Kalėdų simboliai
Švęsdami Kristaus gimimą minime tą svarbų momentą, kai
Dievas pasirodė žmonijai, žmogaus pavidalu įsiverždamas į
laiką ir istoriją. Dievo Sūnus tapo žmogiška būtybe, kad
savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu galėtų mus visus
atpirkti.
Kalėdos mums ne tiktai primena tai tikrai įvykus, bet ir
parodo, kokie žmonės gavo pačią didžiausią Dievo dovaną Jį
patį. Taip pat kaip mes kiekvienas galime gauti tą dovaną.
Iš tikrųjų istoriniai Kalėdų dramos charakteriai mums yra
gyvi simboliai. Apie juos mąstydami suprantame, ką turime
daryti, kad Kalėdos taptų realybe mūsų pačių gyvenime. Dievo
Sūnaus troškimas yra vėl užgimti kiekviename žmoguje, jei
tik jis atveria savo širdį ir Jį priima.
Marija
Pirmoji Kalėdų figūra yra Marija žmogiškosios sielos
simbolis. Angelas antgamtinės tikrovės pasiuntinys
pranešė jai, kad ji be vyro, netekėjusi, turėsianti kūdikį,.
Į jai nesuprantamą apreiškimą ji atsakė: Esu Viešpaties
tarnaitė. Tebūnie, kaip pasakei.
Šiandien ne visada suprantame Marijos drąsą, nulemtą jos
paklusnumo. Ji gerai žinojo, ką apie ją kalbės kitos
moterys, susirinkusios prie šulinio ir lengvai galėjo
atspėti, kokios abejonės ir klausimai vargins jos sužadėtinį
Juozapą. Tačiau atsakė taip. Jos paklusnumas atskleidė
didžiausią drąsą.
Šiandien Marija kalba kiekvienam iš mūsų ir primena: jeigu
savo sieloje neturėsime tokio atsidavimo, kokį turėjo ji,
tai Kristus negalės gimti mumyse, negalėsime švęsti tikrų
Kalėdų. Savanoriškas paklusnumas, kad ir kokia būtų jo
kaina, yra dvasinio gimimo sąlyga.
Juozapas
Sužinojęs, kad Marija laukiasi, Juozapas pirmiausia galvojo
ją palikti. Tačiau jis pažinojo save, klausėsi, ką sapne jam
kalbėjo angelas. Juozapas buvo tiek subrendęs dvasiškai, kad
įtikėjo ir pakluso, nors viskas atrodė lyg beprotybė. Vėliau
jis irgi pakluso angelo žodžiams ir nelaukdamas pasiėmė
kūdikį, jo motiną ir tą pačią naktį iškeliavo į Egiptą.
Juozapas mums pasitikėjimo simbolis. Jis skatina klausytis
dvasinio balso ir jo vedamam drąsiai veikti.
Asilas
Asilas kaip viena iš svarbių Kalėdų dramos figūrų dažnai
pamirštamas. Jis nešė ant savo nugaros nėščią Mariją net
75-ias mylias nuo Nazareto iki Betliejaus. Jis simbolizuoja
paprastą, tvirtą gyvulio kūną.
Daugelis mūsų, krikščionių, dažnai bandome būti tokie
dvasingi, jog net pamirštame savo kūnišką, gyvulišką
prigimtį. Jeigu Dievas būtų norėjęs, kad mes būtume vien
dvasingi, tokius mus būtų sutvėręs. Betgi mes nesame gryna
dvasia kita mūsų pusė yra kūnas, gyvulys... Jeigu mes tuo
savo gyvuliu nesirūpinsime (šv. Pranciškus jį vadino broliu
asilu), nepajėgsime nunešti šventojo Kūdikio į Jo gimimo
vietą. Savo fizinės dalies būtent kūno ignoravimas bei
neigimas yra tikro dvasinio atgimimo stabdys.
Viešbučio savininkas
Pažiūrėkime į viešbučio savininką, stovintį tarpduryje, tik
pusiau pravėrusį duris, kad į jo prišildytą kambarį neįeitų
šaltis. Tai turtingas, praktiškas šio pasaulio žmogus. Jo
viešbutis buvo pilnas. Jis nenorėjo būti trukdomas. O
moteris nėščia! Pasaulyje yra daug neturtingų moterų.
Privalome budėti, kad nebūtume tiek visko pilni, kad
neturėtume vietos Kristui, Jam pasibeldus. Kartais būname
taip įsitraukę į daugelį darbų, tiek daug visko veikiame,
kad Dievas, nors ir kaip bandytų įeiti į mūsų gyvenimą,
negali, nes Jam nėra vietos. Labai užsiėmęs žmogus, kuris
nebeturi vietos Kristui, yra labiau antireligiškas negu
ateistas. Gaila, bet tai dažnai atsitinka ir veikiantiems
religinėje srityje.
Piemenys
Piemenys buvo lyg ir užmiršti bendruomenės, vargingiausi iš
visų vargdienių. Tačiau tiems vargdieniams, laikytiems
visišku nieku, apsireiškė angelas ir pranešė Išganytojo
Jėzaus gimimą. Kodėl? Todėl, kad tie žmonės alko ir troško
ko nors geresnio, todėl, kad jie nemiegojo, ir todėl, kad jų
paprastumas leido jiems tikėti, jog Dievas ateiti į pasaulį
gali ir tokiu būdu.
Piemenys simbolizuoja atmestą, pažemintą, ignoruojamą mūsų
dalį. Tai pati paprasčiausia mūsų charakterio dalis. Ir
būtent į tą dalį Kalėdų prasmė labiausiai prakalba... Visa,
ko mes savyje nemėgstame, neapkenčiame, gali naujai gimti
Kristuje. Tik tie, kuriems nieko netrūksta, kurie patenkinti
savo laimėjimais, nepajėgia išgyventi Betliejaus dramos.
Išminčiai
Iš Rytų astrologai keliavo sunkiai ir vargingai, kol surado
naujai gimusį Kūdikį. Studijuodami dangaus erdves jie
pastebėjo naują žvaigždę. Ir tai buvo jų tikslas. Mums
visiems reikia žvaigždės, kurią sektume. Be jos mažai
tegalime pasiekti. Tie išminčiai turėjo drąsos peržvelgti
savo gyvenimą ir prisipažinti, kad jie dar ne viską buvo
pasiekę. Tai buvo ieškotojai, negalėję nurimti, kol nerado,
kas juos patenkintų. Jie mus skatina pažinti mūsų pačių
tuštumą ir ieškoti Dievo pilnatvės, atneštos Jėzaus.
Jie buvo išmintingi, nes sekė pastebėtą žvaigždę;
išmintingi, nes atpažino Tą, kurio ieškojo, nors naujai
gimęs karalius gulėjo ėdžiose, ant šieno, nešvariame
tvartelyje; išmintingi, nes negailėjo Jam brangių dovanų.
Tiems, kurie turi daug turto, bet stokoja dosnumo, sunku
atrasti vietą, kur Dievas gimsta žmoguje. Jie niekada
neatranda Betliejaus.
Tvartelis
Kur vargdieniai, paprasti piemenys, ir intelektualai,
dangaus erdvių stebėtojai, atrado Mariją, Juozapą ir Kūdikį?
Mažame, nešvariame, mėšliname tvartelyje tikriausiai
viename pačių ryškiausių Kalėdų simbolių. Nes jeigu Kristus
gali gimti tokioje vietoje, tai gali gimti ir kiekviename
žmoguje, kiekviename iš mūsų, nepaisant praeities nuodėmių
ir dabartinio gyvenimo.
Visagalė jėga pasirodo ir apsireiškia meile: Dievas tampa
žmogumi tvartelyje. Nors daug blogo ir pikto esame padarę,
nors neverti šiuo metu jaučiamės, Dievas nori ateiti pas
mus, atnešti naują gyvenimą, kad galėtume gimti iš naujo.
Tokie yra Kalėdų simboliai. Mes neturėtume leisti, kad jie
taptų nereikšmingi, nuvalkioti tik kalėdinių atvirukų
paveiksliukai. Iš tikrųjų jie yra durys, pro kurias įėjęs
kiekvienas bet kokio amžiaus, iš bet kokio krašto, bet
kokios praeities žmogus gali išgyventi bei pajusti
Kristaus gimimą. Tie simboliai nesensta ir stipriai traukia
mus, atskleisdami pačią Kalėdų paslapties širdį...
Morton T. Kelsey, Bernardinai lt, 2008