Sveika, Žvaigžde marių Viešpaties dangaus karių

„Aš pažvelgiau į tėviškės laukus, dar rytmečio
tyloj paskendusius,
Kai  jie prieš saulę tekančią suklaupę meldės tyliai,
Ir šviesiame regėjime mačiau jaunosios rūbuose
Senolę skaisčią
Iš sodo vienumos pakylant“
(V. Mačernis III vizija)

Gegužė. Byrantys ant Dievo Motinos altorėlių raudoni tulpių žiedlapiai, šviežiu karklų medum pakvipęs bičių vaškas, varvantis ant žvakidės, kol maldininkų lūpos nenustoja šnabždėjusios „melski už mus“...
Su šiuo paslaptingu, iš protėvių laikų ataidinčiu litanijos skambėjimu prasidėjo ir baigsis Dievo Motinos mėnuo. O drauge ir visų Motinų mėnuo. Juk visų šių šventų žodžių – „mama“, „močiutė“, „senolė“ gražiausių savybių bendras vardiklis – Dievo Motina. Nes Motinos jausmai ir Švč. Mergelės, mylistos pilnosios, kaip mūsų protėviai sakydavo, meilė žemės vaikams – kažkas labai panašaus, lyg viena rūpestingumo gyslelė kas nors jas visas jungtų...
Todėl šalia „Jūrų Žvaigždės“, „Sandoros Skrynios“, „Karalienės išpažinėjų“ pridėčiau ir dar vieną - Mačerniškąjį pagyrimą,- geroji „senolė“. Nes visa, kas šviesiausia mūsų patirtyje, tinka ir Dievo Motinai. Išmintingai ir mylinčiai kaip senovės kaimų senolės, pas kurias vaistą, patarimą ar paguodą rasdavo kiekvienas... Dievo Motina ir yra mums tartum geroji senolė... Senovinėje giesmėje yra žodžiai „apgynėja priglaudėja kiekvieno žmogaus“... Apgynėja, pakelės koplytstulpiuose ir erdviose šventovėse lūkuriuojanti paklydusių, pavargusių, rūpesčiuose prapuolusių žemės vaikų. Dievo Motina, kurios Motiniškos meilės užtektų kiekvienam iš milijardų...
Motinos meilė - tai  žmonių giminės šedevras, aukštasis pojūtis. Amžinybė. Nes pagal K. Jaspersą, - „Amžinybė nėra už laiko. Amžini yra patys aukštieji akimirksniai, kuriuose žmogus yra pats“. Jei taip – tai Motinos auka ir yra amžinybė. Bethoveniškai didinga ir sava, šilta, jauki amžinojo „čia ir dabar“ būtis, įsipynusi į laiką.
Kaip senovinėje austoje lovatiesėj - šviesūs ir tamsūs siūlai persipynę sudaro gražiausius raštus, taip ir laikas suaudžiamas su amžinybe. Šis audimas ir yra meilė. Stipri kaip Motinos. Kaip Dievo ir žmonių Motinos...
Tad mums, tuštumos ir nuodėmės palytėtiems, belieka stiebtis pro praeinančius dalykus amžintųjų link, kuriuos mums parodo Marija - Aušros žvaigždė. Arba, kaip sako pravoslavai, „žvaigždė neateinančios saulės“...
Ir ne tik žavėtis, ne tik įsilieti į vienodai banguojantį litanijos skambėjimą, bet ir įžvelgti Viešpaties Motinos gyvenime pavyzdį sau... Tarnauti kaip Ji. Išpildyti iki galo kartą ištartus žodžius „štai aš Viešpaties tarnaitė“. O tai kainuos jokiose Evangelijose nesurašytų kasdienybės vargų ir kančių virtinę. Trisdešimt metų teks nematyti stebuklų, tačiau vis tiek tikėti, „laikyti visa širdyje“ ir tarnauti...
Taigi Marija - Bažnyčios Motina - tarnystės Motina. Ir kun. Česlovas Kavaliauskas, komentuodamas popiežių, sakė „servus servorum Dei, - Dievo tarnų tarnas,- su tokiu stilium ėjo tikroji Bažnyčia“. Tarnystės kelias,- tai į jokį aplinkkelį neišmainomas krikščionio kelias, kuriuo eiti mums padės Dievo ir mūsų Motina, Ta pati, apie kurią mūsų senoliai sveikindami giedodavo:
„Sveika, Žvaigžde marių Viešpaties Dangaus karių“...

Renata Vanagaitė SSC, Bernardinai.lt. 2006