MANO SIELA ŠLOVINA VIEŠPATĮ

/.../ Marija buvo paprašyta sutikti tapti Mesijo motina – Mesijo, kurio taip laukė Izraelis. Jai duodama malonė priimti ir išnešioti Jį įsčiose, ko pagal pranašo Izaijo paskelbtą Dievo pažadą troško kiekviena jauna izraelietė. Marija priima ši kvietimą ir ką daro? Viską palikusi skubiai iškeliauja padėti Elzbietai, senatvėje stebuklingai laukiančiai kūdikio, tuo rodydama mums paprasto tarnavimo artimui, o kartu ir Viešpačiui, pavyzdį.
Marija yra malonės pilnoji, nes iš savęs pačios nieko neturi – ją visą pripildė Šventoji Dvasia. Jai vos pasveikinus Elzbietą, ir ši pasidaro kupina Šventosios Dvasios ir todėl atpažįsta esminį dalyką: prieš ją stovinti jauna mergina yra labiausiai palaiminta iš visų moterų, nes ji  besąlygiškai priėmė Viešpatį. Ir Elzbieta, klausdama „Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ (plg. Lk 1, 43), kalba ne apie garbę, kurią galime suprasti pernelyg žmogiškai, bet apie Dievo malonę. Ta malonė yra tokia tikra, kad net kūdikis jos įsčiose šokteli iš džiaugsmo: dar negimęs jau yra pripildytas Šventosios Dvasios, kuri jį ves per gyvenimą, kad jis taptų Mesijo pranašu.
Marija visiškai atvira Dievo malonei, nes, nepaisant visos žmogiškosios nežinios, ji įtiki, jog „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Pr 18, 14; Lk 1, 37), įtiki, jog išsipildo viskas kas Dievo yra pažadėta – atėjus laikui išsipildo tokiu mastu, jog tai viršija mūsų supratimą ir lūkesčius. Toks Marijos atvirumas Dievo veikimui prasiveržia džiaugsmo giesme: „Mano siela šlovina Viešpatį...“
Šis Marijos Magnificat yra pranašiška giesmė apie Dievo veikimą. Giesmė, kuri per ją ir mums duota, kad su pasitikėjimu vis giedotume, ypač tada, kai pritrūkstame pasitikėjimo Dievu... Marija yra ne tik Dievo Gimdytoja ir mūsų Motina, bet ir pirmoji Naujojo testamento pranašė. Po to evangelistas Lukas pasakoja dar apie du – Zachariją ir senelį Simeoną, kurių giesmės taip pat yra Dievo meilės ir galybės pranašavimas, o su mūsų Atpirkimu ir patvirtinimas. Jas kaip ir Marijos Magnificat katalikai kasdien gieda Valandų liturgijoje.
Kaip šiedu tokiais tampa, ypač Zacharijas, kuris pradžioje nepatikėjo Viešpaties Angelo jam perduota žinia, nors buvo kunigas ir būtent tos malonės prašė? Pamačius Dievo veikimą, Zacharijo širdis atsivėrė, liežuvis atsirišo ir, kaip evangelistas Lukas rašo: „Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti: ‚Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“. (Lk 1, 78-79). O kaip Simeonas atneštame mažame vaikelyje atpažįsta „šviesą pagonims apšviesti ir Izraelio tautos garbę“ (Lk 2, 32) ? Lukas rašo: „Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją. Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą.” (Lk 2, 25b-27a)
Ką mums visa tai sako? Mes pažįstame Dievą, atpažįstam Jo veikimą tik Šventosios Dvasios dėka, kuri yra Kristaus atsiųsta iš Tėvo ir visad mums duodama, jei mes Jai atsiveriame ir leidžiamės mus keisti.
Šiandien minima Mergelės Marijos Aplankymo šventė galėtų būti ir krikščioniškojo feminizmo simboliu: Šv. Dvasios malonėje susitinka dvi moterys, kurių viena savo įsčiose neša pasaulio Gelbėtoją , o kitą  Jo Pranašą – vaisingos, nes pasitiki Dievo meile ir galybe.

Eglė Laumenskaitė, „Mažoji studija“, Bernardinai.lt, 2007