Adventas į mūsų kasdienybę visada ateina ne laiku, nors iš kalendorių gerai žinome, kada jis ateis. Tačiau vis vien kasmet būname jo tarytum iš pasalų užklupti. Studentai turi atsiskaityti dėstytojams, prekybininkams pats darbymetis, be to, metų pabaiga, tad visos įstaigos, firmos, įmonės turi suvesti savo metinius balansus. Adventas įsiterpia į skubėjimo bei šurmulio visuomenę, kuri niekada neturi laiko ir dirgliai reaguoja į kiekvieną bandymą jį perdalyti.
Taip pat adventas ateina ir nepastebimai, nes mūsų visuomenėje riba tarp Kalėdų bei advento yra išsitrynusi. Tiesa, adventą dar primena dabar madingos tapusios labdaros akcijos, tačiau jos dažnai organizuojamos elegantiškų ponių atrodo perdėm estetiškai ir gražiai įsikomponuoja į bendrą „christmas“ panoramą. O dovanų paieškos tampa tikra liturgija, prieš kurią nublanksta visos adventinės praktikos. Kalėdinės nuolaidos ir akcijos prekybos centruose, elektrinėmis girliandomis žybsinčios eglutės bylote byloja, kad nebėra jokio laukimo ilgesio, o Kalėdų šventė yra tik kalendorinė kulminacija.
Ir vistiek adventas yra šalia mūsų. Toks nepatogus, atšiaurius ir kaip Jonas Krikštytojas reiklus. Primenantis, jog Dievo karalystė arti, ir šis jos artumas mus turi deginti, skelbiantis, kad Kristaus sugrįžimas ir Paskutinysis teismas yra ne audringos viduramžių vaizduotės padarinys, o tikrovė, iškilsianti prieš kiekvieną iš mūsų. Jis yra šalia, nepaisant to, kad jo nepastebime ar neturime laiko gėrėtis jo liturginiu žavesiu. Juk ir pirmasis - Marijos - adventas buvo kupinas bruzdesio ir nerimo. Evangelistas Lukas rašo, kad po apreiškimo Marija nepasiliko Nazarete, apimta kontempliacijos jėgos, bet „skubiai susiruošusi“ iškeliavo aplankyti savo pusseserės. Šiame advente šurmulio, rūpesčių bei lakstymo buvo pakankamai, ir tarp dviejų moterų, vienos jaunos, kitos senyvos, užsimezgusi kasdienybės liturgija neužgožė advento kamuojančio laukimo ir vidinio žvilgsnio į Ateinantįjį.
Tad neįmanoma pamiršti, kad adventas yra nukreiptas į Ateinantįjį, kurio atėjimui, kad ir kaip dėl to apgailestautume, neįmanoma tinkamai pasiruošti. Juk pats Jėzus yra pasakęs: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant. Kaip dienomis prieš tvaną žmonės, nieko nenumanydami, valgė, gėrė, vedė ir tekėjo iki pat dienos, kurią Nojus įlipo į laivą, kai užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, kai ateis Žmogaus Sūnus. (...) nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite" (Mt 24, 37-39. 44). Jo negąsdina mūsų pasirengimo stygius, kadangi mes visada būsime pranokti to įvykio. Kad ir kaip jam rengtumės, šis atėjimas vis vien bus netikėtas ir tikrai ne laiku. Jis įvyks aplenkdamas visas mūsų pastangas ar apsileidimus. Pakanka prisiminti pirmąjį Žmogaus Sūnaus atėjimą į šį pasaulį, jis tikrai nebuvo laiku ir vietoje. Esame pripratę prie Kalėdų įvykio jaukumo ir dažnai nebeatpažįstame to dramatizmo, kuris tuomet tvyrojo Juozapo ir Marijos širdyse bei jausmuose. Tačiau pojūtis, jog viskas vyksta prieš bendražmogiškas normas, mintys, kad Augusto įsakas išėjo ne laiku, turėjo persekioti visus šio įvykio dalyvius.
Tad pirmasis Viešpaties atėjimas į šį pasaulį mums tampa nuoroda, koks bus ir antrasis. Gal todėl yra nebaisus tas dabartinį adventą lydintis triukšmas, kadangi Viešpats yra žadėjęs sugrįžti, kai gyvenimo dinamizmas (tuoktuvės, vaišės, darbai...) nebus nuslūgęs. Ir visiškai suprantama, kodėl jis nori sugrįžti tokiu būdu į pačius mūsų gyvenimo verpetus. Jėzus mėgsta sutrikdyti nusistovėjusią pusiausvyrą, ten, kur viskas eina įprasta vaga, kur niekas nesikeičia ir vyrauja miesčioniška logika. Jo apsireiškimas žmogaus gyvenimo epicentre turi atskleisti tiesą, kam priklauso gyvųjų pasaulio raktai, kuriais atrakinamas kiekvienas gyvenimas.
Adventas mus kviečia atrasti Gyvenimą ir jo ženklus. Apčiuopti pradžią, šaltinį, iš kurio jis veržiasi ir trykšta. Surasti gyvenimo pulsą, tvinksintį mūsų namuose, gatvėse, darbovietėse ir aptikti, kokia širdis šį pulsą reguliuoja.
Tačiau adventas prabyla ir apie pabaigą. Laukimo, nerimo, ilgesio pabaigą, lėbavimo, triukšmo, tuščiažodžiavimo baigtį, skausmo ir atradimų kupinos istorijos užsklandą. Adventas yra didžioji nuojauta tikrovės, kuri dabar slėpiningai prasiveria prieš mūsų dvasios žvilgsnį, kurią regime, pasak apaštalo Pauliaus, „mįslingu pavidalu lyg veidrodyje“. Todėl krikščioniška savastis tampa labai adventiška, kartais taip nepastebimai ir tyliai besipriešinanti banalybės ir paviršutiniškumo viešpatavimui.