TAI, KAS VIRŠ MŪSŲ IR ŠIEK TIEK MUMYSE

Sakau pats sau, kad galėčiau be jos apsieiti. Be Švč. Trejybės dogmos, be formulės, kad Dievas yra vienas trijuose asmenyse. Mano tikėjimas, jei tik galiu jį minėti, nė kiek nesusvyruotų, jeigu nebūtų tokio apibrėžimo. Nuo tada, kai bažnytkaimio klebonui, egzaminavusiam mane prieš Pirmąją komuniją, persigandęs išlemenau tą absoliučiai nesuvokiamą katekizmo tiesą, praėjo jau kone keturi dešimtmečiai. Bet ir šiandien galiu ją tik išlementi. Tos pačios baimės kupinomis akimis, jei tuo metu nereikėtų būti dieviškųjų dalykų mokytojo vaidmenyje. Nei maldos, nei perskaitytos knygos, nei tūkstančius kartų minėtas jos vardas nieko nepadėjo, kad Švč. Trejybė per tuos metus būtų pasidariusi mažesnė miglų migla nei Pirmosios komunijos dieną.
Turėčiau nusiraminti ar apskritai nutilti, prisiminęs chrestomatinius Augustino žodžius, kad ją suprasti ir paaiškinti tolygu šaukštu samstyti bekraštę jūrą. Taigi verčiau grožėtis vandenų platybėmis. Nusilenkti slėpiniui ir leisti jam būti migla. Arba medituoti tris dobilo lapelius, kaip siūlė legendinis airių krikštytojas. Dar kažkas regėjime matė juos visus tris šokio sūkuryje, amžiais apsikabinusius, besigėrinčius vienas kitu. Girdi, tokia danguje išrašyta bendravimo, bičiuliškumo tiesa. Dievo „nesenbernystė“. O Paulius savo laiškuose Trejybės atšvaitu skelbia „šį trejetą“ – tikėjimo, vilties ir meilės dorybes. Taip pat ir žmogų, sukurtą kaip kūną, sielą ir dvasią. Viskas, rodos, tinka, nes galų gale viskas yra ne tai ir negali būti tai. 
Man įdomiausia, kada Rubliovo ikonoje ją vaizduoja trys vyrai, kuriuos Abraomas draugiškai priėmė ir vaišino po medžiu, nė neįtardamas, jog tai esantys dangaus pasiuntiniai. Šventasis Raštas vėliau vadins juos angelais, o dailininkui jie bus Švč. Trejybė, žmogumi dar negimęs Sūnus, dar pasauliui neatsiųsta Dvasia ir Tėvas, pati mįslingiausia trejeto figūra. Visi ten, po medžiu, valgę Abraomo duoną, mazgojęsi pavargusias kojas, bendravę su šeimininku. Visi žmonių veidais, rudomis rytietiškomis akimis, dėl kurių taip nesunku netekti proto ir nežinia ką padaryti.
O gal Trejybė – tai ana trikampiu apibrėžta niekada neužsimerkianti akis? Irgi kupina paslapties, bauginanti ir traukianti. Nežinai, ką ji mato, nežinai, verkia ar juokiasi, ir kaip jos vienos užtenka visai žemei apžvelgti.
Jėzus, siųsdamas savo mokinius į pasaulį ir liepdamas krikštyti visus „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, tikrai nepaskelbė dogmos apie vieną Dievą trijuose asmenyse. Tačiau savo atsisveikinimo kalboje iš Evangelijos pagal Joną jis tiek sykių minės savo vienybę su Tėvu ir tarp jų įsiterpusią Dvasią, kad paskui Bažnyčios mokytojams neliks nieko kita, kaip tik griebtis apibrėžimų. Jie painūs ir klampūs, nuo jų nepasidaro aiškiau, bet to ir reikia tikėtis iš žmogaus žodžių, kai braunamasi į Dievo gelmes.
Kitados ši tiesa gimdė baisių erezijų, provokavo aistringiausių teologinių ginčų, kėlė ateistų juoką, o šiandien jau kažin ar beužkliūva kam. Tik katekizmo punktas, meditacijų tema, dogmatikos studijų objektas specialistui. Kadangi kitas tikėjimo žinių egzaminas bus tik prieš Aukščiausiojo sostą, galima puikiausiai gyventi be tų dalykų. Ramiai sau krikštijant visų tautų žmones Trejybės vardu pagal Jėzaus instrukciją. Ar man, mariam ir nuodėmingam, šioje žemėje reikia Dievo prigimties slėpinių?
Vis dėlto jis norėjo mums perduoti užuominą apie tai. Sutikdamas valgyti Abraomo duoną ir rodytis žmogumi. Leisdamas, kad dėl to gimtų eretikai ir šventieji. Rizikuodamas mūsų siaura širdim, mūsų minties lėkštumu, mūsų šaudymais pro šalį. Net abejingumu kaip šiandien. Jeigu Švč. Trejybės tiesa būtų tik apibrėžimas teologijos vadovėlyje, galėtume išmokti jį ir pamiršti, nieko neprarasdami. Tačiau dovanota kaip dalis to, kas kyla iš Jėzaus žodžių „jus aš draugais vadinu“, ji neleis nurimti ir nutilti netgi tuomet, kai suvoksi savo nepajėgumą ją perprasti ir paaiškinti.
Juk svarbiausia tai, kad dangiškoji trijų asmenų vienybė kažkaip yra pajungusi sau ir mūsų gyvenimus. Gal ne ji davė dobilui tris lapus ar kokį kitą magišką trejetą, bet meilės ir atsidavimo ratas, sujungęs į viena Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, savo krašteliu kliudo ir kliudo mėlynąjį gaublį. Kitaip nesuprastum, kodėl nusenęs Abraomas puolė karštligiškai tarnauti trims nepažįstamiesiems. Arba visi kiti panašūs judesiai ir pasirinkimai, atsirandantys tam pačiu nepalankiausiu metu. Draskant, apgaudinėjant, plėšiant Lietuvą, štai kažkas ima ir metasi į kitą pusę, lyg būtų ne iš šio pasaulio. Ir tikrai ne iš šio, nes Švč. Trejybei duota galia naujai gimdyti, per Krikštą ir po jo.
Čia jau ne iš dogmų srities. Dogmų galima nepasigesti ar jų nesuvokti, tai neišklibins nei dangaus, nei žemės. Bet neatlaikytume, neištvertume šio pasaulio, jeigu virš jo nevyktų nepertraukiama meilės misterija, nuolat užtarianti mus ir įtraukianti į savo poveikio lauką.

-js-, „Šiaurės Atėnai“, Bernardinai.lt, 2006