Adventas
šalia
mūsų...
Adventas į mūsų kasdienybę
visada ateina ne laiku, nors iš kalendorių gerai žinome,
kada jis ateis. Tačiau vis vien kasmet būname jo tarytum iš
pasalų užklupti. Studentai turi atsiskaityti dėstytojams,
prekybininkams pats darbymetis, be to, metų pabaiga, tad
visos įstaigos, firmos, įmonės turi suvesti savo metinius
balansus. Adventas įsiterpia į skubėjimo bei šurmulio
visuomenę, kuri niekada neturi laiko ir dirgliai reaguoja į
kiekvieną bandymą jį perdalyti.
Taip pat adventas ateina ir
nepastebimai, nes mūsų visuomenėje riba tarp Kalėdų bei
advento yra išsitrynusi. Tiesa, adventą dar primena dabar
madingos tapusios labdaros akcijos, tačiau jos dažnai
organizuojamos elegantiškų ponių atrodo perdėm estetiškai
ir gražiai įsikomponuoja į bendrą christmas panoramą.
O dovanų paieškos tampa tikra liturgija, prieš kurią
nublanksta visos adventinės praktikos. Kalėdinės nuolaidos
ir akcijos prekybos centruose, elektrinėmis girliandomis žybsinčios
eglutės bylote byloja, kad nebėra jokio laukimo ilgesio, o
Kalėdų šventė yra tik kalendorinė kulminacija.
Ir vistiek adventas yra šalia mūsų.
Toks nepatogus, atšiaurius ir kaip Jonas Krikštytojas
reiklus. Primenantis, jog Dievo karalystė arti, ir šis jos
artumas mus turi deginti, skelbiantis, kad Kristaus sugrįžimas
ir Paskutinysis teismas yra ne audringos viduramžių vaizduotės
padarinys, o tikrovė, iškilsianti prieš kiekvieną iš mūsų.
Jis yra šalia, nepaisant to, kad jo nepastebime ar neturime
laiko gėrėtis jo liturginiu žavesiu. Juk ir pirmasis -
Marijos - adventas buvo kupinas bruzdesio ir nerimo.
Evangelistas Lukas rašo, kad po apreiškimo Marija nepasiliko
Nazarete, apimta kontempliacijos jėgos, bet skubiai
susiruošusi iškeliavo aplankyti savo
pusseserės. Šiame advente šurmulio, rūpesčių bei
lakstymo buvo pakankamai, ir tarp dviejų moterų, vienos
jaunos, kitos senyvos, užsimezgusi kasdienybės liturgija neužgožė
advento kamuojančio laukimo ir vidinio žvilgsnio į Ateinantįjį.
Tad neįmanoma pamiršti, kad
adventas yra nukreiptas į Ateinantįjį, kurio atėjimui, kad
ir kaip dėl to apgailestautume, neįmanoma tinkamai pasiruošti.
Juk pats Jėzus yra pasakęs: Kaip yra buvę Nojaus
dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis
prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė,
vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą,
kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai
ateis Žmogaus Sūnus. (...) nes Žmogaus Sūnus ateis, kai
nesitikėsite" (Mt 24, 37-39. 44). Jo negąsdina mūsų
pasirengimo stygius, kadangi mes visada būsime pranokti to įvykio.
Kad ir kaip jam rengtumės, šis atėjimas vis vien bus netikėtas
ir tikrai ne laiku. Jis įvyks aplenkdamas visas mūsų
pastangas ar apsileidimus. Pakanka prisiminti pirmąjį Žmogaus
Sūnaus atėjimą į šį pasaulį, jis tikrai nebuvo laiku ir
vietoje. Esame pripratę prie Kalėdų įvykio jaukumo ir dažnai
nebeatpažįstame to dramatizmo, kuris tuomet tvyrojo Juozapo
ir Marijos širdyse bei jausmuose. Tačiau pojūtis, jog
viskas vyksta prieš bendražmogiškas normas, mintys, kad
Augusto įsakas išėjo ne laiku, turėjo persekioti visus šio
įvykio dalyvius.
Tad pirmasis Viešpaties atėjimas
į šį pasaulį mums tampa nuoroda, koks bus ir antrasis. Gal
todėl yra nebaisus tas dabartinį adventą lydintis triukšmas,
kadangi Viešpats yra žadėjęs sugrįžti, kai gyvenimo
dinamizmas (tuoktuvės, vaišės, darbai...) nebus nuslūgęs.
Ir visiškai suprantama, kodėl jis nori sugrįžti tokiu būdu
į pačius mūsų gyvenimo verpetus. Jėzus mėgsta sutrikdyti
nusistovėjusią pusiausvyrą, ten, kur viskas eina įprasta
vaga, kur niekas nesikeičia ir vyrauja miesčioniška logika.
Jo apsireiškimas žmogaus gyvenimo epicentre turi atskleisti
tiesą, kam priklauso gyvųjų pasaulio raktai, kuriais
atrakinamas kiekvienas gyvenimas.
Adventas mus kviečia atrasti
Gyvenimą ir jo ženklus. Apčiuopti pradžią, šaltinį, iš
kurio jis veržiasi ir trykšta. Surasti gyvenimo pulsą,
tvinksintį mūsų namuose, gatvėse, darbovietėse ir
aptikti, kokia širdis šį pulsą reguliuoja.
Tačiau adventas prabyla ir apie
pabaigą. Laukimo, nerimo, ilgesio pabaigą, lėbavimo, triukšmo,
tuščiažodžiavimo baigtį, skausmo ir atradimų kupinos
istorijos užsklandą. Adventas yra didžioji nuojauta tikrovės,
kuri dabar slėpiningai prasiveria prieš mūsų dvasios žvilgsnį,
kurią regime, pasak apaštalo Pauliaus, mįslingu pavidalu
lyg veidrodyje. Todėl krikščioniška savastis tampa
labai adventiška, kartais taip nepastebimai ir tyliai
besipriešinanti banalybės ir paviršutiniškumo viešpatavimui.
Tomas
Viluckas; Bernardinai.lt,
2004 |