Švenčiausioji Trejybė

/.../ Jausti Dievą, Jo begalinę meilę vardan kurios Jis paaukojo savo vienatinį Sūnų, kai aplink tiek daug neteisybės be galo sunku. Dar sunkiau  įtikėti Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų. Ir pati didžiausia, dar labiau nesuprantama yra Švenčiausios Trejybės paslaptis. Net žymiausi teologai šiuo klausimu nedrįsta ką nors aiškinti.
    Vienas pasakojimas byloja, kaip Šv. Augustinas, vaikščiodamas pajūriu, mąstė apie Švenčiausios Trejybės paslaptį ir troško ją suvokti. Netikėtai pamatė mažą berniuką, žaidžiantį ant pajūrio smėlio. Berniukas bandė savo saujele perpilti jūrą į duobelę, išraustą pakrantėje. Didysis teologas pasiteiravo, ką berniukas nori padaryti, o šis atsakė, norįs perpilti jūrą į duobelę. Šv. Augustinas nusišypsojo: „Tai neįmanoma!“ ir išgirdo berniuko atsakymą: „Man lengviau perpilti jūrą į šią duobelę, negu  tau savo protu suprasti Švenčiausios Trejybės paslaptį“. Tai pasakęs, berniukas pranyko, o Šv. Augustinas savo protu pajuto dangaus pamoką.
    Jėzus nuolat mokiniams kartojo: „Aš ir mano tėvas esame viena“ (Jn 10,30), „(...)aš iš Dievo išėjau ir čion atėjau. Aš gi ne savo valia esu atėjęs, bet jis mane siuntęs“ (Jn 8,42). Tai lyg paaiškinimas apie Dievo ir Jo sūnaus vienybę. Tačiau net pirmiesiems krikščionims nelabai buvo suprantamas Šventosios Dvasios buvimas ir jos prasmė. Apaštalų darbuose randame epizodą: „Paulius keliavo aukštumomis ir atvyko į Efezą. Ten jis užtiko kelis mokinius ir paklausė: „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?“ Jie atsakė: „Mes nė girdėte negirdėjome, kad yra Šventoji Dvasia“ (Apd 19, 1-2).
    Teologijos knygose randame paaiškinimą, kad Šventoji Dvasia – tai trečiasis Švenčiausios Trejybės asmuo. Šis paprastas teiginys daug ką paaiškina. Jis reiškia, kad Dievas yra „šeima“. Jis nėra vienišas Dievas, kuriam rūpi tik jis pats. Dievas yra gyvenimas kartu, gyvenimas bendruomenėje, tai tobula bendrystė, jungianti savyje ir gimimą, ir pažinimą, ir meilę. Dievas Tėvas per Sūnų išreiškia visą save. O Sūnus visiškai atsiduoda savo Tėvui, paklusdamas Jo valiai, nieko sau nepasilikdamas. Šventoji Dvasia – tai tobulos vienybės ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus.
    Mums sunku suvokti Švenčiausios Trejybės paslaptį vien todėl, kad kai mes savo žmogiškame gyvenime esame kartu, tarp mūsų visada atsiranda nesutarimai dėl ko nors, kažkuo nepasidaliname, visada lieka paslaptis, kuri neleidžia vienas kitą iki galo pažinti. Mes nesugebame nuoširdžiai mylėti, mylėti ne tam, kad  patenkiname savo savimeilę. Mes niekada negalim iki galo atsiduoti kitam asmeniui, kaip Jėzus atsidavė Tėvui, lygiai kaip kitas asmuo negali savęs išreikšti per mus, kaip Dievas išreiškė save per Sūnų.
    Šventoji Dvasia yra stebuklingoji meilė, tobulai suvienijanti Tėvą ir Sūnų. Ji yra tas atvirumo ryšys, kuriuo tėvas atsiveria Sūnui, o Sūnus -  Tėvui. Tokia meilė per Šventąją Dvasią duota kiekvienam žmogui. Tik vieni ją priima ir tuomet įvyksta stebuklas, kuris suvienija dieviškąja meile tuos, kurie ją priėmė.
    Kristus maldoje prieš kančią prašė Tėvo: „ (...) tegul visi bus viena. Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul jie bus viena mumyse“ (Jn 17,21). Būti vieno Dievo, tai nereiškia liestis kūnais, nes to per maža, tai dalinimasis vienu ir tuo pačiu gyvenimu, tai aukojimasis vardan kito gėrio, ir tylint išgirsti kito širdies balsą.
    Prisiminkime apaštalus, kai ant jų galvų nusileido Šventoji Dvasia. Staiga jie ėmė suprasti vienas kito kalbą, jie tapo artimi, jie suprato ką galvoja kitas. Jie įgavo drąsos kalbėti, aukotis ir skelbti Jėzaus Kristaus Evangeliją.
    Tik priėmus Dievo meilę mums išryškėja visi trys Švenčiausios Trejybės asmenys: Dievas Tėvas – Pasaulio kūrėjas, Dievo Sūnus, kuris atpirko Pasaulį, ir Šventoji Dvasia, kuri apšvietė ir apdovanojo malonėmis, reikalingomis Pasaulio išganymui. Todėl kiekvieną dieną giliai tikintis žmogus pradeda Švenčiausios Trejybės išpažinimu ir pagarbinimu: „Vardan Dievo tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, kiekviena Dievo garbinimo malda baigiama gražiausia padėkos malda: „Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, dabar ir visados, ir per amžius“. Šiais žodžiais garbindami Dievą prašykime Jo atsiųsti į mūsų širdis Šventąją Dvasią, kuri suvienytų visus į vieną bendrą šeimą, tegul ji išdildo iš mūsų sielų pavydo ir neapykantos vieni kitiems šešėlius, tegul Ji apšviečia mūsų protus ir nukreipia mūsų veiklą bendrojo gėrio siekiui. Amen.

Kun. Vytautas Grigaravičius

Į puslapį VYDIJA