Šventoji šeima

Nors dailininkai kartais vaizduoja idilišką Šventosios Šeimos gyvenimą saugiame namų židinyje, Šventojo Rašto liudijime nekalbama apie jaukią, saugią ir nerūpestingą būseną. Jėzaus paaukojimo šventykloje metu nubrėžiamos šios ypatingos šeimos kelio gairės. Juozapas ir Marija nepriekaištingai laikosi Mozės įstatymo nuostatų, tačiau tai daro ne dėl atlygio už teisų elgesį. Iš pažiūros jų gyvenimo istorijoje galima net įžvelgti kietą Dievo ranką: kūdikį tenka gimdyti tvartelyje, čia pat Erodo kareivių žudynės, tremties metai... Tačiau ten, kur išorinis stebėtojas įžvelgtų tik nelaimes, slypi svarstomos pranašystės ir slėpiniai. Gimus kūdikiui Jėzui, tikėjimas ir meilė Viešpaties valiai šventosios poros gyvenime įgyja naują apimtį. Marija laikosi nustatytų apsišvarinimo dienų, po to abu gimdytojai pagal Mozės įstatymą atneša pirmgimį berniuką į šventyklą. Marija ir Juozapas elgiasi pagal Įstatymo reikalavimus, siekdami pagarbinti Dievą tautoje priimtu būdu. Tai atitinka Viešpaties valią.
Įnešus į šventyklą kūdikį Jėzų susiduria įstatymas ir charizma. Juozapą ir Mariją, atėjusius į šventyklą paaukoti aukos, pasitinka du Šventosios Dvasios paraginti teisūs ir dievobaimingi žmonės – Simeonas ir Ona. Abiejų būdingas bruožas – viltis ir laukimas. Jie abu pasninkais bei maldomis nuskaistino savo širdis ir išlavino vidinę klausą tyliam Dievo balsui. Senatvė neužgesina maldingųjų laukimo. Jie neprašyti prisiartina, paima ant rankų kūdikį ir, veikiausiai sutrikusių gimdytojų akivaizdoje, viešai taria didingus pranašystės žodžius. Pažymėtina, kad Simeonas buvo ne kunigas, ne koks nors oficialiai tautos pripažintas pranašas, o tiesiog „teisus ir dievobaimingas vyras“. Šventosios Dvasios galia jis atpažino kūdikyje žadėtąjį Mesiją ir išreiškė savo dėkingumą ir džiaugsmą šlovės giesme. Marijai skirtuose pranašystės žodžiuose džiaugsmą pritemdo šešėlis: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“. Kristaus akivaizdoje žmonėms skirta apsispręsti. Kristuje šakojasi keliai į išganymą arba žlugimą.
Atėjimu į šventyklą Marija ir Juozapas pabrėžė savo išorinę priklausomybę Dievo tautai. Tą išorinę priklausomybę turėjo papildyti vidinė priklausomybė. Simeonas ir Ona drauge su nedaugeliu žmonių, susibūrusių apie kūdikį Jėzų, sudaro tarsi vidinį Dievo tautos branduolį. Jie sulaukė Ateisiančiojo dar prieš paskelbiant apie jį Jonui Krikštytojui. Dievo parengtas išganymo planas pranoksta Izraelio ribas – Simeonas pranašauja apie šviesą, skirtą visoms tautoms. Šventykloje buvusi pranašė Ona, nors „visiškai susenusi“, taip pat priėjusi „šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“. Pranašės Onos pavyzdys gali mums padėti naujomis akimis pažvelgti į daugybę pagyvenusių moterų, senų močiučių, skiriančių daug laiko maldai ir išlaikančių širdis atviras Dievui. Sunku pamatuoti, koks šių moterų indėlis jų šeimoms ir visuomenei. Nepaisant dažnai nuskambančių pašaipų, viena aišku – jos yra palaiminimų ir Dievo malonės skleidėjos.
/.../ Šventosios Šeimos dieną švenčiame palaimingų susitikimų šventę. Šventosios Šeimos gyvensenos negalima kopijuoti. Evangelija nėra šeimyninių santykių vadovėlis. Pirmasis skaitinys iš Siracido knygos, atrodo, labiau atitinka kasdienę patirtį. Raginama gerbti tėvą ir motiną, kurie yra svarbiausi asmenys kiekvieno žmogaus gyvenime. Vis mažiau vaikų gali augti šeimose turėdami abu tėvus. Paradoksalu – vis daugiau tyrinėjimais sužinoma apie didžiulę ir nepamainomą tėvų įtaką kūdikiui jau įsčiose. Vaikas jaučia tėvų tarpusavio ryšį, suvokia, ar yra laukiamas. Vaiko ryšys su tėvais lemtingai formuoja jo santykius su kitais. Emocinius bei dvasinius sužeidimus nėra lengva išgydyti, net valingai to siekiant. Geravaliai tėvai, žinoma, norėtų, kad jų vaikai turėtų tik geriausias, „fasadines“ savybes. Tačiau ilgainiui pasirodo, jog jie perima ir tuos bruožus, kuriais tėvai anaiptol nesididžiuoja. Tie, kurie kritikuoja savo tėvus, puoselėdami jiems pagiežą, pakliūva į spąstus. Suaugę jie susivokia, kad labiausiai erzinę bruožai įsikerojo jų pačių charakteryje. Kas smerkiančia nuostata viduje prisiekia: „suaugęs nebūsiu toks irzlus kaip tėvas“, „nebūsiu tokia smulkmeniška kaip motina“, vėliau gauna nuraškyti tokio teisimo vaisius. /.../ Gerbdami savo tėvus pagerbiame ir Kūrėją Dievą: „juk Viešpats pagerbia tėvą per jo vaikus“. Tėvų palaiminimas – stiprybės šaltinis.