Šv. Stanislovas Kostka mirė aštuoniolikmetis, jėzuitų naujokyne dar nė metų neišbuvęs. Kilęs iš lenkų didikų šeimos, gimė 1550 m. Rostkuvų (Rostkow) šeimos dvare Lenkijoje. Jo tėvas – Zakročymo (Zakroczym) kaštelionas ir karalystės senatorius. Nors Stanislovas augo kilmingoje šeimoje ir buvo rengiamas visuomeniniam gyvenimui, tėvai rūpestingai jį auklėjo kataliku: saugojo nuo prabangos ir netenkino jokių užgaidų.
1564 m., kai Stanislovui sukako 14 metų, tėvas jį su broliu Paulium išleido į neseniai Vienoje atidarytą jėzuitų kolegiją, anuomet labai mėgstamą diduomenės mokyklą. Septynis mėnesius abudu broliai gyveno prie kolegijos esančiuose namuose. Tačiau kai imperatorius Maksimilijonas II šiuos namus pasiėmė sau, abudu nuomininkai turėjo kraustytis kitur. Paulius, visados linkęs į prabangą, 1565 kovą išsinuomojo kambarius senatoriaus Kimberkerio (Kimberker) namuose, iš kur broliai lankė mokyklą.
Stanislovas mokėsi kalbų ir buvo Šv. Barboros sodalicijos narys. Būdamas rimtas ir ramaus būdo, jis vengė nereikalingų draugysčių su lankytojais, tenkinosi vien savo studijomis, kaip didiko sūnus rengėsi labai kukliai ir, kadangi daug laiko melsdavosi ir mąstydavo, Paulius pašaipiai jį pravardžiuodavo jėzuitu. Gyvendamas senatoriaus rūmuose ir daugiau nebepriklausydamas nuo jėzuitų priežiūros, Paulius, linkęs į puikavimąsi ir išdidumą, įgimtą savo brolio Stanislovo švelnumą ir nuolankumą vertino kaip savo pasaulietiškumo ir savosios karjeros kliūtį. Vyresnysis pradėjo jaunesniajam broliui neduoti ramybės. Negana to, kad Stanislovas būdavo skriaudžiamas ir erzinamas, Paulius pradėjo jį velėti, kumščiuoti ir žodžiais įžeidinėti. Šitaip jaunylis kentė brolio nedorą elgesį pusantrų metų, bet galų gale jis nusprendė dar ryžtingiau siekti dorybių ir kaip tik stoti į Draugiją.
1565 m. gruodžio viduryje Stanislovas rimtai susirgo kažkokia neaiškia liga ir buvo manoma, kad visiškai nepasveiks. Kadangi tykojo grėsmė gyvybei, ligonis pasiprašė, kad jam būtų atneštas Švč. Sakramentas, tik brolis Paulius atkalbinėjo jį nuo šio žingsnio, aiškindamas, jog nieko tokio grėsmingo čia nėra. Iš tikrųjų, kad nepašauktas kunigas, čia buvo visai dėl kita ko: senatorius Kimberkeras, kurio namuose jiedu abu gyveno, buvo užkietėjęs protestantas, todėl neleido, kad į jo namus įžengtų kunigas su Švenčiausiuoju. Supratęs, kad Paulius neketina kviesti kunigo ir trokšdamas priimti mūsų Viešpatį Šv. Komunijoje, Stanislovas meldžia šv. Barboros, draugijos globėjos, kad paprašytų Aukščiausiąjį, kad būtų leista jam prieš mirtį priimti Komuniją. Toji nuolanki malda buvo išklausyta nuostabiausiu būdu: šv. Barbora su dviem angelais pasirodžiusi kambaryje, atnešė sergančiam jaunuoliui komunikantą. Pasibaigus šiam paguodos apsilankymui, Stanislovui pasirodė su Kūdikėliu ant rankų Švč. M. Marija ir leido dieviškajam Vaikeliui pabūti Stanislovo rankose, paskui paragino jį stoti į Jėzaus Draugiją. Po šių nepaprastų malonių Stanislovas pasveiko ir vėlei galėjo mokytis kolegijoje.
Netrukus jaunuolis jau pas Vienos jėzuitų provincijolą prašosi priimamas į Draugiją, bet šisai, nors nesipriešintų kandidato norui, sakosi visų pirma turįs pasikalbėti su tėvais. Tačiau Stanislovas juk gerai žino, kad tėvai niekados neduos leidimo būti jėzuitu. Mėgina kreiptis į kitą jėzuitą, kuris pataria iš Augsburgo parsivežti Vokietijos provincijolo t. Petro Kanizijaus (Canisius) leidimą. Niekas negali pakeisti Stanislovo sprendimo. 1567 rugpjūčio 10 išsileidęs iš Vienos ir atsidūręs už miesto, apsitaiso apšepusiais maldininko apdarais ir patraukia į Augsburgą. Įsiutęs, kad šitaip sėkmingai pasisekė ištrūkti, Paulius leidžiasi iš paskos. Nors jis jaunylį brolį pasivijo, bet apsirengusio keliauninko drabužiais nepažinęs, jį pralenkia, manydamas, jog Stanislovas pasuko kitu keliu.
450 mylių pėsčiomis sukoręs, Stanislovas pasiekia Augsburgą ir čia sužino, jog t. Kanizijus išvykęs į Dilingeną (Dillingen), esantį dar už vienos dienos kelio. Kai ryžtingasis Stanislovas vis viena susiranda provincijolą, suklupęs ant kelių, paduoda jam Vienos jėzuitų parašytą rekomendacinį laišką. Stanislovas atveria visą širdį Petrui Kanizijui, kuris, iškart pajutęs jo nuoširdumą, sutinka priimti jį Jėzaus Draugijon. Kadangi Stanislovas juto, jog nuo čia visai netoli Lenkija, tai politinė jo tėvo įtaka nesunkiai gali pasiekti ir Vokietiją, užtat t. Kanizijus sumanė jaunuolį, lydimą dviejų bendrakeleivių, netrukus išleisti į Romą. Tačiau, kolei ateis išvykimo diena, tepatarnauja jis prie Šv. Jeronimo akademijos Dilingene stalo ir čionai studijuojantiems kilmingų tėvų vaikams. Rugsėjo pabaigoje su dviem palydovais Stanislovas iškeliauja ilgon kelionėn per rūsčiąsias Alpes į Romą, kurią trijulė pasiekia spalio 25 d.
Trims apiplyšusiems pakeleivingiems jėzuitams pasiekus jėzuitų Generolo t. Pranciškaus Bordžijos (Borgia) namus, Stanislovas įteikia jam t. Kanizijaus laišką, kuriame parašyta: "Jis – iš lenkų diduomenės, vardu Stanislovas. Tai puikus išsilavinęs jaunuolis... Jau anksčiau prieš savo atvykimą jis troško įgyvendinti savo karštą svajonę, bet dar nebuvo jam leista įstoti į Jėzaus Draugiją... Jam buvo labai svarbu, kad būtų pasiųstas Romon todėl, kad nebūtų kliudymų iš namų. Jis taip pat pasigviešęs kuo spėriau žengti šventumo keliu... Linkime jam kuo geriausios kloties". Tris mėnesius naujokas pabūna Jėzaus (Ges?) namuose, paskui už mėnesio 1568 – Romos kolegijoje, o likusį laiką praleidžia Šv. Andriaus naujokyne. Stanislovo naujokynas tetruko dešimt mėnesių, bet ir per juos malda praskaidrėjo ir jo susivienijimas su Dievu sustiprėjo.
1568 rugpjūčio pradžioje Stanislovas pajuto, jog šio mėnesio 15 dieną mirs. Rugpjūčio 10 sugriebė karštis, bet nieko rimta neatrodė. Kai rugpjūčio 14 slaugiusiam jį broliukui pasisakė, jog jis kitą dieną mirsiąs, šisai jo žodžius praleido pro ausis – liga visai neatrodė mirtina. Tačiau tos dienos popietę jam staiga iš tikrųjų smarkiai pablogėjo ir, regis, nustojo visų jėgų. Broliukas pasirūpino, kad jam būtų atneštas Viatikas ir, susirinkus kitiems naujokams, paskutinįsyk priėmė Švenčiausiąjį. Gavęs Ligonio sakramentus, prieš miegą su bičiuliais linksmai paplepėjo. Visiems išsiskirsčius, Stanislovas pasimeldė ir vis kartojo psalmės žodžius: "Mano siela, o Dieve, tavęs pasiilgus!" Ligonis pasiprašė, kad būtų paguldytas ant grindų, kur išbuvo lig pat ryto. Apie 3 val. jis liovėsi melstis ir švytinčiu iš didžiulio džiaugsmo veidu žvalgėsi į kunigus, susirinkusius į jo kambarį ir rodančius į besiartinančią Dangaus Karalienę su angelų ir šventųjų kariuomene paimti jo į dangų. Šitaip aštuoniolikmetis Stanislovas klusniai ir maloningai atidavė savo skaisčią sielą Dievui. Tai kaip tik buvo 1568 rugpjūčio 15 d. – Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų – Žolinės – šventė.
Stanislovas palaidotas dešinėje jėzuitų bažnyčios pusėje, bet jo palaikai nūnai ilsisi po altoriumi naujos Šv. Andriaus del Kvirinale (Sant' Andrea del Quirinale) bažnyčios Romoje.