Adventas - istorinės ištakos ir simbolika

Istorinės ištakos
Neįmanoma labai tiksliai nustatyti, kada Bažnyčioje pirmą kartą pradėtas minėti Adventas. Pasirengimas Viešpaties Užgimimo šventei atsirado ne anksčiau už pačią šventę, o ji visoje Bažnyčioje pradėta švęsti maždaug apie ketvirtojo amžiaus pabaigą: vienur ji buvo minima gruodžio 25-ąją, kitur – sausio 6-ąją dieną. Apie tokį pasirengimą skaitome 380 m. Saragosoje vykusio sinodo aktuose. Ketvirtajame kanone nurodyta, kad nuo gruodžio 17-tosios iki Trijų Karalių dienos niekam neturi būti leidžiama neateiti į bažnyčią. Taip pat yra dvi šv. Maksimo, Turino vyskupo (415-466), homilijos, pavadintos „In adventu Domini“, tačiau jose konkretus laikas neminimas. Gali būti, kad tokį pavadinimą pridėjo perrašinėtojas. Išliko ir dar kelios homilijos, tarp jų ir šv. Cezarijaus, Arlio vyskupo (502-542), kuriose minimas pasirengimo laikas prieš Kristaus gimimo dieną; vis dėlto, sprendžiant iš konteksto, nepanašu, kad tais laikais egzistavo koks nors visuotinis įstatymas šiuo klausimu. 581 m. Makone, Galijoje vykęs sinodas devintajame kanone nurodo, kad nuo lapkričio 11-tos iki Kalėdų pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais Aukos liturgija būtų švenčiama pagal Gavėnios apeigas. Gelazijaus Sakramentarijus mini penkis sekmadienius, kurie sudaro Advento laikotarpį; šventasis popiežius Grigalius VII (1073-85) sekmadienių skaičių sumažino iki keturių. Šv. Grigaliaus Didžiojo (590-604) homilijų rinkinys prasideda pamokslu, skirtu antrajam Advento sekmadieniui. 650 m. Adventas Ispanijoje buvo švenčiamas per penkis sekmadienius. Kelių sinodų metu buvo priimti įstatymai, nurodantys šiuo laikotarpiu laikytis pasninko: vienur pasninko pradžia minima lapkričio 11-toji, kitur – 15-toji, o dar kitur išvis labai anksti, per rudens lygiadienį. Kiti sinodai Advento metu draudė teikti santuokos sakramentą. Graikiškų apeigų Bažnyčioje pirmieji dokumentai apie Advento minėjimą aptinkami ne anksčiau kaip VIII amžiuje. Šv. Teodoras Studietis (826 m.), daug kalbėjęs apie graikų švenčiamas liturgines šventes ir pasninkus, niekur nemini Advento. VIII amžiuje Adventas laikomas ne liturgine švente, bet pasninko ir susilaikymo laikotarpiu ir trunka nuo lapkričio 15-tosios iki Kalėdų, nors vėliau tas laikotarpis buvo sutrumpintas iki septynių dienų. Tačiau 1720 m. Rutenijos susirinkimas nurodė laikytis pasninko pagal senąsias apeigas, pradedant lapkričio 15-tąja. Kai kurie graikai iki šiol laikosi tos taisyklės. Panašiai ir šv. Ambraziejaus bei mozarabiškosios apeigos neturi kokios nors ypatingos Advento liturgijos, tik pasninką.

Simbolika
Minėdama Adventą, Bažnyčia parengė atitinkamą šio laikotarpio liturgiją. Brevijoriuje ji kviečia savo tarnus šlovinti „Viešpatį Karalių, kuris ateis“, „Viešpatį, kuris jau arti“, „Tą, kurio šlovė tuojau pasirodys“. Valandų liturgijos pirmojoje Naktinėje maldoje skaitomos ištraukos iš pranašo Izaijo knygos, kur pranašo lūpomis negailestingai peikiamas Izraelio namų nedėkingumas, išrinktieji vaikai, apleidę ir pamiršę savąjį Tėvą; pranašas pasakoja apie Skausmų Vyrą, sužalotą dėl savo tautos nuodėmių; nuodugniai aprašo ateinančio Gelbėtojo kančią ir mirtį ir galutinę Jo šlovę; paskelbia visas tautas susirinksiant prie Šventojo Kalno. Antrosios Naktinės maldos skaitiniai, skirti trims sekmadieniams, yra paimti iš aštuntosios šventojo popiežiaus Leono (440-461) homilijos apie pasninką ir išmaldą kaip darbus, tinkamus laukiant Viešpaties atėjimo, o skaitiniai, skirti antrajam sekmadieniui – iš šv. Jeronimo komentaro pranašo Izaijos knygos  skyriaus pirmajai eilutei, kurioje, jo teigimu, kalbama apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją kaip apie „atžalą, išaugusią iš Išajo kelmo“. Šiam laikotarpiui skirtuose himnuose šlovinamas Kristaus, visatos Kūrėjo ir Atpirkėjo, atėjimas, o kartu ir meldžiamasi į jį kaip ateinantį pasaulio teisėją, apginsiantį nuo priešo. Panašia gaida skamba ir paskutiniųjų septynių dienų iki Kūčių antifonos Magnificat maldai. Jose Bažnyčia šaukiasi Dieviškosios Išminties, kad pamokytų mus protingumo; Dovydo Rakto – kad išvaduotų iš vergovės; Patekančios Saulės – kad apšviestų mus, tūnančius tamsybėje ir mirties šešėlyje, ir panašiai. Mišių metų Bažnyčios ketinimus atskleidžia skaitinių iš apaštalo Pauliaus laiškų bei Evangelijų parinkimas. Skaitiniuose iš laiškų ji moko tikinčiuosius, jog kadangi Atpirkėjas yra vis arčiau, šie turėtų nusimesti tamsos darbus ir apsiginkluoti šviesos ginklais; kaip dieną, elgtis padoriai ir apsivilkti Viešpačiu Jėzumi Kristumi; kviečia visus sutartinai vienu balsu šlovinti Viešpaties vardą; džiūgauti, jog Viešpats arti, kad Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergėtų jų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje; perspėja, kad jie nemurmėtų vieni prieš kitus, idant nebūtų teisiami. Evangelijose Bažnyčia kalba apie Viešpaties atėjimą su šlove; apie Tą, kuriame ir per kurį išsipildo pranašystės; apie Viešpatį, vaikščiojantį tarp žydų, apie balsą tyruose, šaukiantį: „Taisykite kelius Viešpačiui“. Savo liturgija Bažnyčia sugrąžina mus dvasia į laikus iki Dievo Sūnaus įsikūnijimo, tarsi jis iš tiesų dar nebūtų įvykęs.

„Mažoji studija“, Bernardinai.lt, 2005