ŠEŠTINĖS LIAUDIŠKAI

Krikščionių tikėjimas nėra svetimas žmogaus prigimčiai. Giliausi jo slėpiniai įgauna pavidalą žmonių papročiuose, kurie padeda sustoti ir įsigilinti, kokios nematomos realybės akivaizdoje žmogus stovi.
 Štai vienas, kreipdamasis į Kristų - tikrąją šviesą - užsidega žvakę. Kitas susitinka ramybės Dievą sėdėdamas bažnyčioje. Dar kitas, reikalingas paramos, sukalba „Angele Sarge, man paskirtasis...“, lygiai taip, kaip mokė močiutė.
Taip pat Šeštinės, Kristaus žengimo dangun šventė, kai kuriuose Europos kraštuose  ankstesniais amžiais įgavo savitą liaudiško pamaldumo išraišką. Pažvelgę į šios šventės papročius, galime atpažinti esminius jos bruožus, būtent - tikėjimo slėpinius.

Išaukštintas Kristus - žmonių užtarėjas ir tarpininkas
Būta papročio prieš Šeštinių šventę tris dienas (pirmadienį, antradienį, trečiadienį, mat Šeštinės švenčiamos ketvirtadienį, keturiasdešimtąją dieną po Velykų), pasninkaujant ir besimeldžiant, apeiti gyvenvietės ribas. Procesija su kryžiumi priešakyje sustodavo prie tam įrengtų altorėlių, pakelės kryžių ir laukų koplytėlių – taip tikintieji prašydavo apsaugos laukams nuo per didelės drėgmės ar sausros. Šis paprotys atspindi, kaip mūsų užtarėjas Kristus su savo žmogiška prigimtim įžengė į dangų ir mus tobulai užtaria Dievui Tėvui. Jis, kuris išgyveno žmogiškumą iki kryžiaus mirties ir buvo išaukštintas, nurodė žmonėms kelią pas Tėvą, pas kurį jie visą gyvenimą spėriai žygiuoja. Jei būdavo rengiamos šventkelionės, Šeštinių laikas buvo tam pats tinkamiausias.

Kristaus kilimas į dangų
Būta papročio per Šeštinių šventę prisikėlusio Kristaus statulą, kuri iki šiol stovėjo ant altoriaus, lėtai virvėmis užtraukti į bažnyčios pastogę. Ją palydėdavo angelų atvaizdai su žvakėmis. O kunigai tuo tarpu smilkydavo visą bažnyčią, kuri paskęsdavo dūmuose tarsi debesyse. Namuose žmonės valgydavo paukštienos patiekalus ir paukščio formos kepinius, išreiškiančius kilimą dangun. Taip būdavo išreiškiama mintis, jog Jėzus Kristus savo išaukštinimu iki galo atvėrė susitaikinimo ir išgelbėjimo buveinę Tėvo namuose, kuriuose surengta didžiulė dangiška puota. Kartu su Jėzaus žmogiškumo išaukštinimu, išaukštinti visi žmonės, jų žmogiškumas giliausia šio žodžio prasme.   

Kristus nugalėtojas
Kai kur būta papročio, pakėlus Kristaus statulą,  žemyn numesti velnio iškamšą, kurią kaimo berniokai primušdavo. Šis paprotys išreiškė mintį, jog Jėzaus Kristaus kaip Dievo ir Žmogaus išaukštinimas, pakėlimas į dieviškąją sferą nugalėjo žmogiškosios prigimties priešą. Tuo jis taip pat padovanojo žmonėms laisvės nuo mirties ir prisikėlimo malonę. Kristus yra tiltas į prisikėlimo uostą, kurio vartai jau atidaryti.

Kristaus - Tėvo dešinėje
Būta papročio šią dieną švęsti kaip Tėvo dieną, mat dangiškasis Tėvas šią dieną priima Sūnų į savo šlovę ir suteikia jam visą savo tėvišką garbę.  Jėzus atsisėda Tėvo dešinėje kaip žmonių gelbėtojas ir teisėjas.  Tėvo ir Sūnaus bendrystė apima visą žmoniją. Kristaus sekimo tikslas ir yra ši bendrystė.  

Šventosios Dvasios laukimas
Kai ilgesingų žmonių žvilgsnių palydima prisikėlusio Kristaus statula pradingdavo angoje bažnyčios lubose, iš jos pasipildavo gėlės, obuoliai, šventųjų paveikslėliai, o kartais ir degančios medžio drožlės. Kol vaikai rungtyniaudavo rinkdami gėrybes, kunigai tikinčiuosius šlakstydavo švęstu vandeniu. Tai išreiškė mintį, jog nuo Kristaus išaukštinimo budintys maldoje tikintieji laukia jo žadėtos Šventosios Dvasios, kuri ir išliejama su gausiomis dovanomis. Dangun įžengęs Kristus teikia Paguodos Dvasią, kuri palaiko viltį nukeliauti ten, kur ir Kristus.

Eucharistinis Kristus
Būdavo, jog pro bažnyčios lubų angą pabirdavo ir nekonsekruotų ostijų (duonos paplotėlių) arba jos būdavo nuleidžiamos krepšelyje. Šis paprotys išreiškė mintį, jog Kristus, nors pakilo į dangų ir atsisėdo Tėvo dešinėje, vis vien pasilieka su mumis šventojoje Eucharistijoje, iš kurios Bažnyčia semia gyvybę.
Vėliau paprotys berti ostijas buvo uždraustas, kad žmonės nepainiotų šių duonos paplotėlių su Kristaus Kūnu konsekruotos duonos pavidalu. Beje, ir kiti panašūs papročiai, atliekami bažnyčios patalpose, buvo Bažnyčios visiškai ar iš dalies uždrausti.

***

Šie senų laikų papročiai nuostabiai derina simbolių, išgyvenimų ir bendrystės vienas su kitu, o kartu ir su tikėjimo Teikėju, visumą.
Čia paminėti Šeštinių papročiai mums šiandien gali atrodyti keisti ir nesuprantami, tačiau ano meto žmonėms jie išraiškingai perteikė tikėjimo slėpinius ir padėdavo į juos įsigilinti.
Šiandienos tikinčiųjų bendruomenės neturėtų pamėgdžioti tokių jau svetimais tapusių papročių, tačiau jos yra kviečiamos atvirai ir kūrybingai ieškoti naujų simbolių ir formų, kad tikėjimo slėpinius išreikštų tikėjimo pradžiamoksliams, kurių neretas yra sulaukęs garbingo amžiaus.

Mindaugas Malinauskas SJ, Bernardinai.lt, 2006