Šv. Mikalojaus veide – naujos žmonijos šviesa


Pirmosiomis gruodžio dienomis beveik kiekvienas mūsų sutiksime gatvėse jį, Kalėdų Senelį, apsirengusį daugmaž kaip vyskupas ir būtinai su ilga balta barzda (su kuria jis pradėtas vaizduoti maždaug nuo VIII a.). Šių Kalėdų Senelių žodžiai ir darbai irgi, galima sakyti, yra daugiau ar mažiau vyskupiško pobūdžio; dažnai jie labiau primena vaiduoklį, o ne tą, kuris sudabartina šv. Mikalojaus meilę, tą meilę, apie kurią esama daugybės legendų. Beveik neįmanoma tiksliai istoriškai pasakyti, kas buvo tasai Mikalojus; ir vis dėlto, atidžiai klausydamiesi seniausių šaltinių, per laiko miglas vis dar galime įžiūrėti spindesį figūros, atidarančios duris į adventą, galinčios tarpininkauti susitikimui su Jėzaus Kristaus tikrove.
Aprašydamas šv. Mikalojaus gyvenimą, seniausias žinomas jo biografas, toksai archimandritas Mykolas, sako, kad Mikalojus gavo orumą iš didingos Kristaus prigimties, taip kaip ryto žvaigždė gauna spindesį iš tekančios saulės. Mikalojus buvęs gyvas Kristaus sekimas: „Jo dorybių spindesys, – sako biografas, – nustelbė pačios saulės teisumą.“ Tradicija visada tapatino Kalėdų Senelį su vyskupu Mikalojumi, kuris dalyvavo Nikėjos Susirinkime ir kartu su pirmuoju visų vyskupų suvažiavimu padėjo suformuluoti tikrojo Jėzaus Kristaus dieviškumo patvirtinimą. Čia buvo sprendžiamas krikščionybės esmės klausimas, ar krikščionybei lemta tapti dar viena sekta, ar iš tiesų nauju tikėjimu paties Dievo Įsikūnijimu? Ar Jėzus iš Nazareto tebuvo didis religinis žmogus, ar pats Dievas jame tapo vienu iš mūsų?
Todėl galiausiai klausimas buvo štai koks: ar Dievas yra toks galingas, kad gali pasidaryti mažas; ar jis toks galingas, kad gali mylėti mus ir tikrai įžengti į mūsų gyvenimą? Nes jeigu Dievas yra per toli nuo mūsų, kad galėtų veiksmingai mus mylėti, tada žmogiška meilė irgi tėra tuščias pažadas. Jei Dievas negali mylėti, kaip galima tikėtis, kad žmogus mylės?
Todėl išpažinti tikėjimą Dievo Įsikūnijimu galiausiai reiškė patvirtinti ir žmogaus gebėjimą žmogiškai gyventi ir numirti. Šv. Mikalojaus, Kalėdų Senelio, figūra iliustruoja ir simbolizuoja šį ryšį.
Teodoras Šicleris tą labai gerai išreiškia: „Patvirtinęs, jog tiki įsikūnijusio Dievo Sūnaus slėpiniu, žmogus įgauna galimybę padėti savo artimiesiems, nešti laimę vaikams, šeimoms ir prispaustiesiems. Tikėjimas Įsikūnijimu skatina žmonijos išganymą ir žmogaus teisių įgyvendinimą.“
Seniausi šv. Mikalojų liečiantys šaltiniai irgi byloja tą patį, tik kitokiu aspektu: Mikalojus yra vienas pirmųjų žmonių, kuris, nebūdamas kankinys, pradėtas garbinti kaip šventasis. Tie, kurie vykstant krikščionių persekiojimams priešinosi pagoniškos valstybės valdžiai ir atidavė gyvybę už tikėjimą, galima sakyti, automatiškai tapo didžiais tikėjimo pavyzdžiais. Kai tarp Bažnyčios ir valstybės buvo sudaryta taika, žmonėms prireikė naujų pavyzdžių. Mikalojus jiems darė įspūdį savo pasiryžimu padėti kitiems. Jo stebuklas nebuvo didis herojizmas kankinimų, įkalinimo ir mirties akivaizdoje. Tai buvo nuolatinio gerumo kasdieniame gyvenime stebuklas.
Tai labai gražiai išsakyta kitoje legendoje: tuo metu, kai visus kitus stebuklus gali atlikti burtininkai ir demonai, todėl tie stebuklai esantys prieštaringi, vienas stebuklas yra visiškai skaidrus ir negali slėpti savyje apgaulės, tai – kiekvieną gyvenimo dieną išgyventi savo tikėjimą ir vykdyti artimo meilę. Ketvirtojo amžiaus žmonės patyrė šį stebuklą šv. Mikalojaus gyvenime, ir visos stebuklų istorijos, kuriomis ilgainiui apaugo jo legenda, tėra variacijos šio pamatinio stebuklo, kurį Mikalojaus amžininkai, pilni nuostabos ir dėkingumo, lygino su ryto žvaigžde, Kristaus spindesio atšvaitu. Šiame žmoguje jie suvokė, ką reiškia tikėjimas Dievo Įsikūnijimu; jame Nikėjos dogma buvo išsakyta apčiuopiamais pavidalais.
Ryto žvaigždė, semianti šviesą iš tekančios saulės, – šis senovinis šv. Mikalojaus apibūdinimas kartu yra ir vienas seniausių advento prasmės įvaizdžių. Jei norime visą laiką uždegti žmonijai žvakes, kurios teiktų vilties ir džiaugsmo niūriam pasauliui, galime tai padaryti tik tada, jei uždegsime jas nuo įsikūnijusio Dievo šviesos. Tą giliausią prasmę byloja ir visos Kalėdų Senelio figūros: nuo Kristaus šviesos turime įžiebti naujos žmonijos liepsną, rūpintis persekiojamais, vargšais, mažutėliais, – tokia yra ir šv. Mikalojaus legendos esmė.

J. Ratzinger, 2008, „Mažoji studija“

Kitos gruodžio šventės

Į puslapį VYDIJA