KITOS AVYS, NE ŠIOS

Turiu namuose ,,Gerojo ganytojo" skulptūrėlę iš Romos. Nežinau, kaip pavadinti - gal koks naivusis menas? Michelangelo Dovydą primenantis garbanotas jaunuolis, apvilktas romėnišku rūbu, laiko ant pečių lygiai taip pat garbanotą avytę. Ir Vatikano muziejuj esu mačius panašią skulptūrą, tik elegantiškesnę. Galvoju, kodėl žmonėms kartais patinka saldūs atvirukai su šuniukais, kačiukais, viščiukais? Kodėl avytės kailio minkštumas sukelia kažkokius švelnius ir gailestingus jausmus? Norą prisiglausti, būti paglostytam, pajusti kvėpuojančią silpnesniojo šilumą? ,,Aš - gerasis ganytojas", - taip skamba šios Evangelijos ištraukos leitmotyvas. Pasivadinti geru - tai turbūt ir prisiimti silpnesniojo išvaizdą, kad jo neišgąsdintum. Tapti panašiam į piemenį, kovojantį su vilkais. Čia vis metaforos, sentimentalūs vaizdiniai. Naminiai jaukūs padarėliai tuo metu tikriausiai buvo dar ne madoj. Paminėtas ir samdinys, kuriam avys nerūpi. Pajutęs pavojų, jis deda į kojas. Vis tie pinigai. Kur tik jie pripainioti, pasitikėt negali. Gerasis ganytojas yra tikrasis piemuo. Jis siųstas Tėvo, viską daro su atsidėjimu. Jis lengvai atpažįstamas. ,,Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas, ir aš pažįstu Tėvą". Toks pažinties palyginimas kiek pribloškiantis. Regis, kasdien susiduriame su gėriu ir blogiu, tačiau juk būna nemažai atvejų, kai nebeskiriame jų ribų. Nusitrynusių gėrio ir blogio ribų, kurios taip lengvai neatpažįstamos, neatskiriamos, neatsiejamos. Blogų avių kaimenėje nėra, yra tik pasiklydusios. ,,Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės" - gal čia užuomina į ,,blogąją" pasaulio tvarinijos dalį, maištaujančius angelus?
Atrodo, Dievui nė motais jų nenoras, klydinėjimai, nuodėmės. Nepaisant piktų kunigų pamokslų, kuriuose mes taip dažnai išbarami už būtus ir nebūtus dalykus, ši Evangelijos vieta skelbia laisvą visų norinčiųjų priėmimą į vieną kaimenę, dėl kurios Sūnus rizikuoja savo gyvybe. Gyvybė suvokiama kaip aukščiausia vertybė šiame pasaulyje, kuris greičiausiai tėra tik viena iš Tėvo buveinių. Jaunikaitis su avyte ant pečių iš tikrųjų tėra mūsų pačių fotografija, atvaizdas, siekinys ir idealas. Giliai viduje mes trokštame ką nors išgelbėti, kaip ir patys būti išgelbėti. Būti sentimentaliu atviruku ir gauti tą atviruką. Išmokti priimti ir duoti. 
Ištraukos detektyvas vis dėlto yra tos kažkokios kitos avys. Ne šios, kurios buriasi aplink piemenį ir jo klauso. Su šiomis viskas aišku, jos nepražus, laikosi daugmaž krūvoj. Gal tos kitos avys juodos, žalios ar mėlynos? Gal jos klaidžioja kažin kur, žaisdamos slėpynių? Kodėl reikia jas čia atsivesti, suburti į vieną kaimenę? Tos brūzgynuose užstrigusios, ko gero, net nenutuokia, kad jų ieškoma, ir gal net nenori, kad jų kas ieškotų. Galbūt joms gerai ir taip. Vis dėlto negali būti nemalonus iš vaikiškų slėpynių žaidimo pažįstamas suradimo jausmas. Tu mane suradai, ir aš nelikau vienas. Tu nepaliksi manęs tamsoje, baimėje, nežinioje, vilkams. ,,Aš - gerasis ganytojas", - aiškiai prisistato gelbėtojas. Jis daug kalba apie savo gyvybę, kurią yra pasiruošęs savo noru atiduoti. Nes turi galią ir vėl ją pasiimti. Skamba ne itin įtikinamai, tačiau čia labiau pranašystė, negu įrodymas. Iš esmės Dievas moko mirties nebijojimo, nebaimės mirti. Nes mūsų gyvenimo tikslas šiaip ar taip yra mirtis. Visą laiką mokomės mirti, kad tai turėtų šiokią tokią prasmę. Mokomės mirti ramiai, atlikę trokštamus veiksmus. Pamatę ir išgirdę, patyrę ir supratę. Mirtimi laimėti nemirtingumą. 
Mes esam reikalingi Dievui visai ne dėl to, kad esam minkšti, švelnūs ir pūkuoti. Mus išsitrauks iš brūzgyno ir su spygliais vilnose bei rakštimis širdyse, laikui atėjus. Užsikels ant pečių. Parsineš namo. Todėl, kol turime laiko, galim bimbinėti, kur tik širdis geidžia. Kol vieną dieną pašto dėžutėje rasim atviruką su savo pačių nuotrauka. Tarsi šaukimą į kariuomenę. T. y. į kaimenę, kurios ganytoją netikėtai atpažinsim iš savo veido. 

-gk-, „Šiaurės Atėnai“, Bernardinai.lt, 2004