Noli me tangere.
 

Fernando ir Gioia Lanzi, „Šventieji globėjai ir jų simboliai“, Bernardinai.lt, 2006