Šventieji Petras ir Paulius - kelrodžiai pas Kristų

/.../ Verta priminti, kad šie ankstyvosios krikščionių bendruomenių kūrėjai ir jų vadovai – Petras ir Paulius kiekvienas turėjo du skirtingus gyvenimo periodus, kuriuos savaip simbolizuoja jų skirtingi vardai.
Kol Petras žvejojo žuvis, tol jam labiau tiko Simono vardas, negu Petras. Tačiau kai jis tapo Kristaus mokiniu ir pirmasis iš apaštalų viešai Jėzų išpažino gyvojo Dievo Sūnumi (plg. Mt 16, 16), tada jį Kristus pagerbė tardamas: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18).
Panašiai nutiko ir su Sauliumi. Kol jis tebealsavo grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius (plg. Apd 9, 1), tol tebuvo Saulius, kuris nuožmiai persekiojo pirmuosius krikščionis. Tačiau kai sykį jį iš dangaus apakino šviesa ir dieviška jėga pargriovė ant žemės, idant jo tamsybių neregimoji karūna subyrėtų į šipulius, nuo tada jis tapo Pauliumi (plg. Apd 13, 9), kuris dėl Jėzaus ir Jo Evangelijos pasiryžo visko netekti, kad paskui amžinybėje atrastų Tą, kuriam viskas priklauso.
Tiesa, ypač Petrui kai kas gali prikišti, kad jis, būdamas Kristaus mokinys ir net pavadintas „Uola“, deja, greitu laiku po šio įvertinimo, kai Viešpats pradėjo savo mokiniams aiškinti, jog Jis turėsiąs kentėti, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti iš numirusių, neiškentė ir pradėjo Jam kalbėti, jog jokiu būdu taip Mokytojui neturi įvykti (plg. Mt 16, 21-22). Kristus jam griežtai atsakė: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“ (Mt 16, 23).
Iš šių eilučių aiškėja, kad vien tik priklausymas Kristaus apaštalų bendrijai jos narių automatiškai dar nepadaro dvasiniais žmonėmis, kurie būtų pajėgūs visus dalykus vertinti krikščionišku požiūriu. Jie dar gali būti kažkiek jusliniai žmonės, tik palengva priimantys tai, „kas ateina iš Dievo Dvasios“ (1 Kor 2, 14).
Tačiau kai Sekminių dieną ant apaštalų nužengė Šventoji Dvasia, tuomet jų vidinis gyvenimas esmingai pakito, ir jie gavo dieviškų malonių mąstyti kaip jų Mokytojas mąsto ir skelbti Evangeliją bei ja gyventi taip, kaip Jis tai darė. Jeruzalės seniūnai ir Rašto aiškintojai labai stebėjosi, kad bemoksliai apaštalai Petras ir Jonas drąsiai ir išmintingai skelbė Kristų Nazarietį (plg. Apd 4, 13). Akivaizdu, kad apaštalai gyveno tikėjimu, ir todėl Dievo Dvasia juos skatino evangelizuoti žmones (plg. 2 Kor 4, 13). /.../

kun. Vytenis Vaškelis, „XXI amžius“,  2003