Ką Jums sako Adventas?
Mano adventas tylus. Jis - tartum Dievo tyla. Lyg belstum į neatidaromas duris... Su nuojauta, jog tai - ištikimybės išbandymas... Jog vienąsyk atidarys... Adventas mane aplanko ne tik gruodį. Ir dažnai jis užtrunka metus, porą... Ypač artima man tada tampa Marija - „žvaigždė neateinančios saulės“ (pravoslaviškas epitetas).
Liturginis Adventas  tai - veikimo laikas. Adventus – atėjimas. Venimus adorare Eum. Abipusis artėjimas, - tartum evangelinės mergaitės su žibintais einame pasitikt Ateinančio. Nors ir žmogiško silpnumo supančiotom kojom... Einam ne pavieniui. Kartu, nes  Adventas – tai kartu ir besilaukiančios Dievo tautos dejonės su artėjančiu Gyvybės proveržiu...
Kas Jums yra Adventas?
Man Adventas – tai Rarotų žvakė brėkštančio ryto sutemoj, tyliai niūniuojant „varvinkit rasą, dangūs iš aukštybės“...
Tai -  kažkas panašaus lyg į laukimą brangaus žmogaus iš toli sugrįžtant... Arba neatrašomo laiško tuštuma su viltim. Aišku, tai - tik šukės to, ką galima pavadint Adventu. Laukimu to, kas pilnai nuramintų būties ilgesį... Išties adventas  yra gyvenimas. Vis labiau ir labiau  laukiant amžinybės, kol galop senatvėj akys pradės merktis šiam pasauliui, kad pasiruoštų Dangaus reginiui. Ausys – kursti žemės garsams, kad išgirstų garsus iš anapus.
Ką Jums Dievas sako apie Adventą, kaip išgirstate?
Dar nespėjau paklausti. Bet tylūs vakarai prie braškančių krosny malkų gal ir yra Jo balsas. Braškančių ir klausiančių, ar šilta tavo širdis broliams.
Kokią ypatingą literatūrą skaitinėji per Adventą?
Apie viską, kas kvepia laukimu – gyvenimu: pradedant sieniniais pravoslaviškais kalendorėliais ir baigiant  „Mažuoju princu“, laukiančiu, kada jo rožė prasiskleis...
Kaip Jūsų draugai praleidžia Adventą?
Kiekvienas - pagal savo laukimo poreikį.  Pagal savo dūšios talpą. Kažkas yra pasakęs, jog žmonės – tartum stiklainiai. Vienas – puslitrio talpos, kitas - trijų litrų. Kiekvienas pila tai, ko reikalingas. Ir tiek, kiek jam iki pilnos kakliuko laimės telpa...
Adventas – ypatingo pasiruošimo, laukimo metas, kaip jūs laukiate?
Laukti, arba iš-laukti mane moko gamta. Žiemojantys rugiai... Įšalusios bijūnų šaknys... Aišku, tai nėra snaudimas. Mūsų adventai - nuolatinės treniruotės amžinybės olimpiadai... Šuoliui iš Requiem į Aleliuja.
Kaip manote, ar TV, radijas, spauda turėtų rengti daugiau religinių laidų per Adventą?
„Duoklę Bažnyčiai“ visuomeninė žiniasklaida  paprastai atiduoda Kalėdų ir Velykų laiku.
Arba popiežiaus netekus...Geriau bus mums patiems tapt gyvąja žiniasklaida – liudijimu kasdienybėje...
Per Adventą bažnytiniai skaitiniai pasakoja apie tai, kaip Dievas augina savo tautą, kaip ji laukia Mesijo. Kodėl jie tokie, kaip manote? Ką Dievas ir tie pranašų nuveikti darbai sako Jums?
Skaitiniai tokie - tam, kad lengviau (o gal prasmingiau)  išgyventume savo adventus... Kad perdaug nesutemtų mūsų naktys.
Kad matytume švyturį horizonte. Ypač man mielos Izaijo eilutės: „Drauge ganysis veršis ir liūtas. Juos sergėti galės mažas vaikas“.
Visą gyvenimą žmogus kažko laukia. Laukia kūdikio, mirties, meilės, pavasario... Ar laukimas svarbus Jums? Kaip tas laukimas atsispindi Advente?
Sakoma, jog niekas nepadaro žmogaus iki galo laimingu. Šeima, vaiko gimimas - didelis džiaugsmas, vėliau džiugina anūkų krykštavimas, tačiau vis tiek lieka ilgesys kažko. Ilgesys Dievo įsčių, iš kurių išėjom. Ilgesys – laukimas amžinosios Saulėgrįžos.
Kaip manote, kas Adventui suteiktų daugiau gyvybės ir prasmės?
Vakaronės, kaip  žiloj senovėj prie balanos su „Jievaro tiltais“. Su Leliumai“, „Kalėda“...O jei rimtai – įvairūs pasninko būdai, atsisakymai, kad  visokeriopai išalktume – išsiilgtume ir užsilauktume Emanuelio Šventės.
Per Adventą ko laukiate, tikitės iš bažnyčios - kokio ženklo?
Šįkart užteks Rarotos, dar keturių žvakučių vainike, violetinės spalvos ir  guodžiančių skaitinių iš Izaijo knygos, „Marijos valandų“ pritariant kankliams. Lyg atsvaros besipuošiančio pasaulio skubėjimui...