ŠVENTIEJI APAŠTALAI PILYPAS IR JOKŪBAS

Tai du galilėjiečiai, kurie atrado „tą, apie kurį buvo rašęs Mozė ir Pranašai“. Tokiais žodžiais Pilypas paskatina nueiti pas Jėzų nepatiklų Natanaelį (Baltramiejų), taip skeptiškai žiūrintį į Nazareto gyventojus.
Pilypas vos kartą cituojamas Morkaus, Mato ir Luko evangelijose. Jonas pirmą kartą jį pristato skaičiuojantį, kiek galėtų kainuoti pamaitinti minią, kuri sekė Jėzų (6,57). Vėliau, kai atlydi pas Jėzų, po iškilmingo įžengimo į Jeruzalę, keletą „graikų“, atkeliavusių į miestą Velykų šventėms: beveik neabejotina, kad pastarieji buvo pagonių kilmės žydų „prozelitai“ (12,21 ir ss.).
Paskutinės vakarienės metu Pilypas yra vienas iš tų, kurie nerimastingai klausinėja Jėzų. Sako Jam: „Parodyk mums Tėvą ir bus gana“, už ką susilaukia melancholiškos replikos: „Jau tiek laiko esu jumis, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti?". Paskui jis ir visi sulaukia pilno paaiškinimo: „Kas mane matė, yra matęs ir Tėvą“.
Po Jėzaus įžengimo į Dangų, Pilypą randame su kitais apaštalais ir pirmaisiais tikinčiaisiais, kai į Dvylikos būrį vietoj išdaviko Judo yra paskiriamas Motiejus (Apd 1 sk.) Po to nieko apie jį daugiau nežinoma.

 Bernardinai.lt, 2008