Netrukus žiemišką naktį mes atsidursime naujo ir sakralaus virsmo akivaizdoje, kuriuo bus pabaigti dar vieni mūsų baltiškosios Saulės metai.
   Netrukus, kuomet prasidės ištisus tūkstantmečius mūsų protėvius žavėjusi soliarinė amžinojo virsmo drama, Saulė atsidurs žemiausiame savo Metų kelio taške, palikdama pasaulį paslaptingų, stebuklingų ir šaltų žiemos jėgų globai.
   Kame šios akimirkos prasmė? Ar turėtume ją paminėti? Ar tai tik tariamos protėvių tamsybės vaisius, ar viso labo tik galima formali mūsų laikų žmogaus duoklė senolių tradicijai?
Taigi, kuo gali būt svarbus šis metų etapas kiekvienam iš mūsų? Kas slypi po amžinos kosminės dramos simboliais ir kaip tai galėtų būti suvokta kiekvieno iš mūsų?
   Saulė – danguje karaliaujantis gyvybės ir jėgos šaltinis, reikšmės kurio viskam kas gyva neįmanoma apsakyti ne tik žodžiais, bet ir aprėpti mintimis. Visai žmonijai, gyvūnijai, augalijai ir netgi tam, ką mes dažnai įvardijame „negyvuoju pasauliu“ Saulė yra viskas – spinduliuojantis bet kokios egzistencijos garantas.
   Tačiau net ir Didingoji Saulė pavaldi pasaulėkūros principui: ji gimsta kaip žvaigždė ir kažkada mirs kaip žvaigždė; ji keliauja savo pačios keliu, kaip ir viskas, „kas po saule“, keliauja jos atžvilgiu.
   Ištisus tūkstantmečius mūsų protėviai stebėjo galingojo šviesulio kelionę dangaus skliautu, vertindami to kelio dėsningumus, virsmus bei persilaužimus Motinos Žemės atžvilgiu keturiuose svarbiausiuose taškuose.
   Jie matė, kaip naktį keičia diena, kaip su Saulės kelione įvairių metų laikų dangumi kinta gamta, sekė pakilimo bei laidos dėsningumus paroje bei metuose ir, kas svarbiausia, įžiūrėjo visame tame ir savo pačių žmogiškojo gyvenimo virsmus, kuriuose po gimimo seka vaikystė, po vaikystės – paauglystė, galiausia – branda. Po brandos ir didžiausios jėgų pilnatvės seks senėjimas, išminties kaupimas, o po to mirtis bei atgimimas vienokia ar kitokia forma, perduodant dalelytę savęs palikuonims, kuriems bus lemta įveikti tuos pačius virsmus.
   Būtent simboliniam Žiemos saulėgrįžos prasmingumui čia tenka ypatingas vaidmuo, kadangi tai pati žemiausia Saulės pozicija jos metų kelyje Žemės atžvilgiu. Etapas, kurį galima vertinti kaip tam tikrą mirties tašką, miegą ar sąstingį prieš naują gimimą ir naują Saulės ciklą metuose. Ir čia net pati ilgiausia, tamsiausia bei šalčiausia žiemos naktis turi savo simbolinę prasmę kaip giliausios Sugrįžimo bei Išėjimo įsčios – paslapties bei giliausių archetipų būsena. Tai – visko matas, įveikto Metų kelio įvertinimas bei gelminis pasaulėkūros procesų, galiojančių tiek aukščiausiame, tiek žemiausiame lygmenyje, suvokimas. Kosminių, žemiškųjų, žmogiškųjų...
   Tad senoji Tradicija negali būti prarasta, nes ji yra pats gyvenimas ir patsai amžinojo virsmo dėsnis. Ji nenustos Būti tokia, kokia yra, net jeigu mes nuo jos bėgsime, nepripažinsime ar atsižadėsime. Amžinieji įstatymai nenustos tiesiogiai veikti mūsų gyvenimo, kad ir netikėsime juos veikiant. Būtent Žiemos saulėgrįža, o ir visas žmogaus kelias per gyvenimą soliarinių metų pavyzdžiu teikia daug atsakymų į laikinosios, bet kartu ir amžinosios žmogiškosios būties klausimus.
   Saulė įveikė savo šių metų kelią, žmogus įveikė tam tikrą atkarpą jam skirto kelio. Kada nors žmogus prieis savojo kelio pabaigą, kuomet tarsi žiemiškai Saulei teks pasinerti į tamsią ir bauginančią nežinomybę. Bet žmogus žino – Saulė atgims. Jauna ir veržli ji pabus iš miego Žemojoje karalystėje tam, kad išeidama pro ledinius tamsos vartus žadintų Gamta bei žmogų Naujajam Virsmui.

patriotai.lt, 2010