Gyvybė kuria gyvenimą, o mirtis jį naikina

 

Visa, kas gyva, tiesiogiai priklauso nuo Dievo Apvaizdos. Ji – gyvybės versmė ir esmė. Tiktai iš Jos begalinės meilės mes gavome gyvybę ir nepakartojamą gyvenimą.  Kai  mes dar neegzistavome, Dievas jau nuo amžių mus buvo numatęs iš nebūties pašaukti į buvimą. Šitoks Viešpaties numatymas tam tikra prasme yra adekvatus atliekamam veiksmui, nes jei jau Dievas ką nors nutaria, tuomet Jis anksčiau ar vėliau vienaip ar kitaip tai įgyvendina. Panašiai kaip žmonijos priešistorėje Kūrėjas pasakė: „ ‚Tebūna šviesa!‘ Ir šviesa pasirodė“ (Pr 1, 3). Paskui Jis tarė: „ ‚Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą‘… Tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė kam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“ (Pr 1, 26.  2, 7).
Būdamas Visagalis, Dievas, kaip besilaukianti vaiko motina, savo širdyje „išnešiojo“ visų laikų žmoniją. Kai atėjo nuostabus malonės metas Dievui „gimdyti“ žmonijos pirmagimius, Jis troško, kad jie, sukurti rojuje, laisvai viešpatautų Edeno sodo visai kūrinijai, nes ir visiems gyviams Jis suteikė „gyvybės alsavimą“ (Pr 1, 30). Pirmieji žmonės Tvėrėjo buvo apdovanoti ypatinga proto šviesa, kurios dėka jie suvokė: visi kūriniai vykdo mūsų nurodymus, kurie garantuoja dievišką tvarką rojuje, panašiai ir mūsų besąlygiškas ir laisvas Dievo valios vykdymas yra nuolatinis šventumo, kuris laiduoja vis gilesnį Dievo pažinimą ir su Juo artimesnį bičiulystės ryšį, augimas.

Tačiau Aukščiausiojo kūrimo viršūnė – Adomas ir Ieva - neilgai džiaugėsi Viešpaties Dievo teikiama antgamtine laime, nes jie neišlaikė laisvo Jam klusnumo „egzamino“. Puikiai žinodami, kad jų paklusnumas Jam neturi nė menkiausio vergystės pančių šešėlio, dargi priešingai – šitoks palaimingas „tarnavimas“ Dievui kaskart juos priartina prie Jo širdies džiaugsmo gelmių, vis dėlto jie (dėl piktosios dvasios vilionių) tapo sugundyti, suvedžioti ir patys numarino neįkainuojamą meilės artumą su Švenčiausiąja Trejybe. Čia dera paaiškinti, jog Šventasis Raštas mini angelus, kurie visiškai sąmoningai ir neatšaukiamai, dar prieš pirmųjų žmonių atsiradimą žemėje, išsigynę Dievo, tapo demoniškomis dvasiomis (plg. 2 Pt 2, 4). Vienos jų ir sugundė pirmuosius mūsų tėvus. Beje, jų padaryta gimtoji nuodėmė jokiu būdu nėra medaus skonio obuoliuko suvalgymas (kaip dar kartais primityviai suvokiamas rojaus „gero bei pikto“ medžio vaisių valgymas), bet tiesioginis kėsinimasis į Visagalio Dievo tvarką,  tai yra Jo neįkainuojamos dovanos – savo laisvės panaudojimas blogiui siekti, kuris (kaip labai gerai tai žinojo Adomas ir Ieva) veda tiesiog į mirtį (plg. Pr 2, 17).
Didžiajai gyvybės ir gyvenimo priešininkei mirčiai (dėl pirmapradės nuodėmės padarinių) užsidegė žalia šviesa. Nuo to momento, kai žmogus, Edeno sode po nuopuolio slėpdamasis nuo visur reginčiojo Dievo žvilgsnio, sutraukė ontologinius dieviškos priklausomybės nuo Aukščiausiojo saitus, jis pasijuto begėdiškai nuogas (plg. Pr 3, 10). Nuogas ne vien dėl to, kad dar nespėjo prisidengti figos lapu ar pasisiūti kelnių, bet savo visiško apsinuoginimo gėdą jis patyrė savo širdyje, vis labiau pradėdamas suprasti, kad suklysdamas prarado dieviškos karalystės viešpataujančią kūrinijai galią ir kad tikrasis begėdiškumas yra priklausomybė nuodėmei, nes visur ir visada galioja dieviška tvarka: žmogus negali tarnauti dviem šeimininkams, kadangi jis vieno nekęs, o kitą mylės (plg. Mt 6, 24). 
Nors pirmųjų tėvų tarnystė nuodėmei amžiams užvėrė jiems rojaus vartus, bet Kūrėjo gailestingumo saulė per siųstąjį mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų nusišypsojo visiems gimtosios kaltės pažeistiems žmonėms (plg. Rom 5, 18). Tebešvenčiamas Kristaus iš numirusių prisikėlimas mus skatina ne tik prisiminti kadaise Edeno sode įvykusią mūsų sentėvių tragediją, dėl kurios padarinių iki pat pasaulio pabaigos visi žmonės patiria ir patirs didesnių ar mažesnių išmėginimų (plg. Rom 8, 22). Tačiau jie gali mums tapti didžiais palaiminimais, jei su mirtį, nuodėmę ir šėtono galybę įveikusiu Kristumi tarsime: nuodėmei ‚,ne“, o dorybei „taip“ (plg. Mt 5, 37).

Todėl, minėdami Gyvybės dieną, aiškiai ir vieningai sakome bet kokiam kėsinimuisi į žmogaus neliečiamybę – gyvybę - ‚,ne“. Eutanazijai, abortams ir visoms kitoms rafinuoto smurto apraiškoms tariame „ne“.  O visiems nenuilstantiems kovotojams už gyvybę – „taip“. 
Tegul Vatikano II Susirinkimo dekreto žodžiai sustiprina visus geros ir ryžtingos valios tėvynainius, kovojančius dėl galutinės Gėrio pergalės gyvenamoje aplinkoje: „Per visą žmonijos istoriją tęsiasi atkakli kova su tamsybių galybėmis; pradėta nuo pasaulio pradžios, ji truks, kaip sako Viešpats, iki paskutinės dienos. Įtrauktas į šią kovą žmogus turi nuolat grumtis, kad laikytųsi gėrio; savo vidinę vienybę jis gali pasiekti tik didelėmis pastangomis, Dievo malonės padedamas“.
Atvelykio Evangelijoje skaitome, jog Viešpats Jėzus pasirodo tarp savo mokinių ir sako: „Ramybė jums!“. Kaip reikia šios krikščioniškos ramybės palinkėjimo visiems broliams ir seserims, kurie priklauso gyvybės sergėtojų ir už jos išsaugojimą su maldos dvasia kovojančių mūsų visuomenėje pulkui – sąmoningiausiam tautos žiedui. Tik su Prisikėlusiuoju esame pajėgūs gelbėti gyvybę siautėjančios mirties kultūros akivaizdoje.

Kun. Vytenis Vaškelis

Kitos balandžio šventės

Į puslapį VYDIJA