JĖZUS, PRIEŠ AUŠRĄ

Kada tą šventę pavadini Šeštinėmis, ji žada jaukumą ir apčiuopiamybę. Kaimo gegužinę ar smagią vakaronę tarp bičiulių. Žengimas į dangų – jau kur kas iškilmingiau, su paslapties, svajonės, begalybės prieskoniu. Kaip ir visa, kas pakilę nuo mūsų į dausų sritį, kas atsidūrę už neįveikiamos sienos, pono Dievo valdose. Jėzui, rodos, ir tas, ir kitkas tinka. Jis savas, – pradedama apie jį kalbėti nuo pat jo atsiradimo žemėje. Kita jo dalis visada bus tamsioji mėnulio pusė. Pririšta prie Tėvo, prie dangaus, prie mums nesuvokiamų gelmių. To savumo jame būta net jam išėjus iš kapo. Apstulbusioms, apsiverkusioms moterims jis paprasčiausiai taria: „Sveikos“. Prašys mokinių užkąsti. Rodys jiems rankas ir kojas, leis save pačiupinėti. Skleis ramybę ir meilę. Tarsi sakyte sakydamas, jog trys dienos kape jo visai nepakeitė, nepadarė nepažįstamuoju.
Taigi Šeštinės šia prasme lyg ir turėtų reikšti jo mielo ir brangaus artumo pabaigą. Keturiasdešimt dienų – lygiai tiek, kiek būta šėtono gundymuose dykumoje – jis dabar po savo Prisikėlimo bus paliktas žemėje sugrįžusiuoju iš nesugrįžtamos kelionės. Tas laikas būtų mums daug įdomesnis už jo viešojo mokymo metus, juk čia jo pasirodyta jau ne po kokių dvasingumo kursų, bet pakilus iš mirties, atsinešus ano pasaulio patirtį bei informaciją. Nežinia ką kaltinti – evangelijų autorius ar patį Jėzų, kad nėra perduota mums nei kokių autentiškų pomirtinių reportažų, nei ypatingų instrukcijų. Tos keturiasdešimt dienų, rodos, buvo tik dar vienas jo gundymas, šįsyk žeme ir žmonėmis, anuo priklausymu apčiuopiamybei, bičiuliškumui ar gegužinei. Laikas įsižiūrėti į jį, išėjusį iš Tėvo ir grįžtantį pas jį.
Jis dangaus, ne žemės karalaitis. Kad ir kaip geista sulaikyti jį, jam pavyks ištrūkti iš apaštalų glėbio ir leistis namo. Be paskutinių apsikabinimų, be žvalios kosmonauto šypsenos. Liks tik žydrynė visiems laikams. Iki tos dienos, kai jis vėl ateis debesyse, pasaulio teisėjas brangakmenių akimis, Alfa ir Omega, pradžia ir pabaiga. Vyrai galilėjiečiai veltui stovės ir spoksos į jį prarijusį dangų. Baisus metas. „Kur aš einu, jūs negalite eiti“, – bus sakęs jis dar tada, kai niekas to nesuprato ir neįsivaizdavo. Užsiminė ir apie tai, kad jo neregėsime, kad verksime ir vaitosime, pasauliui džiūgaujant.
Jo palydų dalyviai atkus po Sekminių, gavę pažadėtą Šventąją Dvasią, globėją ir mokytoją. Jiems seksis būti jo skelbėjais ir liudytojais, kaip ir buvo pranašaujama. Daugybe būdų anie vyrai galilėjiečiai gaus patirti iškeliavusio Viešpaties gyvybę ir jėgą. Jiems gal net rodysis, kad jis pats eina kartu, kalba jų lūpomis, dirba jų rankomis. Aukštybės, jo pasitraukimo vieta, tikrai bus Bažnyčiai didžių malonių šaltinis, be kurio ji netvertų nė valandėlės, silpna ir nuodėminga. Kad jis pakilo į dangų, pas Tėvą, taps jam galimybe savo dievišku žvilgsniu aprėpti viską ir būti su visais. Iš ten jis tarsi pažiręs, išsibarstęs kiekvienoje mūsų žemės pėdoje, kiekvienoje žemės gyventojų situacijoje. Dvasia ima ir ima tai, kas jame, ir dosniai beria žemyn. Tai dar vienas jo pažadas. Daugsyk išsipildęs ir paliudytas. Praregėjimais, stebuklais, net krauju. Nesame palikti našlaičiais, apleistaisiais. Neleista tokiais vadintis.
Bet jis minėjo ir liūdesį, kurį paliks iškeliaudamas. Ar tik dėl to, kad nebevalgysime su juo prie vieno stalo, nebelytėsime jo drabužio, kad jis jau nebebus anas galilėjietis kaip ir mes? Turbūt užvis labiausiai mus žeis ir liūdins pats dangus, pasiglemžęs jį amžiams, susigrąžinęs sau, kai, rodos, jau buvo padaryta viskas, kad turėtume jį čia, šiltą ir jaukų, kasdienišką, žmonių giminės atstovą, kuris taip jautriai ir ištikimai atsiliepdavo į kiekvieną pagalbos šauksmą, į kiekvieną žmogaus sielos krustelėjimą. Dabar jis – debesų apsiaustas, paslaptis, ne mūsų pasaulio tikrovė. Jo buvimo vieta visuomet bus „tolimasai dangus“, kurio ilgimasi ir bijoma, kuris pilnas gražumo, bet ir nežinomybės, išdidaus nepaklusnumo žemei. Bažnyčiai liepta iki laikų pabaigos melsti ir melsti: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ Deja, tai nėra slaptažodis, išviliojantis Žilviną iš jūros gelmių. Neturime, nežinome to žodžio, to vienintelio jo vardo, kuris priverstų prasiskirti debesis ir vėl atiduotų Dievo Sūnų į žmonių rankas. Iš dausų aidės jo atsakymas: „Taip, aš veikiai ateinu“, tačiau laikrodis bus ne mūsų, jo atėjimo diena vėl palikta Tėvo valiai.
Ne našlaičiai, bet ir neturintys jo kaip savo nuosavybės. Belaukiantieji jo aušros. O jis prieš aušrą kaip ir Vilnius: dengiamas nakties, tamsus, be regimų savo didybės ir galybės ženklų. Nežinau, ar miegantis, gal tik mums taip gali atrodyti, kai pats nesi danguje. Bet kol jis išauš, čia bus visko. Kažkam nukris ant krūtinės griaudi ašara. Kažkas gatvėje užtrauks girtą dainą. Kažkur, nelaukiant aušros, kiti rinksis švęsti jo nematomo buvimo.

-js-, „Šiaurės Atėnai“, Bernardinai.lt, 2006