JONINĖS? Kupolės? rASOS?

 

Masinėse informavimo priemonėse artėjant kokiai nors kalendorinei šventei nestinga dėmesio atskiriems jos elementams: papročiams, tradicijoms, su švente susijusių dievybių ar mitinių būtybių pavadinimų ir funkcijų analizei. Tradiciškai bandoma atskirti ikikrikščioniškąjį ir krikščioniškąjį sluoksnius, etimologizuoti šventės pavadinimą (dažniausiai ieškoma archajiškesnio, besisiejančio su ikikrikščioniškąja tradicija) ir t. t. Ne išimtis ir vasaros saulėgrįžos šventė, kurios pavadinimas ne tik populiariojoje žiniasklaidoje, bet ir recenzuojamuose mokslo žurnaluose bei studijose, monografijose, enciklopedijose labai įvairuoja – Joninės, Kupolės, Rasos šventė.
Diskusija, kaip iš tikrųjų reikėtų vadinti vasaros saulėgrįžos šventę, nėra nauja. Ji tęsiasi nuo 1958 m., kai Ambraziejus Jonynas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ paskelbė straipsnį „Joninės ar Kupolinės?“ Vieni linkę siūlyti Joninių pavadinimą (A. Jonynas), kiti labiau pritaria Kupolės šventei (S. Skrodenis), treti senesniais (ikikrikščioniškais) laiko tik Kupolės ir Rasos pavadinimus (A. Patackas), atspindinčius atitinkamai profaniškąjį ir sakralųjį šventės lygmenis ir t. t.
Iki pat šių dienų išlikęs šventės pavadinimo neapibrėžtumas suponuoja ir straipsnio tikslą – remiantis kalbine, tautosakine, etnografine medžiaga ir kalbininkų, etnologų, mitologų darbais, aptarti visų senuosiuose baltų rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotų pavadinimų kilmę ir semantiką. Trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos šventei įvardyti įvairiuose latvių, lietuvių ir prūsų šaltiniuose randame tokius pavadinimus – Jāņi, Joninės, Kekiris, Kreszė, Kupolė, Līgo svētki, Rasos.

Kekiris. Pirmasis Kekirio (Kekyrio) šventės pavadinimą 1835 m. pamini T. Narbutas teigdamas, kad taip šventę vadinę prūsai ir kad šios šventės papročiai tokie pat kaip ir slavų Kupalos šventės. 1842 m. Ignacas Johanas Hanušas (Hanusch), remdamasis jau minėto T. Narbuto darbais, rašo, kad vidurvasarį kreipiamasi į derlingumo dievus ir prašoma geresnio derliaus, "[...] jeigu javų pasėliai saulei aukštai pakilus atrodydavo išdžiūvę. Prūsai šią šventę vadino Kekyris, o lietuviai – Rassa". Nežinia kuo remdamasis A. H. Kirkoras Kekirio šventę jau priskiria lietuviams. Rašydamas apie baltarusių tautosaką ir papročius tą pačią informaciją pakartojo ir P. Besonovas teigdamas, jog "lietuviai tą šventę iki šiol vadina Kekiris".
Kekirį
galėtume sieti su prūsų kekers (pr. dial. kekirs), kurį V. Mažiulis linkęs kildinti iš vokiečių keker "žirnis". Lietuvių kalbos žodyne kekiris neužfiksuotas, o kekeras žinomas tik kaip muzikinis terminas – keleto muzikalių vingių sukergimas vienan kekeran. Semantiškai kekerui artima lietuvių kekė – ant vieno stiebo, šakelės krūvoje augantys riešutai, uogos, žiedai ir pan.
Pavadinimas Kekiris, nors paminėtas vėlokai (tik XIX a.) ir ne visai patikimuose šaltiniuose, vis dėlto (sprendžiant iš giminingos leksikos) prūsams galėjo būti žinomas. Tuo tarpu A. H. Kirkoro ir P. Besonovo informaciją, jog tokiu pavadinimu šventė buvo žinoma ir lietuviams, reikėtų laikyti nepatikima.

Kresze (keyse, krysze). Pirmą kartą Kresze paminėta 1426(?) m. Sembos vyskupo Michaelio Jungės įsake "Nuostatai, kurių prūsai turi laikytis ir pagal kuriuos nusikaltę tikėjimui turi būti baudžiami". Jame sakoma, kad "ateityje miškuose bei giriose niekam nevalia daryti kokių nors susirinkimų ir apeigų, neatitinkančių Šv. Motinos Bažnyčios nuostatų, o savo krescės (Kresze) tegu daugiau nebešventina (o gal nebešvenčia? – R. B.); bausmė už tai – smarkus išplakimas ir uždraudimas laidoti su bažnyčia". Remdamasis šia menka informacija ir tokiais pat menkais vėlesniais šaltiniais V. Toporovas Kresze sieja su prūsų vasaros saulėgrįžos švente. Iš dalies V. Toporovo hipotezę, kaip jau yra pažymėjęs A. Patackas, paremia lietuviška medžiaga. Antai lietuvių krėšėti reiškia būti vešliam, puikiam, klestėti ("Lygus žiedeliui yra, kursai, kad nubyra, jau kaip pirm to krėšėjo"); krešėti – tirštėti, tirštėjant džiūti, kietėti. Minėtam žodžiui giminingi ir kiti tos pačios šaknies dariniai: krešė – kartenė, kresa (Cardamine), krešė miškinė, krešė vanduolė; krėšuoti – žydėti (apie rugius); kryšėti – "Obelėlės žiedeliai kryšėjo" ir pan.
Kupolė.
Kupolė (коупалъ) pirmą kartą paminėta 1262 m. Ipatijaus metraštyje. M. Strijkovskis (1582 m.) moterų ir merginų sueigas nuo Atvelykio iki pat Šv. Jono Krikštytojo dienos, skirtas Ledos ir Ledonos garbei, vadina Kupala (Купала). Minėtuose šaltiniuose užfiksuota slaviška lytis Kupala gimininga rytinių slavų Kupalai (Źóļąėą), pagrindiniam vasaros saulėgrįžos šventės personažui – vyro ar moters pavidalo vasaros pamėklei, kurią baltarusiai dar vadino ir Maroi (Марой). Yra manančių, kad tiek apeigos, tiek pamėklės pavadinimas kilę iš veiksmažodžių maudyti (купать), virti (кипеть), o tai rodo šios šventės ryšį su ugnimi (dangiška ir žemiška) bei vandeniu. Tačiau tautosakinė, etnografinė, kalbinė medžiaga leidžia manyti ir kitaip. Jau J. Balys yra atkreipęs dėmesį į Pinsko (dabar Baltarusija) balų gyventojų dainą ("O Kupalo, o Kupalo! Kur tu žiemą žiemojai, kur tu praleidi dabar vasarą, – žolėse kvepiančiose ar po gėle? – Žiemojau pūkynuose, vasarą žaidžiau žolynuose"), kuri rodo aiškų Kupalo santykį su augmenija, tarsi jis būtų pati augimo (vegetacijos) dievystė. Beje, panaši daina žinoma ir latviams. Tik kreipiamasi ne į Kupalo, o į Jumį – latvių vaisingumo ir derlingumo dievybę, semantiškai gana artimą Kupolei: "Kur, Jumiti, tu guleji / Šo garo vasariņu? / – Tīrumiņa vidiņā / Zem peleka akmentiņa".
Lietuviški raštai (1573 m. Volfenbiutelio postilė, P. Ruigio, K. G. Milkaus žodynai, M. Valančiaus, M. Katkaus raštai, J. Balio užrašyti tikėjimai ir kt.) dar labiau patvirtina Kupolės ryšį su augmenija (kupoliai, kupoliauti, kupolioti), jos aukščiausia branda – kupėjimu (kupėti, kupoti). Matyt, galima sutikti su D. Vaitkevičiene, teigiančia, jog "senosios lietuvių saulėgrįžos šventės kupolio vaizdinys yra sinkretinis: kupoliu (kupole) vadinamas ir žolynas, kuriame įsikūnija šventės dievybė, ir apeiginis stulpas, kuris šventės metu puošiamas žolynais, ir pagaliau pati šventė". Tam antrintų ir naujausia V. Vaitkevičiaus studija "Alkai", kurioje priskaičiuojama net aštuoniolika Kupokalnių, Kupkalnių, Kupolio, Kupos kalnų (daugiausia Rytų Lietuvoje), ant kurių buvo švenčiama vasaros saulėgrįžos šventė. Galime numanyti, jog šitaip (bent jau Rytų Lietuvoje) galėjo būti vadinama ir pati šventė.

Taigi visi trys minėti vasaros saulėgrįžos šventės pavadinimai – Kekiris, Krešė ir Kupolė – semantiškai artimi ir nurodo augalijos, augmenijos (labai svarbios žemdirbiškam pasaulėvaizdžiui) žydėjimą, klestėjimą, brandą. Išeitų, kad Kupolės kildinimas iš slavų maudytis (купаться) ir pats maudymasis, o dar labiau to maudymosi siejimas su Kristaus krikštu, Jono Krikštytojo kultu laikytinas antriniu. Painiava bus atsiradusi dėl dviejų religijų papročių ir apeigų panašumo – ikikrikščioniškos tradicijos maudymosi (prausimosi, laistymosi) per įvairias kalendorines šventes ir krikščioniško krikšto. Tokių pavyzdžių, kai vanduo naudojamas ir vienos, ir kitos religijos ritualuose, galime rasti begalę. Antai H. Latvio "Senojoje Livonijos kronikoje" (apie 1187–1259 m.) aprašyti krikščionybės atsisakantys lyviai, kurie apsilieja Dauguvos upės vandeniu sakydami: "Čia mes krikšto vandenį ir pačią krikščionybę nuplauname upės vandeniu ir, nusimetę nuo savęs priimtą tikėjimą, siunčiame jį su grįžtančiais saksais atgal".

Rasos. Tai bene problemiškiausias ir daugiausiai diskusijų sukėlęs šventės pavadinimas. Pirmą kartą paminėtas 1835 m. T. Narbuto "Lietuvių tautos istorijoje". Joje rašoma, kad "Lietuvoje nuo gegužės 25-osios lig birželio 25-osios būdavusios Lados dienos. Jai buvo aukojami balti gaidžiai, keliami pokyliai, šokama pievose, merginos dainuodavo dainas, kuriose vis pasikartodavo žodžiai: "Lado, Lado, Lado, didi mūsų deive". Paskutinę dieną būdavo Rasos šventė. Lietuvos kaimuose dar yra išlikusių Rasos šventės dainų, kuriose minima Lada, taip pat auksinė Lada, auksinė ponia". Pažiūromis ir darbais T. Narbutas lygintinas su kitais romantiškai nusiteikusiais lietuvių mitologijos tyrinėtojais (S. Daukantu, J. I. Kraševskiu, A. L. Jucevičiumi), todėl jo pateikta informacija ne visada galima pasitikėti. Antai iki jo niekam nežinomus dievus ir deives (Mildą, Nijolę, Verpėją ir kt.) į lietuvių mitologiją T. Narbutas sakosi įtraukęs remdamasis tik jam vienam žinomais rankraščiais, kurių vėlesniems tyrinėtojams nepavyko rasti. Peršasi mintis, kad panašiai T. Narbuto tekste atsirado ir Rasa. Juo labiau kad visiškai panašus tekstas apie Ladai skirtą šventę (tik be Rasos pavadinimo!) žinomas iš kur kas senesnių laikų. Ši šventė pirmą kartą aprašyta Kromerio kronikos (1555 m.), kuri buvo saugoma Rygos viešojoje bibliotekoje, intarpe. Ten sakoma: "Ir mūsų laikais lietuviai, lygiai kaip latviai bei kuršiai, garbina Ledą, arba Liadą, apie Šv. Joną. Tada, pagal seną prietaringą paprotį, jie kaišo gėlėmis ir medžių šakomis visus šaltinius ir rankioja visokias žoleles, kurios turinčios gydyti nuo įvairių ligų". Ten pat sakoma, kad kaimiečiai rusai ir lietuviai, šokdami ratelius ir plodami rankomis, kartoja Ladono vardą. Kromeris Ladono vardą yra linkęs sieti su slavų Ladu, Ladonu, kurį gretina su romėnų Marsu ar Plutonu. Cituotiems tekstams artimą informaciją randame ir M. Strijkovskio kronikoje (1582 m.). Teigiama, kad "tuoj po Atvelykio ir ligi pat Šv. Jono Krikštytojo moterys ir merginos renkasi būriais pašokti ir ten, susiėmusios už rankų, "lado, lado" ir "lado mano!" kartoja, gieda prisimindamos Ledą (Ledy), arba Ladoną (Ladony), Kastoro ir Polukso motiną, nors prasti žmonės ir nežino, iš kur tas paprotys radosi". Sueigas, skirtas tų dievų garbei, M. Strijkovskio teigimu, vadino kupala (kupała). Tarp kitų lietuvių, žemaičių, sembų, latvių ir prūsų dievų toje pačioje kronikoje minimas ir Didis Ladas (Dzidzis Lado) – didysis dievas, "kuriam užmušinėdavo baltutėlius romytus gaidžius, jo švenčių apeigos vykdavo nuo gegužės 25 iki birželio 25 dienos; būdavo atliekamos karčemose, o merginos ir moterys pievose ir gatvėse, susiėmusios už rankų, šokdavo ratelius, giedodamos gailiu balsu ir kartodamos: "Lado, lado, lado, Didis musu Dewie!", tai yra: "Lado, lado, lado, didis mūsų dieve!" Taip ir dabar dar tebedaro Lietuvoje, Žemaičiuose, Livonijoje ir Rusioje".
Vėliau Rasos pavadinimą randame A. L. Jucevičiaus "Lietuvoje" (1846 m.): "Vilniuje švento Jono vaikštynės yra plačiai žinomos pavadinimu eiti į Rasas, kur žaidžiama iki saulės tekėjimo", o išnašoje (tarsi žinodamas, kad bus neaiškumų) jis dar patikslina: "Rasos Vilniuje yra giraitė už Misionierių parapijos kapinių".
Tą pačią informaciją (matyt, remdamasis minėtais darbais) 1857 m. pakartoja ir A. Kirkoras: "Vilniuje yra ypatinga aptverta vieta, vadinama Rasa, nuo kurios ir kapinės gavo Rasos vardą. Ten švenčiama šv. Jono išvakarėse, birželio 23 d. Tuo tarpu pati šventė Lietuvoje buvusi vadinama Kekiris". Taip pat P. Besonovas: "Jų šventė apsupta nuostabiu mitu apie Rasą (Šīńńå), Krūminę, Nijolę, Poklių ir jo Pragarą. Tos apeigos vykstančios Rasose". Kitaip tariant, minėti šaltiniai liudija, kad Rasos yra ne pačios šventės, o tik vietovės (kalno) pavadinimas, niekaip neįrodantis, kaip teigia A. Patackas, jog dabartinių Rasos kapinių pavadinimas galėjo kilti iš tokio pat šventės pavadinimo.
Apie vasaros saulėgrįžos šventę vėliau rašiusieji autoriai, remdamiesi, matyt, tik jau aptartų šaltinių informacija, tik retkarčiais pakartodavo Rasos vardą.
XX a. pabaigoje visus pranoko P. Dundulienė, teigdama (daugiausia remdamasi dainų ar sutartinių refrenais rasito, rasite, kupalia, kukali ir pan.), kad "per Jonines garbinama lietuvių deivė Rasytė greičiausiai buvo Kaupolės duktė" ir kad "iš mitologinės tautosakos galima spręsti, kad Kaupolė turėjo ne tik dukterį Rasytę, bet ir vyrą Kaupolį". Kitaip tariant, sukuriama visa "dieviška šeima". Tuo pat metu Rasos (kaip ikikrikščioniškojo šventės pavadinimo) įteisinimu rūpinosi ir A. Patackas, teigdamas, kad Rasa, vasarovidžio šventė, tarp trijų esminių lietuvių švenčių (dar Ilgės ir Užgavėnės) užima centrinę vietą, o "jos leitmotyvas yra prasidėjimas, naujos gyvybės pradžia – gamtos ir žmogaus požiūriu, o kosmogoniniu požiūriu Rasa yra tvėrimo, pasaulio sukūrimo šventė". Siekiant sugrąžinti, kaip mano A. Patackas, senąjį šventės pavadinimą, svariausi argumentai yra šie: 1) pirmą kartą Rasą paminėjo "grafas Kyburgas kelionės į Lietuvą 1398 m. aprašyme" ir ši informacija sutampa su T. Narbuto ir A. L. Jucevičiaus duomenimis; 2) A. L. Jucevičiaus raštuose esanti pastaba – "Rasos Vilniuje yra giraitė už Misionierių parapijos kapinių" – įrodo, "kad Rasos giraitės (dabar Rasų kapinės) pavadinimas galėjęs kilti iš šventės pavadinimo"; 3) Rasos pavadinimas "yra užfiksuotas tautosakoje".
Pirmasis argumentas, kad ir kaip būtų gaila, atkrenta dėl jau minėto T. Narbuto veikalų ir mistinio rankraščio apie grafą Kyburgą nepatikimumo.
Antrąjį argumentą reikėtų kiek patikslinti. Iš tikrųjų Rasos giraitės (dabar Rasų kapinės) pavadinimas t e į r o d o, kad jis kilo iš bendrinio žodžio rasa. Suprantama, mitinės ir praktinės rasos reikšmės žemdirbio gyvenime negalima neįvertinti, tačiau rasa (kaip vandens ekvivalentas) svarbi ne tik per vasaros saulėgrįžos šventę, bet ir daugelyje kitų žemdirbiškojo kalendoriaus švenčių, liaudies medicinoje, įvairiuose tikėjimuose ir burtuose. Juk sakoma: "Varysim ant rasų – Jurgio (pirmoji) rasa vaistai dėl gyvulių; linus reikia sėti, kada ant dilgėlių didelė rasa, tai bus geri linai; karpas gydyti, saulei netekėjus, rasa nuo lango; dedervinę reik tepti su lango rasomis; jei nėščia moteriškė nusigando šviesaus veido ir plauko žmogaus, reikia per tris rytmečius, saulei dar netekėjus, rinkti nuo žolių rasą ir plauti jąja savo įsčias; jeigu geras rasojimas būna, tai paskui rugiai brandūs; kai rugiai rasoja (viena žodžio rasoti reikšmių – "žydėti, plaukti"), tada grybai auga. Identiški arba panašūs papročiai bei tikėjimai žinomi ir latviams: ja acis sāsāp, tad jāmazgā rīta rasā, jo tad veselas paliek (jeigu akis skauda, reikia prausti ryto rasa, tuomet vėl bus sveikos); vājas acis jāsmērē ar rasu, kura atrodas uz ratrētem (silpnas akis reikia tepti su rasa, kuri būna ant saulašarių);par cik nedēļām ļām priekš Jurģiem rasa uz rudziem, par tik nedēļām priekš Jēkabiem rudzi pļaujami (prieš kiek savaičių iki Jurginių ant rugių rasa pasirodo, prieš tiek savaičių iki Jokūbo pjaunami rugiai); ja priekš Jurģiem zālē ir rasa, tad jau priekš Jēkabdienas rudzi gatavi (jei prieš Jurgį žolė ir rasa, tai Jokūbo dieną rugiai nunoksta); rīta rasā vajaga mazgāties, tad cilvēks paliek smuks" (ryto rasa reikia praustis, tada žmogus tampa gražus); tas, kas grib būt dzidrs kā rasa, tam jādzer rasa no rasas zālītes (kas nori būti švarus, skaistus, tas turi gerti rasą nuo žolės); saulainā rītā jānogulstas rasotā zālē un jāskatās, kura rasas pilīte spīd kā zelts, tad tā jāpaņem, jo viņa der par zālēm pret visām slimībām (saulėtą rytą reikia atsigulti rasotoje žolėje ir žiūrėti, kuris lašelis spindi kaip auksas, ir tuomet jį paimti, nes jis yra vaistas nuo visų ligų). Visais minėtais atvejais rasa gali būti prilyginama tomis pačiomis savybėmis pasižyminčiam į rytus tekančių šaltinių, upių ir t. t. vandeniui, kuris veiksmingas ištisus metus, arba vandenims, kurių gyvybinės (maginės) savybės išryškėja tik per tam tikras žemdirbiškojo kalendoriaus šventes (Kūčias, Užgavėnes, Velykas, Jonines ir kt.). O kur dar laistymasis vandeniu pradedant ar baigiant įvairius žemės ūkio darbus, vandens simbolika gimtuvių, krikštynų, vestuvių, laidotuvių apeigose, gyvasis ir gyvybės vanduo pasakose, vandens įvaizdžio prasmės dainuojamojoje tautosakoje ir t. t. Visa suminėta papročių, tikėjimų, tautosakinė medžiaga, viena kitą papildydama, suponuoja universaliąją vandens magijos paskirtį tradicinėje lietuvių kultūroje – laiduoti vaisingumą (augalų, gyvulių, šeimos ir t. t.).
Dar lieka Rasos paminėjimas tautosakoje, nulemiantis, anot jau minėto A. Patacko, "Rasos šventės pavadinimo bylą". Dainos (iš viso tik dvi), kuriose randame Rasų šventės pavadinimą, pirmą kartą užrašytos ir išspausdintos 1880 m. A. Juškos "Lietuviškų dainų" pirmajame tome. Gaila, kad abu šie tekstai neturi jokių metrikų. Mat platesnę ir išsamesnę dainų metriką (dainininko pavardę, amžių, socialinę padėtį, gyvenamąją ir kilimo vietą) A. Juška pradėjo žymėti ne dainų rinkimo pradžioje, o kiek vėliau (apie 1862–1863 m.) užrašinėdamas dainas Vilkijos ir Veliuonos apylinkėse. Tačiau ir be metrikų nesunku pastebėti, kad savo stilistika, semantika, leksika minėtos dainos ryškiai skiriasi nuo liaudies dainų. Štai pirmasis tekstas (vaizdumo dėlei pateiksime didesnę dainos dalį):

Šalta žiema šalin eina,
Jau pavasaris ateina,
Skubinas vanduo nuo kalno,
Jam būti čionai nevalna.

Pavasaris kai atėjo,
Tvoras tverti jau reikėjo,
Reikia tvoras užtvarstyti,
Kad iškados nedarytų.

Kai jau vanduo nusekėjo,
Laukus arti jau reikėjo,
Reikia tvoras užtvarstyti,
Kad iškados nedarytų.

Rasos šventė kai atėjo,
Šieną pjauti jau reikėjo;
Tai ūktveris žagrę darė,
Jojo šeima šieną valė. (JLD 210)

Matyt, iš A. Juškos dainų rinkinio šis tekstas paplito po įvairius Lietuvos regionus, nes Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių liaudies dainų kataloge susisteminta kelios dešimtys XIX a. pab. – XX a. pr. užrašytų šios dainos variantų. Maždaug pusė jų apdainuoja Rasos šventę, kita pusė – Šventą Joną.
Kitas tekstas kiek artimesnis liaudies dainų stilistikai, tačiau posmo su Rasa /.../ autentiškumas vis dėlto kelia abejonių:

Ant šventės Rasos,
Ant jomarkėlio,
Mainyčiau ant čigono. (JLD 175)

Akivaizdu, kad inversija "ant šventės Rasos" kur kas artimesnė literatūrinei tradicijai nei liaudies dainoms. Tai, regis, patvirtina ir kitas to paties A. Juškos "Svotbinėse dainose" (JSD 872) išspausdintas šios dainos variantas, kuriame fragmento su "švente Rasos" apskritai nėra.
Pažymėtina, kad A. Juška (kitaip nei daugelis to meto ir vėlesnių tautosakos rinkėjų bei skelbėjų) išsiskyrė ypatingu kruopštumu ir sąžiningumu, dainas užrašinėdamas taip, kaip liaudis (pateikėjai) jas dainavo. Tų pačių nuostatų, kaip matyti iš J. Juškos pastabų "Lietuviškų dainų" antrojo tomo pratarmėje, laikytasi ir leidžiant dainas. Taigi kaip užrašyta, taip ir išspausdinta. Tačiau akivaizdu ir kitkas – literatūrinė dainų (antruoju atveju – dainos fragmento) kilmė. Vadinasi, teksto kūrėjas ar kūrėjai (veikiami romantizmo idėjų) galėjo sąmoningai pasinaudoti kiek anksčiau skelbta T. Narbuto, A. L. Jucevičiaus, M.
Valančiaus informacija ir ją įpinti į eilėraščio-dainos poetinį audinį.
Apibendrinant galima teigti, kad gana vėlyvų ir ne visai patikimų šaltinių medžiaga iš tikrųjų neįrodo, jog lietuviai ikikrikščioniškuoju laikotarpiu vasaros saulėgrįžos šventę galėjo vadinti Rasa. Ne Rasos pavadinimo naudai liudija ir jau minėto V. Vaitkevičiaus išsami lietuviškų alkų apžvalga, kur su vasaros saulėgrįžos švente pirmiausia siejami gausiai po visą Lietuvos teritoriją išsibarstę Kupokalniai, Saulėkalniai ir Šatrijos kalnai. Deja, Rasos, Rasų kalnai ar Rasokalniai tarp senųjų šventviečių neminimi.
Praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje Rasos šventės pavadinimą vėl išpopuliarino ramuviečiai. Antai Rytis Ambrazevičius viename straipsnių (visiškai nepretenduodamas į senovinį šventės pavadinimą ar jos turinį) atvirai džiaugiasi nauja gražia daugiau nei prieš trisdešimt metų gimusia ramuvietiška tradicija – Rasos švente. Tegul tai ir būna.

Joninės. Lietuviškas Joninių šventės pavadinimas neatsiejamas nuo vyriško vardo Jonas taip pat, kaip ir latvių vasaros saulėgrįžos šventės Jāņi pavadinimas neatsiejamas nuo pagrindinio šventės personažo vardo Jānis (vėlesniais laikais atsirado ir kitas vasaros saulėgrįžos šventės pavadinimas – Līgo svētki (Lyguo šventė), padarytas iš populiaraus latvių Joninių dainų priedainio līgo).
Ir lietuviškasis, ir latviškasis vardai bei šventės pavadinimai gretintini su krikščioniškuoju Jonu Krikštytoju (la. Jānis Krikstītājs), pasiskolintu iš hebrajų Jōhānān – "Jahvė maloningasis". Tiesa, būta bandymų ir latvių Janį, ir lietuvių Joną sieti su veiksmažodžiu joti (la. jāt), tačiau pirmiausia dėl fonetinių ir morfologinių neatitikimų tokia etimologija neatrodo įtikinama. Tokios etimologijos nepagrindžia nė pasitelkti latvių dainų pavyzdžiai apie jojantį Janį ar paprotys Švento Jono rytą (kitur – išvakarėse) nuogam apibėgti aplink lauką arba aplink tą lauką joti apsižergus medžio šaką, kad laukų niekas neapkerėtų. Kaip žinoma, joti ar važiuoti (dangumi ir žeme) abiejų tautų folklore gali ir Dievas, ir Perkūnas (kai kuriais atvejais – ir Velnias). Tokiu būdu žmogus imituotų dievišką veiklą. Kita vertus, lazda, kurią apsižergęs joja apeigos atlikėjas, gali būti suprantama ir kaip žirgo metonimija (plg. kitų su žirgu susijusių daiktų (apynasrio, pakinktų) panaudojimą sakmėse apie raganų atimamą pieną; arklio galvos (kaukolės) panaudojimą lietuvių ir kitų tautų papročiuose siekiant apsisaugoti, apsaugoti savo sodybą, gausinti gėrybes ir t. t.).
Nepaisant buvusių bandymų lietuvių Jonines gretinti su latvių Janiu (Jāņi), tenka pripažinti, kad tik latvių Jāņi gali pretenduoti į archajišką dievybę, susijusią su žemdirbystės, saulės, vaisingumo kultais. Svariausias argumentas – latvių vasaros saulėgrįžos šventės dainos, kuriose Janis kaitaliojasi su dievu ir vadinamas Dievo sūnumi. Janių vakarą jis joja raitas, nuo dangaus kalno nusileidžia į žemę, savo vežime atveža Janių žolių, vartų stulpo viršuje muša vario būgną arba gyvena "prie vartų stulpo, po pilku akmenėliu", daro alų, užkūręs ugnelę kviečia švęsti Janio šventę ir t. t.
Remdamasi minėtais latvių dainų pavyzdžiais D. Vaitkevičienė ieško Janio ir lietuvių Perkūno paralelių. M. Gimbutienė latvių dainų Janytį (Janīti), apsisiautusį karališku apsiaustu, apsiavusį batais su aukso pentinais ir su aukso kanklėmis ar ragu rankose, tapatina su "priešistoriniu baltiškuoju Dievu" , o kulminaciniu Joninių tašku laiko "Dievo (Jono) vestuves su Saulyte (latvių Saules meita)".
Lietuvių vasaros saulėgrįžos šventė, deja, nepasižymi dainų (ar kitokios tautosakos) gausa, Joninių pavadinimą leidžiančia laikyti tokiu pat archajišku kaip latvių Jāņi. Apskritai Joninių pavadinimas (vasaros saulėgrįžos šventei įvardyti) randamas tik XVIII a. viduryje – P. Ruigio žodyne, iš kurio, matyt, pateko ir į kitus – K. G. Milkaus, F. Kuršaičio žodynus bei XIX a. ir vėlesnių autorių (S. Daukanto, M. Valančiaus ir t. t.) darbus. Senesni šaltiniai – "Ipatijaus metraštis" (1262 m.), "Kromerio kronika" (1555 m.), "Volfenbiutelio postilė" (1573 m.). M. Strijkovskis (1582 m.), K. Hanenbergeris (1595 m.) mini Šv. Jono Krikštytojo dienos išvakarėse arba Šv. Jono Krikštytojo dieną vykusias apeigas.

Apibendrinant galima konstatuoti, jog ikikrikščioniškasis šventės vardas, matyt, bus galutinai pamirštas (jei toks apskritai egzistavo). Kekirio ir Krešės (Kreszes) pavadinimai užrašyti kitataučių ir per menkai paliudyti šaltiniuose, kad apskritai be išlygų juos galėtume sieti su vasaros saulėgrįžos švente. Rasų, Kupolės arba latvių Līgo svētki vardai greičiausiai atsirado suteikus pirmenybę kuriam nors vienam išskirtiniam šventės momentui – ryto rasos apeiginiam sureikšminimui, gydomųjų žolynų rinkimui ar populiariam vasaros saulėgrįžos šventės dainų refrenui. Pirmenybę vis dėlto reikėtų atiduoti Kupolei, nes ir minėti pavadinimai – Krešės (Kreszes) bei Kekiris – taip pat semantiškai sietini su augmenijos vešėjimu, taigi gana artimi Kupolės reikšmei. Kupolės pavadinimą paremtų ir tos pačios kilmės alkakalnių sklaida. Joninių pavadinimą reikėtų laikyti sinkretišku, apimančiu ir liaudiškąjį (ikikrikščioniškąjį) šventės turinį, ir su krikščionybe atėjusį jos pavadinimą. Juo labiau kad ir kitų mūsų kalendorinių švenčių (Kalėdų, Kūčių, Velykų) pavadinimai ir jų turinys atspindi dviejų kultūrų, dviejų religijų sinkretizmą.

 

Rimantas Balsys, „Šiaurės Atėnai“, 2004

Apie Rasas bei Jonines - daugiau ir kitos birželio šventės

Į puslapį VYDIJA