ŠVENTASIS MORKUS, EVANGELISTAS

Pasak krikščionybės tradicijos, šventasis Morkus – vienas iš keturių evangelistų, Naujojo Testamento antrosios evangelijos autorius. Evangelija pagal Morkų, parašyta graikų kalba, yra trumpiausia.
Morkus buvo apaštalų Petro, Pauliaus ir Barnabo mokinys bei bendražygis, lydėjęs juos misijų kelionėse, kartu su Pauliumi apaštalavęs Romoje. Jis buvo žydas, vardu Jonas, bet, kaip ir daugelis bendravusiųjų su nežydais, tais laikais turėjo antrą vardą, panašiai kaip Levis Matas ir Saulius Paulius. Manoma, kad jis atsivertė po Jėzaus Žengimo į dangų. Šį Pauliaus ir Barnabo bičiulį pakrikštijo Petras ir pasiuntė skelbti Evangelijos į Šiaurės Italiją. Šv. Petras pirmajame savo laiške Morkų vadina „mano sūnus Morkus“. Akvilėjoje atvertęs Hermakorą, jis išplaukė į jūrą ir buvo užkluptas audros; išlipęs vienoje iš Rialto salų užmigo. Sapne pasirodęs angelas jį pasveikino: Pax tibi Marce evangelista Meus, ir pažadėjo, kad šiose salose jis miegos laukdamas Paskutiniojo teismo dienos. Šis epizodas pavaizduotas Šv. Morkaus bazilikos centrinio portalo liunetėje: šventajam pasirodo angelas.
Kitas šios istorijos variantas toks: šv. Morkus apkrikštijo Hermakorą ir atvyko su ja į Romą. Čia šv. Petras įšventino jį vyskupu ir skyrė jam Akvilėją. Kaip tik todėl Morkus laikomas pirmuoju Veneto evangelizuotoju.
Nuvykęs į Egiptą, Morkus tapo pirmuoju Aleksandrijos vyskupu. Aleksandrijoje jis sukūrė stiprią krikščionių bendruomenę, vėliau pagarsėjusią dideliais šventaisiais. Aleksandrijoje buvo įsteigta pirmoji krikščionių mokykla, iš kurios išėjo daug mokytų vyskupų, Bažnyčios daktarų.
Aleksandrijoje 68 metais jis buvo nukankintas - Aleksandrijos stabmeldžiai, pavydėdami šv. Morkui pasisekimo, užpuolė jį, surišo ir porą dienų valkiojo gatvėmis. Visą sumuštą, žaizdotą įmetė jį į kalėjimą, kur jis mirė. Tikintieji vargais negalais ištraukė jo kūną iš ugnies.
Iš kuklaus kapo netoli Aleksandrijos jo palaikus išvogė du Venecijos pirkliai – Buonas Malamokietis (Buono da Malamocco) ir Rustikas Torčelietis (Rustico da Torcello): 828 m. sausio 31 dieną relikvijos buvo atgabentos į Veneciją, ir jau po metų nuspręsta šventojo garbei pradėti statyti baziliką. Laikui bėgant, žmonės pamiršo, kur paslėptos relikvijos. 1094 m. dožas Vitale Falieris paskelbė trijų dienų pasninką su intencija jas surasti. Po pasninko, birželio 25 dieną, vyskupui paaukojus Mišias, prasidėjo ilga procesija; po kelių valandų nuo piliastro atskilęs marmuro luitas atidengė pintinę su relikvijomis, ir bazilikoje pasklido malonus kvapas. Nuo tol Venecijoje Švenčiama palaikų perkėlimo ir atradimo šventė, pavadinta Kvapiuoju šv. Morkaus Apsireiškimu.
Šv. Morkus yra Albanijos, Dalmacijos, dabartinės Kroatijos ir, žinoma, Venecijos globėjas. Pastarosios herbe pavaizduotas sparnuotas liūtas, laikąs atverstą Evangeliją, ant kurios užrašyta: Pax tibi Marce evangelista Meus. Kaip evangelistas, jis globoja tapytojus; kaip šv. Petro sekretorius – vertėjus, raštininkus, kanceliarijų darbuotojus, notarus. Kurpiui šv. Anianui taisant jam sandalus ir įsidūrus yla, Morkus jį išgydė, todėl tapo batsiuvių ir odininkų globėju. Kadangi globoja stiklo dirbiniais garsią Veneciją, yra stiklo pūtėjų, akinių ir optikos prietaisų gamintojų globėjas. Jo relikvijos buvo paslėptos pintinėje, todėl globoja pintinių pynėjus. Šv. Morkaus pagalbos prašoma sergant niežais.
Šv. Morkus vaizduojamas daugiausia kaip evangelistas, o pagrindinis jo atributas yra liūtas, kartais sparnuotas, nes savo Evangeliją Morkus pradeda kalbėdamas apie Joną Krikštytoją, kurio balsas buvęs tarsi liūto maurojimas dykumoje.

Bernardinai.lt, 2006