Kalėdų eglutė ir dosnus Kalėdų Senelis

Kalėdų eglutės puošimo tradicijos pradžios galime ieškoti dar senovės Romoje. Sausį paskyrę dviveidžio laiko dievo Jano garbei, pirmosiomis šio mėnesio dienomis, vadintomis kalendomis, jie rinkdavo valstybės pareigūnus - konsulus. Kad prieš rinkimus gerai pagalvotų ir apsispręstų, būta papročio namie laikyti lauro šakelę. Beje, per kalendas reikėdavo grąžinti skolas, kad sąžinė per rinkimus būtų švari.
Viduramžiais bažnyčiose būdavo rengiamos misterijos, iliustruojančios Šventajame Rašte aprašytus įvykius. Tradicija eglutes puošti raudonais obuoliukais kilo iš vaidinimo apie Ievą ir Adomą, gundomus paragauti uždraustųjų Rojaus medžio vaisių.
Puošti Kalėdų eglutę - tai vokiška tradicija, Lietuvą pasiekusi per didikų rūmus ir dvarus. Tarpukariu ši tradicija pasiekė mokyklas, o galų gale – ir kiekvieną kaimo sodybą.
III ir IV amžių sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje, Demrė miestelio apylinkėse, gyveno vyskupas Mikalojus Myrietis, vėliau tapęs šventuoju. Mikalojus suardė pagonių deivės Dianos šventyklą (jos gimtadienį). Jis garsėjo slapta atliekamais labdaros darbais. Viduramžių vaikams gruodžio 6-tą dieną į žaislinius laivelius kraudavo dovanėles - kadangi Mikalojus buvo jūreivių šventasis ir globėjas. Iš tų laivelių vėliau pasidarė batai ir kojinės. Nes, esą, vieną vargingą našlės šeimą jis sušelpė slapčiomis įmesdamas aukso gabalėlį į prie ugniakuro padžiautą vaiko kojinaitę. Iš šios legendos atsirado paprotys persirengus raudonais vyskupo drabužiais, pasiėmus ganytojiškąją lazdą prieš šventąsias Kalėdas aplankyti pačias vargingiausias šeimas. Beje, Kalėdų laikas ir sąsaja su Kūdikėlio Jėzaus gimimu atsirado tik Martyno Liuterio laikais; o vaikams dovanėlių pakakdavo tiek, kiek telpa į vieną kojinę...
Bažnytinėse misterijose šv. Mikalojaus personažas pakito ir įgavo daugiau linksmumo ir gyvybės. Jį lydėdavo riteris Ruprechtas, rūsčios išvaizdos barzdočius, apsitaisęs odiniais drabužiais. To riterio pareiga – pabarti padaužas ir išdykėlius, nubausti neklusnius, nemokančius poterių vaikus. Ilgainiui šie du personažai tapo vienu. Iš riterio Kalėdų Senelis paveldėjo plačiausią odinį diržą ir plevėsuojančią barzdą. Sutrumpindami lotyniškąjį Nikolajaus vardą, Olandijos vaikai jį pavadino Santa Klausu. Jie tikėdavo, kad šventasis baltu žirgu atkeliauja vidurnaktį. Į savo kurpaites, pastatytas ties lova, žirgui įdėdavo morkų ir šieno, o iš ryto jose arba prie židinio padžiautose kojinėse rasdavo dovanėlių.
Santa Klauso vardą pasaulyje išpopuliarino amerikiečių diplomatas ir rašytojas Washingtonas Irvingas. Gyvendamas Europoje, jis domėjosi įvairių tautų papročiais ir tradicijomis. 1809 m. Irvingas išleido knygą „Tikroji Niujorko istorija nuo pasaulio sukūrimo iki olandų dinastijos pabaigos, papasakota tėvo Knikerbokerio“. Knikerbokeriais tais laikais buvo pravardžiuojami olandų kilmės niujorkiečiai. Šioje knygoje rašytojas pridėjo nemažai ir savo išmonės. Taip Santa Klausas tapo dėdule, kuris pas vaikus atvyksta pasikinkęs elnią, židinio kaminu kaip koks šamanas nusileidžia į miegamąjį ir ten palieka vaikams dovanėlių. Kitas amerikietis, poetas Klementas Mūras, 1822 m. eilėmis aprašė Kalėdų Senelio kelionę aštuoniais elniais. Tada galutinai „paaiškėjo“, kad Kalėdų Senelis, arba Santa Klaasas, Klausas, gyvena šiaurėje, o ne Ispanijoje, kaip manė olandų vaikai. XIX a. antroje pusėje dienraščiai mirgėjo pranešimų apie šiaurės keliones, Arkties tyrinėjimus. Taip Santa Klausas atsisakė savo vyskupo mitros ir pakeitė ją į slidininko kepuraitę, kokią nešiodavo samiai Laplandijoje. Markas Tvenas Santą Klausą apgyvendino dar šaltesnėje vietoje – Mėnulyje, nes elniai stebuklingi, gali skrieti ir oru. 1902 m. Frenkas Baumas parašė vaikų numylėtinio Kalėdų Senelio biografiją; ten nurodytas toks jo adresas: Ozo šalis, miškas Gugu, juoko slėnis Chocho. Na o sovietiniais laikais vargšas Mikalojus buvo ir vėl perkrikštytas - Seniu Šalčiu...

Pagal Ievą Bisigirskaitę ir Holger Lahayne; Bernardinai.lt, 2004