Motinos dienai...

Žurnalai, kurių puslapiuose dar pernai staipėsi gražuolės ir aiškino, kaip lankstytis, kad turėtume vapsvos liemenį, šiemet spausdina išdidžiai pilvais siūbuojančių žvaigždučių fotografijas. Antraštės, rėkiančios neįprastas naujienas: motinystė, nėštumas – madinga. Žiniasklaida, tiek laiko skaičiavusi vienai holivudinei personai tenkančias santuokas ir ištuokas, atrodo, susigriebė, ką yra beveik padariusi. Tad skuba jaunų mergaičių smegenis „atplauti atgal“.
Nėštumas – nieko baisaus, – dėl to nereikės sėdėti namuose; kūdikis – nieko baisaus, – įsiguldžius nešynėn, turėdama laisvas rankas beveik kaip anksčiau galėsi plasnoti po miestą. Gal kam nors visa tai kelia juoką, tačiau tokių padrąsinimų reikia. Ypač jaunoms mamytėms, girdinčioms visoms situacijoms pritaikytus priekaištus: „Nemaitini pati – egoistė, maitini – kaip kokia karvė, sėdi namie ir augini vaikus – perekšlė, skubi į darbą – gegutė“. Tada supranti, kad vaistinėse pardavinėjami ausų kamštukai reikalingi ne tam, kad nuo šalia knirkiančio žmogučio pailsėtum, o kad geradarių „geranoriškas“ zyzimas atrodytų pakenčiamesnis.
Gražiai motinystę aprašo žurnalai, gražiai rodo televizoriai ir gražiai apie nepakartojamas patirtis to stebuklo besilaukiant šneka gražios žvaigždutės. Prisiskaitau tų gražumų ir išdidžiai save įboginu į troleibusą. Ten, kad nereikėtų užleisti savo jau įšildytos vietos, manęs niekas nepastebi, stengiasi nepastebėti arba ištyrinėja nuo galvos lig kojų, o po to pergręžia tokiais žvilgsniais, kad tikrai susigėstu nepuolanti atsiprašinėti, jog pastojau. „Prisidirbai, vaikeli“, – sako besiraukančios bobulių nosys. „Vaikai vaikus gimdo, iš vystyklų - į vystyklus“, – išdidžiai į langą nusigręžia skrybėlėtas dėdulė ir įsistebeilija į staiga parūpusius pro šalį lekiančius elektros stulpus. Nejučia pradedu teisintis: kad atrodyčiau kuo vyresnė, nebepinu dviejų kasų, o už ranktūrių laikausi tik dešine - kad kiekviena bobulė pastebėtų mano vestuvinį žiedą. Būtent ta ranka vis perbraukiu rasojančią kaktą. Tokie triukai sušvelnina bendrakeleivių žvilgsnius, bent jau nebekeliu didesnio susidomėjimo, tačiau prisėsti nepasiūlo nei ta malonaus veido paauglė, nei odinį portfelį ant kelių laikantis džentelmenas. Vienu metu bandau teisinti ir bendrakeleivius: galbūt su savo aštunto mėnesio pilveliu, tačiau ir kasom, kuprine, vyriška striuke bei išsigandusia šypsena tikrai esu panaši į tiesiog apkūnią mokinukę?
Dabar, šalia šnarpščiant dviejų mėnesių sūnui, galiu pasakyti: viso nėštumo metu važinėjau troleibusais, ir tik du kartus man pasiūlė sėstis. Vieną kartą sena čigonė – nesiklausė jokių mandagių atsikalbinėjimų (važiavau tikrai tik vieną stotelę) – kažką šnektelėjo savo nesuprantama kalba ir pakilusi įtaisė mane prie dviejų žvitrių juodaakių merginų – viena atsisėdo ant kitos kelių. Kitą kartą tai buvo du berniukai – mažas ir visai mažiukas – vyresnysis rimtai sugriebė mažąjį už pažastų, ir pasisodino ant savo smailių keliukų – šitie broliai liūtaširdžiai važiavo čiuožinėti nuo Tauro kalno – visą kelią į mano batą dunksėjo stipriai mažojo gniaužiamas plastiko gabalas. Motinos dieną gėlių norėčiau įteikti ne tik savo, man vyrą dovanojusiai mamai, bet ir tai jau žylančiai čigonei bei tų dviejų berniukų motinai. Drovu tai pripažinti.
Kas tokį drovumą išugdo, ir kas sielos odą sušiurkština? Dėl tokio drovumo buvau sau prisiekus niekada nerašyti – nei apie tuos švelnius spyrius po širdim, nei apie tą, kuris štai atsirado ir nutįsusia seilele patikliai užmiega prie šono. O dabar jau antrą kartą laužau šią nežinia kodėl duotą priesaiką. Pirmąkart tai nutiko dieną prieš įsitraukiant į jaunų mamyčių eilę. Baisiai keistai pasijutau – ėjau ligoninės koridoriumi, o iš palatų girdėjosi Doplerio aparatu įrašinėjami širdelių tonai. Įsivaizduokit, visas ilgas tvaksintis koridorius, šitaip garsiai dunksi tie, kurie dar tik gims – rytoj ar poryt... ir taip savęs pagailo, jog negaliu apie tai rašyti, kad tokiais dalykais džiaugtis gėda, todėl, kad visi gražūs dalykai yra ir sentimentalūs, tave sujautrinantys labiau, nei dera bei pažeidžiantys tą troleibusų sušiurkštintą ir jokio demonstruotino švelnumo nebepraleisiančią odą.
O dabar laukiu sekmadienio, kai drovėdamasi pirmąkart švęsiu Motinos dieną. Ją švęs ir storulė palatos kaimynė džiugaus vaiko veidu, ir visos tos koridoriais narsiai svyravusios kiek pabalusios ką tik iškeptos mamytės. Visoms joms, o ir kitoms priminčiau linksmai skambantį ant ligoninės durų kabantį skelbimą, pranešantį, kokiu laiku ir pro kurias duris „išduodami kūdikiai“. Atrodo, tereikia tik laiku atvažiuoti ir pasiimti. Kaip gerai būtų! Atvažiuoji ir pasiimi. Iš karto pasiimčiau tris.

Agnė Žagrakalytė-Platelienė; Bernardinai.lt, 2004