Tyla...

Dievas, mūsų Kūrėjas, davė mums kalbą, kuria Jis gali būti išsakomas, nes tikėjimas ateina klausant. Bet kai Viešpats ateina kaip jaunikis - asmuo, nėra ką pasakoti, reikia tik pasitikti ir priimti. Bendraujame su Juo vieni be žodžių, be minčių, sukeliančių daugybę klausimų, bendraujame tyloje. Tai, ką mes pasakojame Jam, nesvarbu niekam kitam, tik Jam, ir tai kalba neišreiškiama. Jei nesi pasiruošęs atsisakyti savo idėjų ir tavo žodžiai lieka su tavimi, tada negali keliauti tolyn, negali būti visiškai Jo „apkabintas“. Būtina įvardyti Tą, su kuriuo dalijuosi tyla ir kurio tylą aš garbinu, nes savo tyloje Jis ištaria ir mano vardą. Niekada neprabusiu, jei Jis nepašauks manęs iš mano tamsos. Mano paties balsas, šaukdamas save patį, gali atsikartoti tik negyvu aidu. Tiktai tas, kuris yra Gyvenimas, gali prikelti mirusį. Mano prisikėlimas yra Jo žodis, nuskambėjęs mano tyloje. Jei Jis nepašauks manęs, aš liksiu miręs ir mano tyla bus tuščia tyla. Kai tik išgirstu Jį, mano tyla tampa beribio gyvenimo tyla. Aš išgyvenu, kad ESU ir kad į mano “ESU” ataidi ir Jo “ESU”. Todėl mano gyvenimas turi būti klausymas. Jo -kalbėjimas. Vadinasi, mano tylėjimas yra klausymas. Kai klausausi tik Jo, mano siela tampa auka Jam. Tyla, kuria atskiriame save nuo kitų dalykų, tampa sielos atidavimu Dievui. Todėl tyla (klausymas) yra maloniausia Dievui mano auka. Netrokšk, kad Dievas už tai tave ypač pamiltų ar paguostų: visų pirma pats trokšk Jį pamilti. Neieškok paguodos kalbėdamas apie Dievą, bet kalbėk apie Jį taip, kad Jis būtų pagarbintas. Jei sieksi Jo šlovės daugiau nei ko kito, žinosi, jog geriausias būdas kitam žmogui paguosti yra parodyti jam, kaip reikia mylėti Dievą. Jei nori, kad Tavo žodžiai apie Jį ką nors reikštų, jie turi kilti iš pasiryžimo pagarbinti Jį. Neretai mūsų tyla ir maldos daugiau pasako žmonėms apie Dievą nei mūsų žodžiai apie Jį. Jei surasi vienatvę tylia širdimi, kuriančioji tyla kalbės geriau nei žmonių liežuviai. Tikroji vienatvė - tai meilės vienatvė, ji neieško sau naudos. Mūsų vienatvė tol nebus tobula, kol ją slėgs nerimas ir neviltis. Gyvąją vidinę vienatvę atveria Dangaus viltis. Viltis mus visiškai išsiveda iš šio pasaulio, nors kūnu liekame jame. Kalbos ir vaizduotės tyla sukurs taiką tarp mūsų ir dalykų, kurie egzistuoja tik dėl Dievo, bet ne dėl mūsų. Bet kai nutyla netvarkingi troškimai, dingsta siena tarp mūsų pačių ir Dievo. Tada pradedame gyventi tik Jame, vieninteliame. Tie, kurie yra vejami „neatidėliojamų“ darbų gausybės, yra nekantrūs, įsitempę, neramūs. Jie niekina miško, kalnų ir jūros tylą. Skubotumas „siekiant tikslo“ nepaiso Gamtos ramybės. Yra žmonių, kurie nemato medžio tol, kol jiems neprireikia jo nukirsti, kuriems gyvūnas neturi vertės tol, kol nepatenka į skerdyklą. Mūsų triukšmas, mūsų reikalai, tikslai, beprasmiški jų deklaravimai - tik iliuzija. „Tuštybių tuštybė, - sako Pamokslininkas, - tuštybių tuštybė, ir viskas tuštybė. Kas buvo, tas pat vėl bus, kas įvyko, tas pat vėl įvyks: nieko naujo po saule“ (Koh 1). Nebūsim laimingi, jeigu visą laiką rūpinsimės, kaip mums savo gyvenime daugiau nuveikti. Laimė nepriklauso nuo veiklos gausumo. Laimė - tai vidinė tvarka, ritmas, harmonija, ramybė. Malonu klausyti muzikos, kurios girdimi ne tik garsai, bet ir pauzės. Jeigu nenutilsime, neišgirsime Dievo savo muzikoje. Jeigu nesustosime poilsiui, Dievas nelaimins mūsų darbo. Jei nesustosime, kad pasinertume į tylą, į būtį, toliau eikvosime savo gyvenimą, kad taptume tuo, kuo nenorime būti, toliau darysime tai, ko niekas mūsų neprašo. Žmogaus BŪTIS yra kur kas daugiau už viską, ką jis jaučia ar daro. Žmogaus būtis yra jo VIDINĖ TYLA. Todėl turi būti dienos metas, kai žmogus, turintis kalbėti, nutyla. Turi būti dienos, kai planuojantis žmogus pamiršta savo planus ir darbus, tarsi jų visiškai neturėtų. Turi būti metas, kai žmogus eina melstis taip, tarsi tai vyktų pirmą kartą jo gyvenime. Žmogus, kuris pamilsta Dievą, būtinai pamilsta tylą, nes bijo prarasti įžvalgos jausmą, bijo triukšmo, kuris panaikina jautrumą dvasios realybei patirti. Tie, kurie žino, kad po šio yra kitas gyvenimas, skirtas praleisti Dievuje, panyra į mąstymą apie paskutinį ir svarbiausią pasirinkimą, skirtą galą: kūnui grįžti į dulkes, dvasiai kilti pas Tėvą. Šitaip save atradusi siela yra ir laike, ir anapus jo. Ji gyvena ten, kur trokšta būti, kad pasiektų tai, kas paslėpta Danguje. Tai tikroji vienatvė, dėl kurios nesiginčijama ir neklausinėjama.